Socialinis darbas leidžia prisidėti prie realių pokyčių

Daugiau nei dvidešimt metų globos namuose su proto ir intelekto negalią turinčiais senoliais dirbanti Judita Stoškienė džiaugiasi, kad su laiku keičiasi požiūris į negalią turinčius žmones, jiems sudaromos sąlygos gyventi oriai ir saugiai. „Socialiniame darbe matau prasmę, nes mano pastangos iš tiesų keičia jų gyvenimą į gerąją pusę“, – sako pašnekovė.

Judita Stoškienė, asm. arch. nuotrauka.

Kada ir kodėl pasirinkote socialinės darbuotojos profesiją?

Nuo mažens buvau linkusi į rūpestį ir empatiją. Net vaikystėje dažnai pastebėdavau, kaip jaučiasi aplinkiniai, ir stengiausi padėti ar nuraminti tuos, kurie buvo liūdni, susirūpinę. Pastebėjau, kad natūraliai jaučiu atsakomybę už kitų gerovę ir kartais tai buvo svarbiau už mano pačios patogumą ar poreikius. Su laiku ši savybė tik gilėjo: mokydamasi bendrauti su žmonėmis supratau, kad empatija nėra tik jausmų pajautimas, bet ir aktyvus klausymasis, supratimas ir pagalba. Tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi – tiek draugystėse, tiek asmeniniuose ar profesiniuose santykiuose.

Globos namuose dirbu nuo 2004 m. Mokydamasi Klaipėdos kolegijoje socialinio darbo specialybę, šioje įstaigoje atlikau praktiką. Tikrai tuo metu net nepagalvojau, kad liksiu šioje įstaigoje tiek metų. Bet bėgant laikui supratau, kad tai mano sritis, ir jau dirbdama įstojau į Klaipėdos universitetą, kur įgijau universitetinį bakalauro diplomą.

Kas jūsų profesijoje yra sudėtingiausia, o kas teikia didžiausią malonumą?

Socialiniame darbe dažnai susiduriu su žmonių kančiomis ir sunkumais, kurių neįmanoma išspręsti akimirksniu. Tai verčia susimąstyti apie savo ribotumą ir atsakomybę – ne visada galiu padėti visiems čia ir dabar, o kartais kliudo riboti ištekliai ar sistemos apribojimai. Tokios situacijos mane moko kantrybės, kūrybiškumo ir nuolatinio savęs tikrinimo.

Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai matau, kad mano pastangos iš tiesų keičia kieno nors gyvenimą į gerąją pusę. Socialinis darbas leidžia prisidėti prie realių pokyčių, stiprinti asmenų savarankiškumą, todėl ši veikla itin prasminga ir motyvuojanti. Matyti gyventojų veiduose džiaugsmą ir teigiamas emocijas man reiškia daugiau nei bet koks formalus įvertinimas. Tai priminimas, kad pasirinkau tinkamą profesiją, tai stiprina mano tikėjimą, socialinio darbo prasmę.

Kaip atrodo jūsų kasdienybė socialinės globos namuose? Už ką esate atsakinga?

Dirbu kartu su kolege skyriuje su 50 gyventojų, turinčių proto ir psichinę negalias. Tai mišrus skyrius, kuriame gyvena vyrai ir moterys, judantys savarankiškai ir slaugomi. Atsakomybių mano darbe labai daug: mūsų socialinėje grupėje dirba 20 individualios priežiūros darbuotojų, kurių darbus su kolege turime kuruoti. Dieną dažniausiai pradedame nuo informacijos apsikeitimo su komandos nariais: susipažįstame su gyventojų būkle, peržiūrime pokyčius, sveikatos problemas ar specialius poreikius. Tai padeda suplanuoti dienos veiklas ir numatyti, kam reikalinga papildoma priežiūra ar dėmesys. Kasdien rūpinuosi gyventojų fizine ir emocine gerove, bendrauju su jais bei jų artimaisiais, išklausau problemas, organizuoju užsiėmimus, pomėgių veiklas, grupinius užsiėmimus, kad gyventojai jaustųsi įtraukti į įvairias veiklas ir prasmingai leistų laiką. Daug laiko atima dokumentacijos pildymas: gyventojų individualūs socialinės globos planai, individualios priežiūros ir darbuotojų grafikų sudarymai, darbų skirstymai, atstovavimas tarp įvairių institucijų. Kasdien atsiranda netikėtų situacijų: emocinės krizės, konfliktai, buitiniai gedimai, kuriais turi pasirūpinti socialinis darbuotojas, nes netinkama aplinka arba joje esantys trukdžiai gali neigiamai paveikti gyventojus. Kartais mums tai atrodo menkniekis, o mūsų gyventojams tai „katastrofa“. Socialinis darbuotojas turi gebėti greitai reaguoti, priimti sprendimus ir išlikti ramus.

Papasakokite šiek tiek apie senolius, kuriuos prižiūrite?

Socialinėje grupėje, kurioje dirbu, gyvena 31 vyras ir 16 moterų. Tai žmonės, turintys proto ir psichinę negalią. Moterys, su kuriomis dirbu, pasižymi skirtingais gyvenimo likimais, patirtimis ir profesijomis – tarp jų yra siuvėjų, buhalterių, mokytojų, namų šeimininkių bei melioracijos vairuotojų. Kai kurios labiau prisimena savo pomėgius, pavyzdžiui, meilę gyvūnams, knygoms ar balandžiams. Ne visos gyventojos prisimena savo praeitį ar turi artimųjų, galinčių suteikti informacijos, tačiau individualių pokalbių metu joms malonu grįžti prie anksčiau svarbių temų. Daugumai moterų diagnozuota demencija ir atminties sutrikimai, todėl joms reikalinga nuolatinė pagalba. Remdamasi įgytomis žiniomis, ant gyvenamųjų kambarių durų įrengiau spalvotas aplikacijas, padedančias gyventojoms lengviau atpažinti savo kambarį ir sumažinti pasimetimo riziką.

