Ruduo sodininkams ir daržininkams – ne mažiau darbingas metas nei vasara. Tai metas, kai reikia ne tik laiku nuimti derlių, bet ir pasirūpinti dirvos paruošimu kitam sezonui: ją išvalyti, patręšti bei paruošti būsimiems sodinimams. Taip pat svarbu nepamiršti vaismedžių priežiūros ir ištuštėjusio šiltnamio – jis neturėtų likti be dėmesio. Mat rudenį įdėtos pastangos lemia pavasario sėkmę.

 Autumn,Harvest,Of,Fresh,Raw,Carrot,,Beetroot,,Pumpkin,And,Potato

Labiausiai džiuginantis darbas – derliaus nuėmimas

   

Rugsėjo antroje pusėje prasideda pagrindinis daržovių derliaus nuėmimo laikotarpis. Nors norisi kuo greičiau viską sudoroti, skubėti nereikėtų – svarbu stebėti sinoptikų pranešimus ir temperatūros pokyčius. Visas derlius turėtų būti nuimtas iki pirmųjų šalnų. Ši taisyklė galioja ne tik daržovėms, bet ir vaisiams bei uogoms. Derliui nuimti tinkamiausias metas – sausas oras ir rytas.

 

Kol dar vyrauja šiltos, sausos dienos, šakniavaisės daržovės vis dar auga. Per anksti nuimtos jos būna mažesnės maistinės vertės, mažiau atsparios ligoms, greičiau genda ir vysta, todėl tampa netinkamos ilgai sandėliuoti. Tačiau ir delsti neverta – peraugusios daržovės praranda gerąsias savybes, jas taip pat lengviau pažeidžia ligos.

 

Pomidorus, neatsižvelgiant į tai, ar jie jau sunokę, ar dar žali, reikia skinti prasidėjus lietingiems orams, kai temperatūra nukrinta žemiau 6 °C. Nors geriausia, kai jie prinoksta ant krūmo, nes tada būna maistingesni, nespėjusius sunokti galima subrandinti dėžėse, sudėjus 2–3 sluoksniais, šiltoje, sausoje vietoje. Paprikoms taikomos panašios taisyklės – jas skinti reikėtų dar anksčiau, kai oras atvėsta iki 15 °C, nes esant žemesnei temperatūrai jos nustoja augti. Žalias paprikas galima nokinti ant saulėtos palangės arba kaip pomidorus. Įdomu tai, kad ilgiau išsilaiko būtent taip vėliau prinokusios paprikos, o ne tos, kurios sunoko ant augalo. Norint paprikas išlaikyti kuo ilgiau, jas rekomenduojama suvynioti į popierių ir laikyti vėsioje vietoje – taip išlieka šviežios net pusantro mėnesio.

 

Moliūgai, nors ir laikomi viena pagrindinių rudens daržovių, šalčiui itin neatsparūs – vos patekę į 0 °C ar žemesnę temperatūrą, iškart pradeda pūti. Todėl juos reikia nuimti kuo vėliau, bet suspėti iki pirmųjų šalnų. Tinkamiausi sandėliuoti yra tie moliūgai, kurių žievė kieta ir blizgi – tai ženklas, kad jie jau sunokę. Moliūgus reikėtų nupjauti su 5–6 cm ilgio vaiskočiais – tai padeda išsaugoti jų šviežumą. Laikant būtina pasirūpinti, kad neliestų vienas kito, būtų paslėpti nuo tiesioginių saulės spindulių, laikomi vaiskočiais aukštyn, vėsioje patalpoje.

 

Iš šakniavaisių pirmiausia rekomenduojama rauti burokėlius – tai daryti rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Morkų derliaus metas – spalio pradžia. Rauti geriausia per sausą ir saulėtą dieną, prieš tai supurenus dirvą kauptuku ar kitu įrankiu, kad šakniavaisiai lengviau pasiduotų. Nurovus daržoves, reikia nupjauti lapus (neplėšti jų, kad nepažeistumėte viršutinės šaknies dalies), nuvalyti žemes, trumpai padžiovinti ir laikyti sudėjus dėžėse su švariu smėliu ar durpėmis – taip jos ilgiau išliks šviežios.

 

Bulves į rūsį reikėjo perkelti dar rugpjūčio pabaigoje. Rugsėjo viduryje patartina jas perrinkti ir pašalinti pažeistus gumbus – tai padės apsaugoti likusį derlių nuo gedimo.

