Staigus baimės ir nerimo jausmas, stipriai plakanti širdis, šaltas prakaitas, drebulys, dusulio pojūtis – šiuos panikos priepuolio simptomus bent kartą gyvenime patyrė maždaug 35 % žmonių. Tai, beje, tampa vis dažnesne problema, kamuojančia jaunus žmones ar net paauglius. O ilgainiui gali neigiamai paveikti gyvenimo kokybę.

 

Panikos priepuolis ar nerimo sutrikimas?Concept,Of,Mental,Health.,Woman,Sitting,On,Couch,And,Doing

 

Panikos priepuolis – staiga kilęs stiprus nerimas, kurį lydi intensyvūs ir gąsdinantys kūno pojūčiai: greitas širdies plakimas, padažnėjęs kvėpavimas, jausmas, kad trūksta oro, prakaitavimas, galvos svaigimas, drebulys, realybės pojūčio sutrikimai. Kartu atsiranda labai stipri baimė ir mintys, kad nutiks kažkas baisaus: „tuoj mirsiu“ arba „išprotėsiu“. Nors panikos atakos visiškai nepavojingos, jas patiriančiam žmogui taip neatrodo. Mat tiki, kad patiriami simptomai įspėja apie fizinės sveikatos problemas, labai nerimauja, kad priepuolis gali pasikartoti, todėl pradeda dažniau stebėti savo pojūčius. O kuo labiau sutelkiamas dėmesys, tuo intensyvesni potyriai. Nors kartą panikos ataką išgyvenęs žmogus greičiau pastebi savo kūno pokyčius (pvz., pagreitėjusį širdies plakimą išgėrus kavos ar staiga išlipus iš lovos) ir interpretuoja juos kaip artėjantį priepuolį, išsigąsta ir vėl sužadina vadinamąjį panikos mechanizmą. Panikos priepuoliai tampa uždaru ratu, iš kurio ištrūkti iš tiesų nelengva. Specialistai ragina skirti panikos priepuolius ir panikos sutrikimus. Nors simptomai labai panašūs, panikos ataka tėra laikina būsena, kuri gali pasireikšti vos vieną ar kelis kartus per gyvenimą.

 

Šiems priepuoliams intensyvėjant kinta gyvenimo kokybė, galiausiai diagnozuojamas panikos sutrikimas. Panikos priepuolius atpažinti ir atskirti nuo kitų ligų simptomų geba vos 9–15 % šio varginančio sutrikimo kamuojamų žmonių. Manoma, kad panikos atakos ištinka patyrus itin stiprių išgyvenimų ar intensyvų, tačiau trumpalaikį stresą. Dažniausiai dingsta išsprendus emociškai sunkią situaciją. Visgi pasireiškia ne tik iškart po kritinės situacijos. Gali būti ir atvirkščiai – kol žmogus jaučia gynybinę parengtį, jis vadovaujasi automatiniu režimu ir susitelkia į išgyvenimą. Tuomet kūnas ir protas būdrauja nuo kelių valandų iki poros parų. Ir tik tada, kai protas ir kūnas pradeda atsipalaiduoti, ištinka panikos ataka. Būtent todėl neretai painiojama su širdies priepuoliu ar kitomis ligomis. Net 68 % šio sutrikimo kamuojamų žmonių prisipažįsta, kad jų gyvenime nebuvo vienos ryškios sukrečiančios situacijos, tačiau ilgą laiką alino įtampa darbe, mokymo įstaigoje ar namuose. Atlikti psichologiniai testai rodo, kad šie žmonės dažniausiai linkę užgniaužti negatyvias emocijas, mažiau bendrauja, skundžiasi miego trūkumu.

 

Daugybė priežasčių

 

Taip pat nustatyta, kad su panikos priepuolių dažnumu ir intensyvumu gali būti susijęs nesaikingas stimuliuojančių energinių gėrimų ir kavos vartojimas, fizinio aktyvumo stoka, svaigalai. Mat visa tai išbalansuoja nervų sistemą. Tačiau nesveikas gyvenimo būdas tėra ledkalnio viršūnė. Mokslininkai pastaraisiais metais skiria itin daug dėmesio panikos priepuolių tyrimams. Ir jau nustatė, kad dėl to gali būti kalti genai. Nors nežinomas konkretus genas, tam tikrų genų kombinacijos turi reikšmingos įtakos šio sutrikimo atsiradimui. Panikos atakos gali nepasireikšti visą gyvenimą, jeigu jų nepaskatina papildomi psichologiniai ar socialiniai aspektai. Jeigu 3–6 m. vaikas nė karto nematė panikos priepuolio ištikto žmogaus, tikimybė, kad pats išgyvens šią būseną, sumažėja 15–20 %. Visgi ne viskas taip paprasta. Greta paveldimų veiksnių egzistuoja ir biologinė teorija, kuri teigia, kad panikos priepuolius patiriančių žmonių smegenyse neuromediatorių receptoriai – biologiškai aktyvios medžiagos ir jų atpažinimo sistema, klaidingai reaguoja į siunčiamus signalus. Tokiu atveju bet koks stresas smegenyse suvokiamas kaip fizinis užpuolimas. Panikos ataką gali išprovokuoti ligos, artimųjų mirtys, skyrybos, gimdymas ar tiesiog nemalonus pokalbis darbe.

