Baleto šokėja ir pedagogė Kristina Tarasevičiūtė šiuo elegantišku, tačiau be galo daug fizinės ir psichologinės stiprybės reikalaujančiu šokiu susižavėjo dar vaikystėje. Visą gyvenimą baletui paskyrusi profesionalė pasakoja, kad tobulėjimas šioje srityje niekada negali pasiekti piko. „Į mano profesiją įžengus cirkui ir akrobatikai, nemanau, kad jau tikrai atradome maksimalias žmogaus kūno ribas“, – sako balerina.

 

Kristina Tarasevičiūtė - Zyp_photography

Kristina Tarasevičiūtė, Zyp photography nuotrauka.

Kaip vyksta pasiruošimas vaidmenims baleto spektakliuose? Kokie etapai svarbiausi?

 

Manau, kiekvienas artistas turi savotiškų ritualų kuriant vaidmenį. Aš visada pradedu nuo literatūros: kai tik sužinau gavusi vaidmenį, dar iki pradedant repetuoti salėje, stengiuosi perskaityti viską, kas tik įmanoma, susijusio su personažu, kad procesas mano galvoje būtų kuo tikslingesnis. Vėliau, jau statant ir repetuojant, niekada nebijau kamantinėti choreografo, diskutuoti. Anksčiau ieškodavau savo personažo tarp realių žmonių. Stebėdavau žmones baruose, žiūrėdavau įvairias TV laidas, filmus, kad galėčiau „nusiimti“ reakcijas, žvilgsnius, kūno kalbą. Nes kartais vien tik sušokti vaidmenį nėra taip sudėtinga, esu turėjusi techniškai lengvų vaidmenų, kur tereikėjo tik technikos ir šypsotis. Tačiau kuriant tikrai įsimintiną, kitokį personažą, reikia pereiti per nemenkas psichozes, kad pavyktų.

 

Kokie baleto vaidmenys iki šiol labiausiai įsiminė?

 

Amžinai liksiu dėkinga kiekvienam choreografui, meno vadovui, kuris mane kvietė kurti vaidmenis į savo trupes. Tad man pavyko sukurti plataus spektro repertuarą – nuo vaikiškų, dramatiškų, komiškų iki ikoniškų. Turbūt labiausiai į atmintį ir širdį įsirašo tie, prie kurių ilgiausiai dirbta, ieškota, repetuota arba kurie labai prieštaravo mano pačios vertybėms. Tad visada liksiu dėkinga už Žemaitę (ansamblis „Lietuva“), Vaivą (Baltijos baleto teatras), Madam Hortens (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras), Geišą (Vilniaus baletas), Severiją (ansamblis „Lietuva“) ir kitas liūdnesnio likimo moteris. Tai nebuvo lengvos kelionės, tačiau labiausiai širdį apdovanojusios ir, ne paslaptis, labai gerai techniškai paauginusios mane kaip artistę.

 

Ar ta aistra, kurią matome scenoje, persikelia ir į gyvenimą? Kur daugiau emocijų, išgyvenimų?

 

Statant spektaklį (įprastai tai trunka du mėnesius), deja, vaidmuo persekioja mane ir virtuvėje. Su manimi neina susišnekėti, esu dirgli ir susikaupusi tik tai gyvenimo kelionei. Po premjeros darbas lieka darbu, gyvenimas gyvenimu, tačiau nuovargis tikrai turi įtakos santykiams su aplinkiniais, kitiems darbams. Daugiausia aistrų lieka salėje.


Kuri jūsų profesijos dalis sudėtingiausia, o kas teikia daugiausia malonumo?

 

Pati sudėtingiausia šios profesijos dalis – emocinis ir fizinis nuovargis vienu metu. Dabar dažnai girdžiu žodį „perdegimas“, tad įsivaizduokite, kad dažnai prieš premjeras būna psichologinis perdegimas ir visiškai sunaikintas kūnas, kai ryte nubudus sunkiai sekasi nueiti net iki tualeto. Tačiau, kaip kažkas yra pasakęs, balerinų reikia bijoti: niekada negali žinoti, kam šitie drugelio išvaizdos, kario dvasios žmonės pasiryš. Išties ši profesija tiek užgrūdina, kad ne kartą esu pasijutusi tiesiog nenugalima, nepalaužiama jokiais aspektais.

 

Kokiems vaidmenims šiuo metu ruošiatės?

 

Šį sezoną į mano gyvenimą atkeliavo nauji vaidmenys, tik… jų nepamatysite scenoje. Tai trupės pedagogės ir repetitorės pareigos. Šį sezoną, nors dar šoku pati, mano dėmesys jau krypsta daugiau į jaunąją kartą, kuriems padedu ruoštis spektakliams, vaidmenims. Be abejonės, visada su meile lekiu į savo studiją „Ballet Body by Kristar“ kur manęs laukia tiek talentingi vaikai, tiek suaugę žmonės, kurie nori prisiliesti prie baleto, tapti lankstesni, grakštesni, patobulinti laikyseną. Tai mano specializacija.

