Iliuzijų meno profesionalas, mentalistas Nicholas Kin po penkerių metų pertraukos iš privataus sektoriaus sugrįžta rengti viešų pasirodymų. Pirmasis vyks rugsėjo 16 d. „Teatro klube“, Kaune. „Kurį laiką rengiau tik privačius pasirodymus, taip pat važinėjau po užsienį konsultuodamas kolegas. Jaučiu, kad su žiūrovais vieni kitų pasiilgome – metas dideliems šou“, – sako Nicholas.

 

Nicholas Kin 592

 

Nicholai, iliuzijų menu užsiimate jau keletą dešimtmečių. Dar pamenate, nuo ko viskas prasidėjo?

 

Susidomėjau būdamas šešerių metų, kai tėtis parodė pirmuosius triukus. Jis neturėjo nieko bendra su iliuzijų menu, tiesiog norėjo pradžiuginti mane ir brolį. Tėčio parodytas triukas su pradingstančia ir kitoje vietoje atsirandančia moneta mane sužavėjo ir sudomino. Savaitę prašiau, kad atskleistų, kaip jį atlikti. Kai parodė, supratau, kad mane labiau žavi ne triuko esmė, bet kokias emocijas jis sukelia triuką stebinčiam žmogui. Ir dabar laikausi požiūrio, kad svarbu ne triuko sudėtingumas, bet jo pateikimas – net paprasčiausias triukas gali būti pateiktas įspūdingai.

 

Kur sėmėtės reikalingų žinių, kaip išmokti naujų triukų?

   

Tuo metu tikrai buvo ribotos galimybės gauti informacijos šia tema. Kai su tėvais būdavome užsienyje, nusipirkdavome knygų. Instrukcijų, kaip atlikti kai kuriuos triukus, rasdavau tėčio nuo seno sukauptuose sovietiniuose žurnaluose apie mechaniką ir inžineriją – paskutiniuose puslapiuose buvo skiltis „Iliuzijų menas iš kitos pusės“, kur atskleisdavo, kaip atliekamas vienas kitas triukas. Paskui atsirado žurnalas „Donaldas ir kiti“, kurio kai kuriuose numeriuose būdavo po kokį nors triuką. Taip pamažu kroviau savo žinių bagažą. Vėliau vykdavau į iliuzionistų konvencijas artimajame užsienyje, ten pabendraudavome, apsikeisdavome žiniomis. Galiausiai atsirado internetas, kur visko sočiai, reikia tik žinoti, ko konkrečiai ieškai, nes informacijos srautas tikrai didelis.

 

Kada iliuzijų menas iš hobio virto profesija?

 

Po pirmojo išėjimo į sceną. Man buvo septyniolika metų ir už pusvalandžio trukmės pasirodymą gavau kelis šimtus litų. Dabar tai neatrodo dideli pinigai, bet jaunam žmogui buvo tikrai įspūdinga – ne tik pačiam malonu rodyti savo triukus, bet dar ir pinigų gauni. Taip viskas ir išsirutuliojo.

 

Kodėl pasirinkote mentalizmo kryptį? Paaiškinkite, kuo skiriasi įprasta magija nuo to, kuo užsiimate jūs?

 

Būdamas 21 metų patyriau traumą ir daugiau nei mėnesį negalėjau normaliai valdyti dešinės rankos. Žinojau, kad yra iliuzijų meno rūšis mentalizmas, kur persipina psichologija, įtaiga, dėmesio valdymas, minčių manipuliavimas, bet iki tol ja nesidomėjau. Nors it traumuotas, vis tiek turėjau rengti pasirodymus, todėl pradėjau gilintis į mentalizmą. Labai patiko žmonių reakcija, nes iliuzijos mene supranta, kad tai triukai, o mentalizme suabejoja, pradeda tikėti. Man patinka ta riba, kai imama dvejoti, kas tikra, o kas ne, kai fiziologiškai atlieki tam tikrus elementus, pavyzdžiui, susikali vinį į nosį, o žmonės galvoja, kad tai tebuvo triukas, o kitų elementų nedarai iš tikrųjų, bet žiūrovai galvoja, kad tai tikra. Pasirodymuose perpinu įvairus elementus ir pačiam žiūrovui palieku spręsti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda iliuzija.