 

Charming,Wooden,Greenhouse,Surrounded,By,Vibrant,Chrysanthemums,,Pumpkins,,And,LushDirvos paruošimas – investicija į kitą sezoną

 

Kai visos daržo ir sodo gėrybės jau atsiduria rūsiuose ar stiklainiuose, metas imtis kito svarbaus etapo – pasirūpinti dirvos ir aplinkos švara bei paruošimu kitam sezonui. Nors ruduo dažnai asocijuojasi su sezono pabaiga, iš tiesų tai yra naujo augimo ciklo pradžia. Būtent dabar įdėtas darbas atsiperka pavasarį – dirva tampa derlingesnė, o augalai auga stipresni ir sveikesni. Pirmiausia svarbu pašalinti visas likusias augalų dalis: stiebus, lapus, šaknis. Jos gali tapti ligų, kenkėjų ir grybelių židiniu, tad jokiu būdu nepalikite jų žiemoti ant dirvos paviršiaus. Taip pat būtina surinkti ir pašalinti kritusius vaisius bei daržoves – palikti jie pritraukia kenkėjus ir platina infekcijas. Tinkamos organinės atliekos gali būti kompostuojamos, tačiau tik tuo atveju, jei nėra požymių, jog jos užkrėstos ligomis.

 

Rudenį rekomenduojama atlikti dirvos purenimą. Tai pagerina oro cirkuliaciją dirvoje, padeda išvengti suslėgimo, kuris dažnai atsiranda po intensyvaus sezono, ir naikina piktžolių šaknis, galinčias peržiemoti ir vėl sudygti pavasarį. Gilus purenimas arba daržo perkasimas leidžia kompostui ir kitoms organinėms medžiagoms lengviau patekti į gilesnius dirvos sluoksnius – per žiemą jos skaidysis ir praturtins dirvą maistinėmis medžiagomis.

 

Ruduo – tinkamiausias metas atlikti dirvožemio tyrimą. Atlikus testą galima nustatyti dirvos pH lygį, taip pat azoto, fosforo ir kalio kiekį. Pagal rezultatus galima tiksliai parinkti trąšas ar kitas korekcines medžiagas. Jei dirva pernelyg rūgšti – įterpiamos kalkės pH balansui atkurti. Jei trūksta konkrečių maistinių medžiagų, galima panaudoti tam skirtas trąšas.

 

Nemažai darbų laukia ir sode. Kaip ir darže, iš sodo reikia pašalinti visus kritusius vaisius. Štai dėl nukritusių lapų tvarkymo kasmet kyla diskusijų. Vieni sodininkai pasisako už kruopštų lapų grėbimą, kiti renkasi palikti juos kaip natūralų mulčią. Iš tiesų nukritę lapai – puikus sliekų maisto šaltinis, o sliekai itin gerina dirvožemio kokybę, nes papildo jį organinėmis medžiagomis. Lapai turi daug azoto – jo kiekiu lenkia net humusą ar avių mėšlą. Tačiau juose mažai fosforo ir kalio, tad kaip vienintelis tręšimo šaltinis jie nėra pakankami.

 

Tankus lapų sluoksnis taip pat veikia kaip natūralus mulčias – apsaugo dirvą nuo perdžiūvimo, perkaitimo, sulaiko drėgmę ir slopina daugumos piktžolių augimą. Žiemą toks sluoksnis padeda apsaugoti dirvožemį ir augalų šaknis nuo šalčio. Visgi problema ta, kad lapuose prieglobstį randa ne tik naudingi organizmai, bet ir daugelis kenkėjų – vikšrai, straubliukai, šilkverpiai, kurie pavasarį gali padaryti daug žalos. Tokiu atveju lapus geriau surinkti ir sudeginti. Ypač svarbu nurinkti lapus nuo vejos – ten jie užkloja žolę tarsi kilimas, blokuoja šviesą ir oro patekimą, todėl veja gali žūti vos per kelias dienas. Nesvarbu, ar lapai bus paliekami, ar sugrėbti, vaismedžius ir krūmus vis tiek reikės mulčiuoti – taip apsaugosite jų šaknis nuo šalčio. Be to, kai pradeda kristi lapai, verta atlikti ir sanitarinį genėjimą, t. y. pašalinti sausas, pažeistas, lūžusias šakas. Spalį tai turėtų būti tik minimalus genėjimas, nes rimtesni pjūviai šaltuoju metų laiku gali būti pavojingi – per žaizdas į augalą gali patekti šalčio ir drėgmės sukeliami pažeidimai. Didesnės žaizdos geriausiai gyja pavasarį, kai medis aktyviai vegetuoja.