 

Kaip prasidėjo jūsų, kaip balerinos, kelias?

   

Gimiau Palangoje ir, kaip dabar suprantu, tiesiog buvau apžavėta gražių moterų: norėjau būti ir diktore, ir aktore, ir balerina. Tačiau kaimynystėje pamatyta labai graži mergina, kuri tuo metu mokėsi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, mane sužavėjo taip stipriai, kad apsisprendžiau, jog būsiu balerina ir tada būsiu graži, kaip ji (šypsosi). Aišku, tam didelę įtaką turėjo televizija. Pamačiusi, kad vyks stojamieji, pasiprašiau tėvų leisti pabandyti ir man pavyko. Kelias buvo sudėtingas. Netikėta, kad darbas toks lėtas ir nuoseklus, mes visos tikėjomės iškart šokti, tad tai pareikalavo daug kantrybės. Tiesa, man pasisekė – išsyk įtraukė į visus mokyklos spektaklius, tad darbą atpirkdavo scena.

 

Ar visuomet nedvejojote, kad pasirinkote teisingai?

 

Per visą karjerą turėjau tik du susvyravimus, ar tęsti toliau. Pirmasis įvyko, kai man buvo 16 metų, tuo metu jaučiausi nematoma, nepastebima, negirdima, apniko gilus liūdesys. Antrą kartą, kai man buvo 30 metų, supratau, kad iš pirminės profesijos negaliu oriai gyventi. Atidaviau tikrai viską, ką turėjau, bet algos buvo tokios graudžios, kad tiesiog negalėjau sau leisti nedirbti tų kitų dviejų darbų. Tačiau pasiryžau, kad jeigu jau tiek sudėjau į tai, eisiu iki galo, nes išėjęs iš teatro tokiame amžiuje į jįjau nebegrįši – durys bus užvertos amžiams.

 

Ar tiesa, kad sunkioji dalis – užaugti iki balerinos, o kai kūnas paruoštas, įgūdžiai įgyti, ateina lengvesnis periodas?

 

Dabar gyvename tokiais laikais, kai universalumas, gebėjimas profesionaliai įvaldyti visus šokio stilius ir stilistikas yra pranašumas, tad mokymuisi, tobulėjimui pabaigos nėra. Kiekvienas naujo spektaklio pastatymas reikalauja papildomo darbo, naujų atradimų, tobulėjimo. Šitoje profesijoje iš žinių pusės piko tiesiog kol kas nėra. Atsidarius sienoms tiek fizine, tiek mentaline prasme, atsivėrė ir nauji informacijos klodai. Vakarai apie šokį ir pasiruošimą jam žinojo kur kas daugiau nei mes: ištisos kartos išbandė, kaip šokti, kad savęs nežalotum, kaip pasiruošti, kaip maitintis. Stipriai ir ryškiai į mano profesiją įžengus cirkui ir akrobatikai, aš net nemanau, kad jau tikrai atradome maksimalias žmogaus kūno ribas.

 

Baletas iš tiesų fiziškai labai sudėtinga profesija. Kaip palepinate, apdovanojate savo kūną?

 

Neromantizuosiu – niekaip. Visą gyvenimą iš to gyvenau, darbas vijo darbą, spektaklis – koncertą, projektas– gastroles. Tiesiog bandydavau aprėpti tai, ką siunčia aplinka, nes puikiai supratau, kad rytojaus gali nebūti, kito skambučio gali nebesulaukti. Tad tiesiog vyliausi, kad nesubyrėsiu. Esu blogas pavyzdys ir už tai ne kartą kentėjo mano technika scenoje, kai iš nuovargio tinkamai nesusitraukinėdavo raumenys, bet tai tegul lieka mano istorija. Aš prisiimu atsakomybę už anuometinius sprendimus, o jei kas nepastebėjo mano blogesnių periodų, vadinasi, esu tikra profesionalė.

 

Dabar tenka dirbti su jaunimu ir jais žaviuosi: jie labiau moka save saugoti, yra sąmoningesni.

 

Kas padeda išlaikyti balerinos figūrą?

   

Būsiu atvira – genetika, stresas, mano darbas ir jo reikalavimai. Baletas yra estetikos viršūnė, tad nuo to momento, kai nusprendžiau būti balerina, sutikau su jo taisyklėmis. Ilgos linijos, lengvas kūnas ne tik gražiau atrodo, bet ir padeda lengviau šokinėti: taip saugojame savo partnerių stuburus, kelius. Tad per tiek metų turiu savo mitybos režimą, kurio pagrindinė taisyklė– žiūrėti, ką ir kiek valgai. Kadangi mūsų darbe daug streso, kuris lieka užkulisiuose, tai irgi neprideda apetito. Dažna balerina, artėjant naujo spektaklio premjerai, sugeba numesti net kelis kilogramus, nes tiesiog nebegali žiūrėti į maistą. Dabar, kai šoku mažiau, pradėjau valgyti net pusryčius. Skamba juokingai? Žinau.

 

Kokių silpnybių turite ir kodėl kartais leidžiate sau joms pasiduoti?

 

Mano silpnybė – bulvių traškučiai. Tačiau suprasdama gilesnę nesveiko potraukio esmę – kodėl mane taip traukia prie jų, jau gebu tvarkytis. Dar visai neseniai, atsiradus ilgesniems stresiniams periodams, maitindavausi vien bulvių traškučiais. Tai buvo emocinis valgymas, paguoda, dėl ko labai nusilpo raumenynas, nes šokau daug, o kūno normaliai nemaitinau, neprižiūrėjau.

 

Kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Kas geriausiai padeda atkurti fizines ir dvasines jėgas?

 

Laisvalaikio niekada neturėjau. Tą dieną, kai išsipildė vaikystės svajonė tapti balerina, mano gyvenimas pavirto nuolatiniu darbu, arba, kaip kitas pasakytų,– svajonių gyvenimu. Kai tik turėdavau laisvo laiko nuo ansamblio „Lietuva“, šokdavau kitose Lietuvos muzikiniuose ir šokio teatruose. Jei nešokdavau, eidavau ar skrisdavau žiūrėti kitų šokio pastatymų, vykdavau į meistriškumo pamokas, seminarus. Į gyvenimą atsivijus „Ballet Body by Kristar“ ir baleto pedagogikai, atsirado dar daugiau dalykų, į kuriuos norėjau įsigilinti. Tad net iki šios dienos mano laisvalaikis sukasi apie darbą.

 

Tiesa, kai jau tikrai atsiranda laiko, visai patinka kurti vaizdo įrašus socialiniams tinklams. Ten rodau savo įžvalgią, juokingesnę pusę, nes darbe esu labai reikli tiek sau, tiek kitiems.

 

Ar lietuviai domisi baletu? Gal galėtumėte palyginti su kitomis šalimis?

 

Europa mėgsta meną, tai socialiniai kodai, nurodantys, iš kokio sluoksnio esi kilęs, ką pasiekęs ir supratęs. Apie meną kalbama kavinėse, vakarėliuose, parkuose. Lietuva išties stipri akademiniame mene. Mūsų mažos šalies artistai yra labai darbštūs, nes puikiai supranta rinką ir tikrai nori kažką pasiekti Europoje, pasaulyje.

 

Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl neįmanoma įsigyti bilietų į baletą, kodėl visada viskas išparduota? Atsakymas – nes Lietuvoje turime stiprią šokio mylėtojų bendruomenę. Gudriausi bilietus perka net metus į priekį. Trupių Lietuvoje mažai, artistų, kurie šoka, irgi nedaug (aišku, man kyla didžiulis klausimas, o kodėl tada ekskliuzyvinės profesijos atstovų algos tokios mažos), tad fiziškai negalime patenkinti poreikio rodyti spektaklius kasdien. Jei mūsų būtų dvigubai daugiau ir turėtume bent kelis teatrus (pastatus), tikiu, tai atsilieptų bilietų kainoms ir visi būtume laimingi, bet esame maža šalis.

 

Kokių mitų apie baletą, šokėjus esate girdėjusi ir galėtumėte paneigti?

 

Neslėpsiu, esu girdėjusi daug siaubo, ypač iš vyresnės kartos, kuri turbūt prisiklausydavo tų istorijų iš rusių balerinų, kur konkurencija tikrai buvo, yra ir bus didžiulė, kur dėl vietos teatre, vaidmens konkuruojama krauju, kiek tenka girdėti– ir pinigais. Tačiau Lietuva maža šalis, čia trupės ilgą laiką buvo kaip šeimos, kurios irgi kartkartėmis susipyksta, bet vis tiek labiau linkusios palaikyti vieni kitus. Nesu girdėjusi iš kolegių tokių istorijų, kad kas valgytų vatą, kištų stiklus į puantus, piltų į vandenį migdomųjų ar atpalaiduojančių vaistų, karpytų kostiumus ir t. t. Juk teatras ne vaikų darželis, greitai būtų išsiaiškinta ir žmogus atleistas.

 

Jei ne baletas, ką dar norėtumėte veikti gyvenime?

 

Nuo vaikystės šoku pilnu tempu. Tad tai, ką norėčiau veikti gyvenime be šokio, sužinosiu tik išėjusi į balerinų pensiją. Taigi apie tai galėsime pakalbėti ateityje (šypsosi).

 

Autorė Laima Samulė