 

Visgi dažniausiai susidūrus su panikos priepuoliais ieškoma psichologinių priežasčių. Ir tai daroma ne be priežasties. Manoma, kad kol kas neidentifikuotos priežastys glūdi giliai pasąmonėje, kuri slypi galvos smegenų migdoliniame kūne. Įdomiausia, kad specialistai visame pasaulyje savo pacientus charakterizuoja panašiai: vaikystėje buvo drovūs ir jautrūs, tėvus visada prisimena kaip piktus ir kritikuojančius, o suaugę pasižymi neadekvačia saviverte, dažniausiai save vertina geriau, nei derėtų. Kadangi šie jausmus nuolat kontroliuojantys žmonės nemoka išreikšti pykčio ir nusivylimo, jų kūnas pradeda reaguoti į šias būsenas kaip į išorinį pavojų. Deja, kol kas daugiau kaip pusė panikos sutrikimo kamuojamų žmonių ligos simptomus malšina antidepresantais. Beje, astma sergantys asmenys net du kartus dažniau patiria panikos priepuolius. Vienas veiksmingiausių būdų kovoti su šia problema – kognityvinė elgesio terapija. Oksfordo universiteto (JAV) mokslininkų tyrimų duomenimis, per vidutiniškai 16 sesijų gydymo kursą 85 % pacientų turėtų pavykti išvengti pakartotinių atakų, o net 67 % pajustų pagerėjimą net 7 metams. Neseniai Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad kamuojamiems panikos priepuolių itin naudingos vadinamosios miško maudynės. Ilgi, lėti ir sąmoningi pasivaikščiojimai gamtoje net perpus sumažina panikos atakų pasireiškimo dažnį.

 

Kaip elgtis ištikus panikos atakai?

 

Siekiant suvaldyti panikos priepuolius, verta praktikuoti kvėpavimo pratimus, sąmoningumo sutelkimo (mindfulness) meditaciją, jogą. Yra ir interaktyvių programėlių, kurias galima atsisiųsti į telefoną ir praktikuoti mokantis nurimti, atsipalaiduoti. Tačiau ne mažiau svarbu žinoti, kaip reaguoti ir nusiraminti prasidėjus panikos atakai. Tam sukurta kelių žingsnių programa.

 

1 žingsnis. Pirmasis žingsnis – atpažinti simptomus ir sąmoningai suvokti, kas vyksta. Galima pasakyti sau: „Aš žinau, kad visi šie simptomai – tai tik mano nerimas ir tiek… Jie ateis ir praeis. Aš nemirsiu, neišprotėsiu, neįvyks infarktas ar insultas, manęs nesuparalyžiuos, aš neuždusiu. Tai tik mano klaidingos mintys.“ Panikos priepuolis niekada nesibaigia realiu sveikatos sutrikimu. Tad svarbu nuolat sau tai priminti. Taip smegenys pamažu išmoks šią žinutę tarsi eilėraštį.

 

2 žingsnis. Jeigu jau užklupo panikos ataka, derėtų judėti. Vaikščioti, o jeigu būsena leidžia, net pabėgioti. Judėjimas sudegina streso hormonus (adrenaliną ir noradrenaliną), kurių lygis stipriai pakyla. Eksperimentais įrodyta, kad susitvardyti padeda serija pritūpimų ar net grindų plovimas.

 

3 žingsnis. Kvėpavimo kontrolė. Per dažnas ir per gilus kvėpavimas sukelia oro trūkumo jausmą, galvos svaigimą. Galima uždėti ranką ant krūtinės ir sąmoningai sulėtinti kvėpavimą, kad taptų panašus į miegančio žmogaus. Kontroliuoti kvėpavimą tol, kol panika praeis. Paprastai tam prireikia 4–7 min. Verta išbandyti ir kitą metodą: lengvai įkvėpti, užlaikyti orą plaučiuose skaičiuojant iki dešimties. Tuomet lėtai iškvėpti. Kartoti tol, kol nerimas sumažės.

 

4 žingsnis. Išanalizuoti patirtą situaciją. Panikos priepuoliui pasibaigus norisi kuo greičiau pamiršti apie nemalonius pojūčius. Visgi verta paanalizuoti, kas konkrečiai tapo šių potyrių priežastimi ir kaip panikos ataka prasidėjo. Kuo geriau žmogus pažįsta individualius simptomus ir suvokia, kokios emocijos ar situacijos priverčia juos pasireikšti, tuo geriau geba sąmoningai suvaldyti potyrius.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė