Juokas, čiaudulys ar greitesnis žingsnis po gimdymo kai kurioms moterims tampa nemalonių netikėtumų priežastimi. Šlapimo nelaikymas – itin dažna, bet vis dar nutylima problema, su kuria susiduria tūkstančiai jaunų mamų. Pirmosiomis savaitėmis organizmui atsigaunant tai gali būti laikina būklė, tačiau nevalia ignoruoti ilgai trunkančių simptomų.

 

Kodėl atsiranda?Healthcare,Concept,Image,,Asian,Woman,Holding,Her,Pee,,Health,Care

 

Nėštumas ir gimdymas moters organizmui – didžiulis išbandymas. Viena labiausiai apkraunamų sričių – dubens dugno raumenys. Jie palaiko šlapimo pūslę, gimdą ir kitus mažojo dubens organus, todėl po gimdymo nusilpus šiems raumenims gali sutrikti šlapimo sulaikymas.

 

Didelę įtaką turi hormonų pokyčiai. Nėštumo metu pakitęs hormonų balansas veikia audinių elastingumą, o po gimdymo organizmui reikia laiko atsigauti. Gimdant taip pat gali būti tempiami nervai ir audiniai, atsakingi už šlapimo pūslės kontrolę, todėl kai kurioms simptomai išlieka ilgiau.

 

Klaidinga manyti, kad po Cezario pjūvio ši problema negresia. Nors natūralus gimdymas riziką didina labiau, nėštumas stipriai apkrauna dubens dugną, todėl šlapimo nelaikymas gali pasireikšti ir po Cezario operacijos.

 

Riziką didina papildomi veiksniai: antsvoris, lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas, sunkus fizinis darbas ar dažnas sunkių daiktų kilnojimas. Visa tai didina spaudimą pilvo ertmėje ir silpnina dubens dugno struktūras.

 

Laikina ar rimta?

 

Pirmosiomis savaitėmis po gimdymo lengvas šlapimo nelaikymas laikomas natūralia organizmo reakcija į patirtą fizinį krūvį. Dubens dugno raumenys ir audiniai po nėštumo bei gimdymo būna nusilpę, todėl organizmui reikia laiko atsigauti. Daliai moterų simptomai palaipsniui sumažėja per pirmuosius mėnesius, ypač jei skiria dėmesio poilsiui, dubens dugno stiprinimui ir bendram organizmo gijimui.

 

Įspėjamaisiais ženklais laikoma, kai šlapimo nelaikymas nepraeina po 3–6 mėnesių, simptomai stiprėja arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui. Nerimą turėtų kelti ir deginimas, skausmas, dažni šlapimo takų infekcijų požymiai ar staigus, sunkiai suvaldomas noras šlapintis.

 

Tokiais atvejais rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Specialistai gali įvertinti dubens dugno būklę, parinkti tinkamus pratimus ar kitus gydymo būdus. Kuo anksčiau pradedama spręsti problema, tuo geresni rezultatai pasiekiami ir tuo didesnė tikimybė visiškai atkurti gyvenimo kokybę.

 

Kas iš tiesų padeda?

 

Daugeliu atvejų šlapimo nelaikymo simptomus galima reikšmingai sumažinti ar net visiškai panaikinti, jei pagalba pradedama laiku ir taikomi tinkami metodai.

 

Vienas svarbiausių pagalbos būdų – dubens dugno raumenų stiprinimo (Kėgelio) pratimai. Jų esmė – stiprinti raumenis, atsakingus už šlapimo pūslės kontrolę. Reguliariai atliekami gali pagerinti raumenų tonusą ir sumažinti nevalingą šlapimo pratekėjimą kosint, juokiantis ar sportuojant. Nemažai moterų šiuos pratimus atlieka netaisyklingai, todėl rezultatai būna menki. Dėl šios priežasties naudinga konsultuotis su dubens dugno kineziterapeutu, kuris padeda tiksliai įvertinti raumenų būklę ir parodo, kaip pratimus atlikti taisyklingai.

 

Svarbi gyvenimo būdo korekcija. Antsvoris didina spaudimą dubens dugnui, todėl net nedidelis svorio sumažinimas gali palengvinti simptomus. Taip pat patartina riboti kofeiną ir alkoholį, nes jie dirgina šlapimo pūslę ir gali skatinti dažnesnį norą šlapintis. Ne mažiau svarbi vidurių užkietėjimo prevencija – nuolatinis stanginimasis silpnina dubens dugno raumenis ir gali dar labiau pabloginti būklę. Rekomenduojama reguliari, bet neintensyvi fizinė veikla: vaikščiojimas, plaukimas, lengvi tempimo ar stabilumo pratimai.

 

Dar vienas veiksmingas metodas – šlapimo pūslės treniravimas. Jo esmė – palaipsniui mokyti šlapimo pūslę ilgiau išlaikyti šlapimą ir mažinti staigų poreikį skubėti į tualetą. Tam taikomas planuojamas šlapinimasis, kai tualetas lankomas nustatytais intervalais, net jei stipraus noro nėra. Vėliau intervalai tarp šlapinimosi palaipsniui ilginami.

 

Galiausiai veiksmingi laiko patikrinti augalai:

 
  • Meškauogės. Pasižymi antiseptinėmis savybėmis, padeda palaikyti šlapimo takų švarą ir naudingos vis pasikartojant diskomfortui. Tradiciškai vartojamos trumpais kursais, siekiant palaikyti šlapimo takų higieną.
  • Dirviniai asiūkliai. Šis augalas vertinamas dėl švelnaus diuretinio poveikio ir gebėjimo padėti pašalinti skysčių perteklių iš organizmo. Tradiciškai siejami su audinių stiprinimu, todėl dažnai įtraukiami į įvairius žolinius mišinius.
  • Dilgėlės. Manoma, kad jos gali prisidėti prie bendros šlapimo sistemos funkcijos palaikymo, taip pat palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme.
  • Moliūgų sėklos. Nuo seno vartojamos šlapimo pūslės funkcijai palaikyti. Jose esantys junginiai siejami su teigiamu poveikiu raumenų tonusui, todėl rekomenduojamos kaip kasdienės mitybos dalis.
  • Spanguolės. Plačiai žinomos dėl poveikio šlapimo takams. Jos padeda apsaugoti šlapimo pūslės ir šlapimo takų gleivinę, gali sumažinti bakterijų prisitvirtinimą. Dėl šios priežasties spanguolės dažnai pasirenkamos kaip natūrali profilaktinė priemonė.
  • Ceiloninis cinamonas. Mažina šlapimo pūslės audinių randėjimą, padeda išlaikyti pūslės raumenų (detruzoriaus) elastingumą ir struktūrą, taip mažinant spazmus ir nevalingą šlapimo ištekėjimą.
  • Apynių spurgai. Švelnina nervinę įtampą, gali sumažinti stresinį šlapimo nelaikymą, kai šlapimas nevalingai išteka dėl staiga padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje, pavyzdžiui, fizinio krūvio, kosint ar čiaudint.
 

Autorė Jūratė Survilė