Plaukų pynimas nuo seniausių laikų buvo daugiau nei būdas sutvarkyti plaukus – jis pasakojo apie žmogaus kilmę, statusą, bendruomenę, grožio sampratą ar gyvenimo etapą. Trys į vieną supintos sruogos per amžius jungė skirtingas kultūras, tačiau ypač giliai ši tradicija įsišaknijo Afrikoje, kur kasos tapo dar viena tapatybės kalba.

 

Šiaurės AfrikaBeautiful,Nice,And,Attractive,Young,African,Model,Hold,Black,With

 

Čia ypač svarbią vietą užima senovės Egiptas, palikęs gausius vaizdinius ir archeologinius šaltinius. Egiptiečių plaukų priežiūra buvo kur kas daugiau nei tik grožio reikalas. Šukuosenos, perukai, priauginti plaukai, kvapūs tepalai ir papuošalai galėjo rodyti žmogaus statusą, amžių, lytį, profesiją ar priklausymą aukštesniam visuomenės sluoksniui. Archeologiniai radiniai rodo, kad egiptiečiai plaukų priauginimus naudojo labai anksti – vieni seniausių žinomų pavyzdžių siejami su maždaug 3400 m. pr. Kr.

 

Turtingesni žmonės galėjo sau leisti sudėtingas šukuosenas, perukus ir plaukų papuošimus, kurie ne tik puošė, bet ir padėjo išlaikyti aiškią socialinę hierarchiją. Paprastesnių sluoksnių žmonės dažniau rinkosi praktiškesnius plaukų tvarkymo būdus, pritaikytus kasdieniam gyvenimui ir karštam klimatui.

 

Sudane plaukų pynimas taip pat turėjo gilią kultūrinę reikšmę. Šiaurės Sudane žinomos smulkios „mushat“ kasos buvo siejamos su moterišku grožiu, bendryste ir tradicijų perdavimu. Plaukų pynimas tapdavo ne tik grožio procedūra, bet ir socialiniu veiksmu, kai moterys kartu dalydavosi pokalbiais, dainomis bei perduodavo bendruomenės vertybes.

 

Ypatingą vietą Sudano tradicijose užėmė pasiruošimas santuokai. Nuotakos plaukų tvarkymas galėjo trukti ne vieną dieną, o kasos tapdavo perėjimo ženklu – iš mergaitės į suaugusią moterį, iš vieno gyvenimo etapo į kitą.

 

Rytų Afrika

 

Rytų Afrikoje kasyčių istorija taip pat labai sena ir įvairi. Plaukų pynimas dažnai buvo siejamas su amžiumi, lytimi, etnine priklausomybe, brandos ritualais, santuoka ar karių statusu. Kai kurios šukuosenos tapdavo atpažinimo ženklu, leidžiančiu suprasti, iš kokios bendruomenės žmogus kilęs.

 

Etiopijoje ir Eritrėjoje iki šiol išlaikytas stiprus ryšys su tradicinėmis pynimo formomis. Vieni žinomiausių stilių – albaso ir shuruba kasos, siejamos su Habesha kultūra. Šios kasos dažnos per šventes, vestuves ir svarbius gyvenimo įvykius, o šiandien išlieka ne tik grožio, bet ir kilmės, šeimos bei istorinės atminties ženklu.

 

Etiopijos Omo slėnyje gyvenančių Hamarų moterų šukuosenos išsiskiria ryškiomis tradicijomis. Naudojant riebalų, sviesto, vandens ir raudonos ochros mišinį plaukams suteikiamas atpažįstamas rausvas atspalvis, o šukuosena tampa ne tik puošmena, bet ir ženklu, rodančiu amžių, šeiminę padėtį ar gyvenimo etapą. Panašiai ir vyrų plaukai kai kuriose Rytų Afrikos bendruomenėse galėjo būti susiję su kario statusu, branda ar atliktais ritualais.

 

Kenijoje masajų ir kikujų plaukų bei papuošalų tradicijos ilgą laiką buvo svarbios tapatybės dalys. Masajų karoliukai ir šukuosenos perteikė amžių, lytį, statusą bei svarbius gyvenimo pokyčius, o kai kuriose bendruomenėse iš jų buvo galima atpažinti žmogaus vietą visuomenėje.