 

Studijavote psichologiją net keliuose universitetuose. Ar šios žinios praverčia darbe?

 

Psichologija man buvo visiškas atradimas. Pradėjau studijuoti informacines technologijas, bet jau po pirmo kurso supratau, kad tikėjausi kažko kito. Tada baigiau du kursus dizaino fakultete, tačiau vėliau pakeičiau profilį ir pasirinkau psichologiją. Taip atradau sritį, kuri man tikrai patiko, kurioje jaučiausi komfortiškai. Ne veltui sakoma, kad žinių ant kupros nenešiosi – psichologijos išmanymas padeda ir kasdieniame bendravime, ir pasirodymuose.

 

Yra žmonių, su kuriais jūsų triukai gali nepavykti?

 

Žinoma. Visi esame ir vienodi, ir unikalūs. Tam, kad viskas pavyktų, žmogui turiu duoti tam tikrą nematomą ribą, kad jis galvotų, jog turi laisvą pasirinkimą, kurį iš tiesų aš kontroliuoju. Jei žmogus vadovaujasi mano nurodymais, triukas pavyks. Jei elgiasi savavališkai ar specialiai priešinasi – nieko neišeis. Čia kaip su hipnoze – gali užhipnotizuoti visus ir nė vieno: jei žmogus nori patirti hipnozę, viskas pavyks, bet prieš jo valią nieko nepadarysi.

 

Kokie jūsų sukurti, įvaldyti triukai labiausiai sužavi publiką, o kurie pačiam patinka labiausiai?

 

Asmeninių favoritų neturiu, nes kaskart dėliodamas pasirodymus juos peržiūriu iš naujo: žiūriu, ką galiu panaudoti, o ko nebe. Yra elementų, kurie atliekami daug metų, yra iki galo išdirbti, kiti – vis dar tobulinami. Gal vienas įsimintinesnių triukų, kai trijų žmonių paprašau galvoti apie skirtingus dalykus. Vienas turi galvoti apie artimo žmogaus vardą, kitas – praeityje turėtą augintinį, trečias – įsivaizduoti piešinį. Visiems būna didelis šokas ir maloni nuostaba, kai visus tris įvardinu teisingai.

 

Ar per pasirodymus pasitaiko kuriozinių situacijų?

 

Žinoma, labiausiai įsiminė du dalykai. Prieš keturiolika metų atlikdamas triuką beveik kiaurai persidūriau ranką. Dar anksčiau, išsivadavimo triuko metu, vos neuždusau ant scenos. Būna elementų, kai specialiai darai taip, kad atrodytų įspūdingiau – įdedi ne tik netikėtumo, bet ir pavojaus elementą. Tačiau kartais pervertini save, nesužiūri tam tikrų niuansų ir gali atsidurti pavojingoje situacijoje. Dabar jei jaučiu, kad kažkas negerai, greitai pereinu prie kito triuko, neberizikuoju.

 

Nebaisu kartoti tų triukų, kurių metu atsidūrėte pavojingose situacijose?

 

Kai persidūriau ranką, 5–6 metus negalėjau permušti tuščio popierinio puodelio, net tvirtai žinodamas, kad po juo nieko nėra. Viduje sukyla tos emocijos, kurias išgyvenau, kai atlikdamas triuką permušiau puodelį, o po juo buvo stovelis su peiliu. Triuko esmė buvo sumaišyti penkis popierinius puodelius ir sutraiškyti visus, paliekant paskutinį – su peiliu. Deja, pirmu smūgiu pataikiau į tą, po kuriuo ir buvo peilis…

 

Išsivadavimo triukų beveik nedarau. Paskutinis kartas buvo televizijos projekte „Didysis magijos šou“, kur „Megos“ baseine turėjau išsivaduoti būdamas po vandeniu. Repeticijų metu pritrūkau oro. Kartoti nesinori.

 

Kiek laiko užtrunka, kol sukuriate naują pasirodymą? Kur semiatės įkvėpimo?

 

Gali trukti nuo mėnesio iki 2–3 metų, atsižvelgiant į tai, kaip jie tarpusavyje persipina. Ruošdamas pasirodymą peržiūriu savo bagažą ir atrenku, kad triukai nesikartotų. Iš likusių elementų lipdau nuoseklų pasirodymą, kurį sieja viena istorija (noriu, kad mano pasirodymas nebūtų tiesiog padrikų triukų demonstracija). Tada ieškau pavadinimo.

 

Įkvepia kolegų užsienyje pasirodymai, teatras, kinas. Pasirodymuose įterpiu ir pasakų, vaikų žaidimų elementų.

 

Kas pirmasis išvysta naujus jūsų triukus?

   

Pirmieji dažniausiai pamato privataus renginio žiūrovai. Įdedu kažką nauja į jau turimą programą ir stebiu reakcijas, ar sklandžiai triukas pavyksta, ką reikėtų tobulinti. Dėl vieno elemento visas pasirodymas nenukenčia, net jei jis nepavyktų, o aš pasitikrinu, ar tą elementą palikti ir tobulinti, ar atidėti vėlesniam laikui.

 

Ar Lietuvoje užtektinai domimasi iliuzijų metu?

 

Nepasakyčiau (šypsosi). Iliuzijų meno kultūra nepakankamai išvystyta. Daugelis žmonių iliuzionistą laiko cirko pasirodymo dalimi, įsivaizduoja jį su fraku ir cilindru, iš kažkur traukiantį balandžius ar pusiau perpjaunantį moterį. Likęs toks posovietinis stereotipas apie iliuzionistus. Kitose šalyse iliuzijų menas itin išvystytas ir populiarus.

 

Kaip keičiasi magijos pasirodymai su tobulėjančiomis technologijomis? Pats jas naudojate?

 

Vietoj skaičiuotuvo išsitraukiu išmanųjį telefoną – tik tiek. Nors technologijų progresas tikrai didelis, aš vadovaujuosi tais metodais, kurie sukurti dar XVIII–XX a. pradžioje ir kuriais be jokių elektros prietaisų galima pakerėti žmones. Technologijos ir elektronika gali bet kada apvilti. Ką tokiu atveju daryti? Pasakyti žiūrovams, kad dėl techninių kliūčių pasirodymas neįvyks (šypsosi)? Mieliau kliaujuosi savo gebėjimais.

 

Kiek magijos yra kasdieniame gyvenime?

   

Bet kuriam dalykui galima rasti racionalų paaiškinimą ir tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis nori tikėti tuo paaiškinimu, ar nori tikėti stebuklu. Pavyzdžiui, vaiko gimimas man yra stebuklas. Dar tikiu vizualizacijomis. Ne kartą gyvenime esu stipriai apie kažką svajojęs, tiksliai įsivaizdavęs, siuntęs pozityvą ir man tai išsipildė. Prieš daug metų svajojau turėti autorinę laidą, turėjau net dvi. Buvo toks pasaulinis projektas „Phenomenon“, kuriame varžėsi geriausi mentalistai. Iš pradžių laida pasirodė JAV, paskui filmuota ir Vokietijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Labai troškau joje sudalyvauti, tad parašiau laišką laidos kūrėjams – po dviejų dienų pakvietė filmuotis, buvau vienintelis užsienietis iš visų dalyvių. Keturis mėnesius gyvenau Ukrainoje, kur tuo metu vyko šis projektas. Pamačiau visą televizijos virtuvę, išmokau scenografijos, istorijos pasakojimo ir daug kitų vertingų dalykų.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

Užsiimu sportiniu dažasvydžiu. Jis būna pramoginis ir sportinis. Pramoginis – kai draugai ar kolegos susirenka ir pašaudo miške, o sportinis – kai treniruojamasi su komanda, dalyvaujama varžybose, vykstama į čempionatus. Šis sportas padeda iš galvos išvaikyti visas mintis, kartu treniruoja kūną, ginklo valdymą, taiklumą. Puikus užsiėmimas.

 

Pasirodymuose perpinu įvairus elementus ir pačiam žiūrovui palieku spręsti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda iliuzija.

 

Autorius Laima Samulė