 

Šiltnamiui, vejai ir kompostui taip pat reikia dėmesio

 

Kaip ir kitose sodo vietose, šiltnamyje pirmiausia būtina pašalinti visas augalines atliekas – stiebus, lapus, šaknų liekanas. Šias atliekos galima sudeginti arba supilti į specialią duobę ir užpilti kalkėmis. Tik pašalinus jas, galima pereiti prie kruopštaus šiltnamio valymo: reikia surinkti nukritusius lapus, virvių galus, senos plėvelės likučius bei kitas atliekas. Tuomet sienas, stogą ir visas vidines konstrukcijas (stulpus, vamzdžius ir kt.) nuvalyti vandeniu bei šepečiu arba nuplauti stipria vandens srove.

 

Jeigu šiltnamyje augo ligotų augalų ar buvo pastebėta kenkėjų, rekomenduojama nukasti apie 5 cm viršutinį žemės sluoksnį. Jį galima kompostuoti nuošaliame daržo kampe, tačiau tik įsitikinus, kad jis neužkrėstas. Pašalinus šį sluoksnį, gerokai sumažėja tikimybė, kad kitą sezoną pasikartos ligos ar kenkėjų antplūdis, mat daug jų gyvena būtent dirvoje.

 

Kitas svarbus žingsnis – žemės dezinfekavimas. Jis gali būti atliekamas rudenį arba pavasarį, tačiau efektyviau tai padaryti iškart po derliaus nuėmimo. Naudojami kalkių, chloro, vario arba kiti cheminiai preparatai, kurie sunaikina ligų sukėlėjus, kenkėjus ir grybus. Vis dėlto reikia turėti omeny, kad šie preparatai naikina ir naudingus mikroorganizmus, saugančius augalus nuo ligų. Todėl praėjus kelioms savaitėms po dezinfekcijos būtina atkurti mikrofloros balansą – naudojant kompostą ar specialius biologinius preparatus.

 

Rugsėjį ir spalį reikia daugiau dėmesio skirti ir kompostui, kuris pavasarį taps puikia natūralia trąša. Praėjus 4–5 savaitėms po to, kai komposto krūva buvo pilnai sukrauta, ją būtina perkasti – tai prisotina kompostą deguonies ir paspartina irimo procesus. Po to kompostą palikti bręsti bent dviem mėnesiams, kad iš jo susiformuotų vertinga, subrendusi trąša.

 

Pabaigus svarbiausius rudens darbus darže ir sode, verta pasirūpinti ir aplinkos estetika, ypač veja. Kol žolė dar auga, atlikti pirmąjį rudeninį tręšimą – tai daroma rugsėjo viduryje. Iki spalio vidurio žolė turėtų būti paskutinį kartą nupjauta, paliekant 10–12 cm aukščio, kad galėtų tinkamai peržiemoti. Taip pat verta veją nugrėbti, pašalinti didžiausias piktžoles ir, jei reikia, atlikti vejos atsėjimą.

 

Jeigu vejoje matyti plikų ar išretėjusių vietų, iki spalio pradžios galima įsėti naujų žolių sėklų. Jos spės sudygti iki pirmųjų šalnų, o pavasarį veja augs tankesnė ir stipresnė. Paskui būtina veją pamulčiuoti durpių ir smėlio mišiniu bei dar kartą patręšti. Jei orai išlieka sausi ir šilti, antrasis tręšimas gali būti atliekamas net įpusėjus spaliui, tačiau lapkritį to daryti jau neverta – nauda bus menka, tad geriau tręšimą nukelti į pavasarį.

 

Svarbu žinoti, kad rudeniniam tręšimui azoto nereikia, nes jis skatina žaliosios masės augimą. Vietoj to vejai naudingi kalis ir fosforas arba kompleksinės trąšos, skirtos rudeniui. Ruduo taip pat tinkamas metas kovoti su vejų problema – samanomis. Efektyviausiai jos naikinamos naudojant geležies sulfato preparatus. Jei samanų buvo daug, po jų naikinimo būtina pašalinti liekanas, kad veja galėtų kvėpuoti ir atsinaujinti.

 

Ką dar galima sėti / sodinti?

 
  • Nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio galima sodinti žieminius česnakus ir svogūnus. Česnakus geriausia sodinti nuo rugsėjo 20 iki spalio 25 d. Kol dirva užšals, jie turi spėti gerai įsišaknyti, o tam reikia 40–50 dienų.
  • Iki spalio vidurio pats geriausias laikas sodinti vaismedžius ir vaiskrūmius. Sodinti galima daugelį medžių (obelis, kriaušes, šilkmedžius ir pan.), tačiau nepatariama sodinti tų rūšių, kurios sunkiai ištveria šalčius (abrikosai, persikai, trešnės ir riešutmedžiai).
  • Iki lapkričio pirmos dekados sėjamos šalčiams atsparios daržovės ir prieskoniniai augalai: morkos, burokėliai, ridikėliai, petražolės, krapai, salierai, salotinės garstyčios, salotos.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė