LNK projekte „Muzikinė kaukė“ su kitais talentingais scenos žmonėmis varžosi aktorė, kino akademijos paaugliams „Kino serija“ įkūrėja Skaistė Vievesė. Žinoma moteris neslepia, kad projekte tenka susidurti su daugybe iššūkių, o sudėtingiausia jai – įsikūnyti į popmuzikos divas. „Esu alternatyvos mėgėja tiek scenoje, tiek gyvenime, tad būti visada pasitempusiai ir grakščiai nėra lengva“, – sako pašnekovė.

 
Skaistė Vievesė, Gustės Ramanauskaitės nuotrauka.

Skaistė Vievesė, Gustės Ramanauskaitės nuotrauka.

 

Skaiste,  kodėl sutikote dalyvauti projekte „Muzikinė kaukė“?

 

Su šeima beveik nuo pat projekto pradžios esame dideli jo gerbėjai. Žinau beveik visų sezonų laimėtojus. Nors mielai žiūrėjau, didelių lūkesčių pati dalyvauti neturėjau, nes būdama aktore puikiai žinau, kiek laiko ir darbo reikia, kad įgyvendintum prodiuserių keliamas užduotis. Kai paskambino ir pakvietė dalyvauti, pasakiau „ne“, nes auginu du mažus vaikus, turiu kūrybinių projektų, be to, persikėlėme gyventi į Trakų rajoną, o filmavimai vyksta Vilniuje. Visgi prodiuserė nepasidavė ir galiausiai įkalbėjo dalyvauti.

 

Ar teko dainuoti kituose projektuose?

 

Ne. Tiesą sakant, pagrindinė priežastis, kodėl iš pradžių atsisakiau dalyvauti yra ta, kad baigusi aktorystės studijas 10 metų neturėjau nieko bendra su muzika ir dainavimu. Įsivaizduokite, jei sportininkui paskambintų po tokios pertraukos ir pasiūlytų vykti į olimpiadą… Tokiam projektui reikia didžiulio fizinio bei vokalinio pasiruošimo. Laimė, pasiūlė likus mėnesiui iki pradžios, tai turėjau šiek tiek laiko grįžti į vėžes, bet iššūkių tikrai buvo daug – kai turi du mažylius, negali repetuoti iki išnaktų. Yra šeima, atsakomybės, rūpesčiai, pareigos, kurias reikia atlikti. Tikrai nelengva.

 

Kokiuose dar projektuose būtų įdomu išbandyti savo jėgas?

 

Užaugau su projektais „Kelias į žvaigždes“, „Žvaigždžių duetai“. Kažkada svajojau, kad man labai patiktų „Žvaigždžių duetuose“, kur susitinka profesionalus muzikantas ir kitos profesijos atstovas. Aišku, varvinu seilę žiūrėdama šokių projektus. Būtų įdomu sudalyvauti, bet „Muzikinėje kaukėje“, kai tenka susidurti su tam tikrais choreografiniais iššūkiais, suprantu, kad šokių projekte visai pražūčiau (šypsosi).

 

Kada ir kodėl sužavėjo aktorystė?

 

Niekada nesvajojau studijuoti aktorystės, bet anksti pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kai man buvo keleri metukai, mama gimtadienio proga padovanojo mažą pianiną, kuris atrodė kaip tortas ir turėjo gal aštuonis klavišus. Labai pamėgau muziką ir norėjau groti instrumentais. Muzikinis kelias prasidėjo nuo fortepijono pamokų meno mokykloje, kur lankiau ir chorinį dainavimą. Kai reikėjo rinktis profesiją, buvo minčių tęsti muzikinį kelią, bet sunkiai tvarkiausi su jauduliu scenoje ir nusprendžiau rinktis sritį, kur visiškai savęs nesuprantu. Spontaniškai nusprendžiau stoti į aktorystę, o jei nepavyks – metus keliauti ieškant pašaukimo. Įstojau aukštu numeriu ir taip prasidėjo mano kelias scenoje. Tiesa, savęs nelaikau aktore, manau, esu artistė, scenos žmogus. Patinka būti pirmame plane, bet daug dažniau renkuosi užkulisius, nes už kadro vyksta daug įdomesnių dalykų. Patinka mokyti paauglius aktorystės, rašyti scenarijus, plėtoti įvairius kūrybinius projektus.

 

Dažnai aktoriaus darbas romantizuojamas. Ar egzistuoja kita, ne tokia jaudinanti šios profesijos pusė?

 

Aktoriaus profesija tikrai sureikšminama, ekranuose matomi žmonės laikomi žvaigždėmis. Daug kas įsivaizduoja, kad gyvename visavertiškai ar net turtingai, bet realybė kitokia. Pažįstu vos kelis aktorius, kurie neprivalo užsiimti papildomais darbais, kad išgyventų. Kasmet aktorių paruošiama labai daug, bet poreikis Lietuvos kino rinkoje, teatruose ar televizijoje nėra toks didelis, kad visiems užtektų vietos. Aktoriams reikia stipriai kautis, kad patektų tarp sėkmingųjų, o kuriems nepasiseka pirmais metais po studijų, pasitikėjimo savimi mažėja ir žmonės pasuka visai kitais keliais. Visi aktorių darbai ir projektai laikini, dirbame be ilgalaikių sutarčių, todėl sudėtinga gauti būsto paskolą, nusipirkti automobilį išsimokėtinai. Troškimas būti scenoje, aistra šiai veiklai ir galimybė save realizuoti – šviesioji aktorystės pusė. Finansiniai aspektai ir stabilumo nebuvimas sudėtingi psichologiškai, dėl to tikrai ne kiekvienas gali būti šios profesijos atstovu.

 

Ko nesutiktumėte atlikti scenoje ar prieš filmavimo kameras?

 

Esu drąsi ir lanksti. Manau, jei yra pasitikėjimas tarp režisieriaus ir aktoriaus, abu sutinka, kad to reikia personažui, nėra ko nesutikčiau padaryti. Bet tai tikrai turėtų būti pagrįsta ir tam tinkamai pasiruošta. Svajoju nusifilmuoti veiksmo filme, kur reikėtų įveikti daug baimių: šokti iš lėktuvo, bėgti važiuojančio traukinio stogu ar kt. Žinoma, kinas yra iliuzija, jame daug melo. Daug kas imituojama, pavojingos scenos saugiai filmuojamos studijose, bet vis tiek tokios patirtys yra išskirtinės, jaudinančios. Kaip sakė žymus aktorius Timothee Chalametas, ne kiekvienam pavyksta nugyventi tokį įdomų ir išskirtinį gyvenimą, kaip aktoriui.

 

Ką įdomiausio teko išmokti, išbandyti dėl vaidmenų?

 

Režisieriai mane mato jautrios, trapios, pažeidžiamos merginos vaidmenyje, todėl dažniausiai ir vaidinu elegantiškus, švelnius, moteriškus personažus. Ilgai buvau atrenkama vaidinti paaugles, nors buvau jau 25 metų. Neturėjau galimybės išbandyti savęs ekstremaliose situacijose, bet filmuojantis kino juostoje „Laisvės kaina. Partizanai“, kur vaidinau partizano mylimąją (taip pat paauglę), prireikė daug fizinės ištvermės – šaudynės, gaudynės, tremtis į Sibirą, vaiko atplėšimas. Bene didžiausias iššūkis buvo suvaidinti mamą, iš kurios atima vaiką. Dabar, jau būdama mama, kitaip vaidinčiau, nes suprantu, ką reiškia turėti vaiką.

 

Lietuvos kino rinka sparčiai tobulėja, tikiu, kad ateityje dar laukia įvairių iššūkių pareikalausiantis vaidmuo.

 

Kokius vaidmenis laikote svarbiausiais?

 

Į visus vaidmenis žvelgiu vienodai, nors kai kurie buvo svarbesni, nes būna pagrindiniai, antraeiliai, trečiaeiliai. Visus vertinu ir prisimenu su teigiamomis emocijomis. Kiek kitokia patirtis buvo filmuojantis seriale „Monikai reikia meilės“, kur vaidinau su sūnumi. Ši patirtis šiek tiek nustelbia kitas, nes prisiminimas visam gyvenimui liks ir man, ir sūnui. Įvairiuose projektuose teko filmuotis su kitų mažyliais, tai tikrai nėra tas pats, kaip su savo vaiku. Magiška patirtis.

 

Kokios jūsų asmeninės savybės padeda ar kaip tik trukdo darbe?

 

Manau, kad mano darbštumas ir padeda, ir trukdo. Ši savybė padeda siekti aukštų rezultatų (štai ir „Muzikinės kaukės“ komisija vis pamini, kad esu darbšti), bet aktorystėje ji gali ir maišyti. Aktorius negali būti per daug darbštus, jis turi būti laisvas, atsipalaidavęs, mėgautis procesu, būti spontaniškas, bet sykiu tikslus. Darbštumas trukdo atsipalaiduoti ir tai nulemta mano vaikystės. Labai anksti tėvai pasuko skirtingais keliais, augau pas senelius, kurie nesistengė perimti tėčio ir mamos vaidmens, todėl to trūko. Anksti pradėjau savarankiškai gyventi: nuo 14-os vasaromis dirbdavau, o 15-os išvažiavau mokytis į muzikos konservatoriją ir gyvenau viena bendrabutyje. Mano charakteris negali būti kitoks, tik tvirtas. Kartais išgirstu, kad man trūksta džiaugsmo, bet jis neatsiranda iš niekur. Ne veltui sakoma, kad reikia leisti vaikams mėgautis vaikyste ir paauglyste, nes tai nutinka vieną kartą gyvenime. Džiaugiuosi, kad aktorystė man suteikia galimybę būnant dvidešimt kelerių bent kino aikštelėje pasileisti plaukus vaidinant paauglę (šypteli).

 

Ar jūsų būdą, pasaulėžiūrą pakeitė motinystė?

 

Žinoma. Motinystė mane sustabdė. Anksčiau buvau bėganti, lekianti darboholikė, galvojanti, kaip užkariauti pasaulį. Veikiausiai tai taip pat lėmė vaikystė be tėvų – stengiausi atkreipti į save dėmesį, gauti patvirtiną, kad esu matoma, mylima. Tapusi mama šiek tiek atsitraukiau, ką pastebėjo ir žiūrovai, ir sekėjai socialiniuose tinkluose. Susikoncentravau į motinystę ir su vyru nusprendę, kad nenorime vaikų auginti didmiestyje, atsikraustėme į vienkiemį prie ežero. Susitelkėme į šeimą, kaip norime auginti vaikus. Džiaugiuosi, kad anksti atsigręžiau į gamtą ir supratau, kiek joje ramybės ir pilnatvės, kaip ji reikalinga žmogui. Tik nuvažiavusi į didmiestį, kuris tikrai gali daug ką pasiūlyti artistui, jaunam žmogui, iškart pajaučiu, kaip jis įtraukia, tarsi voratinklis. Neturi kito pasirinkimo tik bėgti, lėkti, o voras vis artinasi. Tas voras – tai perdegimas, depresija, vienatvė. Vaikų dėka pažinome naujus save ir džiaugiamės, kad atitolome nuo miesto šurmulio.

 

Turite laiko tik sau? Ką tuo metu veikiate?

 

Skaudi tema (juokiasi). Man gyvybiškai svarbus miegas, kurio dažnai trūksta auginant du mažus vaikus. Todėl vos gavusi progą stengiuosi pamiegoti pietų. Negaliu gyveni be savirealizacijos, tad laisvalaikiu skubu ne susitikti su draugėmis ar masažo, bet užsiimti kūrybiniais projektais. Vyras kartais kreivai pasižiūrėjęs sako eiti kokia joga užsiimti, bet man kūryba – kaip meditacija.

 

Artėja jūsų gimtadienis. Ar sukaktys skatina susimąstyti apie gyvenimą, nuveiktus darbus, pasvajoti, kas toliau?

 

Likus kokiai savaitei iki gimtadienio visada užklumpa nostalgija, kuri verčia susimąstyti, kur esu, kur buvau vakar, apie ką svajojau, kaip matau save ateityje. Nemėgstu švęsti gimtadienio iš dalies dėl feisbuko. Daugelis nežinome artimiausių žmonių gimimo datų, jei apie tai nepraneša feisbukas. Kasmet sulaukiu tūkstančių sveikinimų, tarp kurių ieškau man svarbiausių žmonių palinkėjimų. Perskaityti viską užima nemažai laiko, be to, supranti, kad tie sveikinimai paviršutiniški, automatiniai. Man per gimtadienį patinka pabėgti su artimiausiais žmonėmis į kelionę. Praėjusiais metais su vyru ir vaikais buvome Šri Lankoje – fantastiškas gimtadienis.

 

Autorius Laima Samulė