Senyvo amžiaus moterys, gyvenančios globos namuose, pasižymi didele individualių patirčių ir poreikių įvairove. Dalis jų turi intelekto ar psichikos sveikatos sutrikimų, kurie lemia skirtingą savarankiškumo lygį, emocinę būseną bei kasdienės pagalbos poreikį. Kiekviena gyventoja yra unikali asmenybė, turinti savo gyvenimo istoriją, įpročius ir gebėjimus, todėl socialiniame darbe ypač svarbus individualus, pagarbus ir į žmogų orientuotas požiūris, siekiant užtikrinti jų orumą, emocinę gerovę.

Asm. arch. nuotrauka.

Kodėl intelekto negalią turintiems seniems žmonėms saugiau gyventi globos namuose, o ne su artimaisiais?

Kiekvieno žmogaus gyvenimas susiklosto skirtingai, ir ateina diena, kurios dažniausiai niekas nei laukia, nei planuoja. Kai nėra artimųjų arba dėl rimtų sveikatos sutrikimų žmogus nebegali savimi pasirūpinti, tampa būtina profesionali pagalba. Tokiais atvejais žmonės apsigyvena globos namuose, kur jiems užtikrinama visapusiška priežiūra. Įstaigoje gyventojams suteikiamos visos reikalingos socialinės ir medicininės paslaugos, užtikrinančios jų saugumą, orumą ir gyvenimo kokybę.

Ar senolės dažnai sulaukia lankytojų? Kas jas pradžiugina labiausiai?

Ne visos mūsų gyventojos turi artimųjų, tačiau tos, kurios turi, dažnai sulaukia vizitų, o atvežtos vaišės ir dėmesys jas itin pradžiugina. Stebint šiuos susitikimus supranti, kokią didelę įtaką žmogaus emocinei gerovei turi artimųjų dėmesys. Mūsų socialinei grupei daugiausia džiaugsmo sukelia renginiai, išvykos, gimtadienių šventimai, individualūs pokalbiai ir paprastas buvimas kartu. Ypač malonu matyti, kai gyventojos laukia tam tikrų darbuotojų vizitų – tai atskleidžia stiprų tarpusavio ryšį, empatiją ir pasitikėjimą, o man pačiai tai suteikia daug prasmingų akimirkų ir įkvepia tęsti darbą su dar didesniu įsitraukimu.

Kaip sekasi darbo rūpesčių, emocijų neparsinešti į namus? Kaip neperdegate?

Perdegimas socialiniame darbe yra labai slidi riba. Mūsų komandoje tam prevenciškai vedamos intervizijos, komandiniai susirinkimai ir vidiniai mokymai. Tačiau svarbiausia kritinėse situacijose – nelikti vienam, tartis, diskutuoti ir spręsti problemas kartu. Grįžus namo ne visada lengva pamiršti rūpesčius, tačiau man padeda sportas, buvimas gryname ore, skaitymas bei darbas sode. Dirbdama žemę ir augindama daržoves jaučiu, kaip įžeminu save, o tai padeda atitrūkti nuo rūpesčių ir pailsėti.

Tiesa, kad Lietuvoje trūksta slaugytojų? Kodėl, jūsų nuomone, šią profesiją renkasi vis mažiau žmonių?

Taip, Lietuvoje trūksta slaugytojų – darbas sunkus, krūviai dideli, o atlygis dažnai neatitinka įdėto triūso, todėl profesija tampa mažiau patraukli. Mūsų įstaiga susiduria su panašia problema: dalis vyresnių slaugytojų artėja prie pensijos, o kiti renkasi darbą užsienyje arba kitoje srityje, kur atlyginimas yra patrauklesnis.

Kodėl jūs savo darbe matote prasmę?

Per savo darbą globos namuose mačiau, kaip keičiasi gyvenimo sąlygos ir požiūris į žmones su negalia. Lyginant su laikais, kai pradėjau dirbti prieš daugiau nei 20 metų, buitis buvo paprastesnė – kambariai nebuvo pritaikyti, infrastruktūra ribota. Dabar gyventojai gyvena po du, su patogumais kambaryje, o patalpos pritaikytos jų poreikiams. Džiugu matyti, kad visuomenė vis labiau kalba apie integraciją, darbuotojų profesionalumas auga, o aplinka vis labiau primena namus – tai suteikia gyventojams jaukumo, orumo ir saugumo jausmą. Stebėti šiuos pokyčius ir jausti, kad viskas tobulėja, man pačiai yra prasminga ir įkvepianti patirtis.

Apie ką pasvajojate?

Darbinė svajonė – matyti, kaip žmonės atranda viltį ir tikėjimą savimi. Kiekviena jų sėkmė tampa mano profesijos prasmės įrodymu.

Asmeniniame gyvenime svajoju daugiau laiko skirti poilsiui, šeimai, keliauti ir pažinti pasaulį. Noriu aplankyti kuo daugiau šalių, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių.

Autorė Laima Samulė