 

Somalyje plaukų pynimo tradicijos taip pat susijusios su moteriškumu ir amžiaus tarpsniais, tačiau dalis senųjų stilių šiandien tapo mažiau matomi dėl modernizacijos, urbanizacijos ir besikeičiančio požiūrio į išvaizdą. Kai kuriose šeimose plaukų pynimas išliko tik kaip namuose perduodama tradicija, o ne viešai demonstruojamas kultūrinis ženklas.

 

Vakarų Afrika

 

Tai vienas ryškiausių regionų kalbant apie kasyčių įvairovę ir jų įtaką pasaulinei juodaodžių kultūrai. Čia plaukų pynimas ilgą laiką veikė kaip socialinis kodas. Fulbių, arba fulanių, tauta pasauliui padovanojo vieną atpažįstamiausių pynimo stilių – fulani kasas. Tradiciškai jos buvo kuriamos iš kelių ilgų kasų, puoštų karoliukais, kauri kriauklėmis, metalo detalėmis ar monetomis. Šie papuošimai galėjo simbolizuoti grožį, šeimos statusą, turtą ar priklausymą tam tikrai bendruomenei.

 

Ganoje plačiai žinomos vadinamosios Ganos kasos, dar vadinamos bananų kasomis. Tai prie galvos prigludusios kasos, kurios dažnai prasideda smulkiau ir palaipsniui storėja. Šiuolaikinės Ganos kasos išpopuliarėjo dėl priauginamų plaukų naudojimo, leidžiančio sukurti ilgesnę ir tankesnę šukuoseną bei apsaugoti natūralius plaukus.

 

Maliui priklausanti Dogonų kultūra taip pat paliko reikšmingą vaizdinį paveldą. Dogonų tradicijoje kūnas, galva, kaukės ir šukuosenos dažnai siejami su dvasiniu pasauliu, protėviais ir kosmologija.

 

Siera Leonės mendžių tauta ypač ryškiai parodo, kaip plaukai gali būti susiję su moteriškumo samprata. Mendžių kultūroje plaukai siejami su grožiu, gyvybingumu, tvarka ir socialine branda, o Sande moterų draugija, svarbi mergaičių iniciacijos ir moteriškosios kultūros institucija, perdavė grožio, elgesio ir bendruomenės vertybes. Mendžių kaukėse dažnai vaizduojamos kruopščiai sutvarkytos šukuosenos, atspindinčios idealizuotą moteriškumą, orumą ir grožį.

 

Centrinė Afrika

 

Centrinėje Afrikoje plaukų pynimo tradicijos glaudžiai susijusios su kūno puošyba, socialiniu statusu ir bendruomenės tapatybe. Kongo Demokratinės Respublikos mangbetu tauta išgarsėjo dėl lipombo vadinamos galvos formavimo tradicijos: kūdikių galvos būdavo aprišamos taip, kad augdamos įgautų pailgą formą. Ši praktika buvo siejama su grožiu, kilmingumu, galia ir aukštesniu socialiniu statusu, tačiau XX a. viduryje, stiprėjant europietiškai įtakai ir kolonijinei kontrolei, ji ėmė nykti.

 

Pailgos galvos formą dar labiau pabrėždavo sudėtingos šukuosenos. Mangbetu moterys plaukus pindavo ir formuodavo į aukštas, karūną ar krepšį primenančias konstrukcijas, kurios tapdavo ne tik puošmena, bet ir statuso ženklu. Plaukai, galvos forma, papuošalai ir laikysena susijungdavo į įspūdingą išvaizdos visumą, kurią vėliau dažnai fiksavo fotografai ir tyrinėtojai.

 

Čade išskirtinę vietą užima chébé tradicija. Šiaurės Čado Basaros arabų ir kitų regiono moterų plaukų priežiūrai naudojami iš augalų, sėklų ir kitų natūralių ingredientų gaminami chébé milteliai. Jie maišomi su aliejais, sviestais ar vandeniu ir tepami ant plaukų prieš juos supinant į kasas. Ši praktika padeda išlaikyti drėgmę, sumažinti lūžinėjimą ir išsaugoti plaukų ilgį.

 

Pietų Afrika

 

Pietų Afrikoje plaukų pynimo tradicijos taip pat pasižymi didele įvairove. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Namibijos himbų tauta, tarptautiniu mastu atpažįstama dėl išskirtinio rausvo atspalvio plaukų ir odos. Himbai yra pusiau klajokliai gyvulių augintojai, gyvenantys sausringame Kaokolando regione, todėl jų grožio ir higienos ritualai glaudžiai susiję su aplinka, vandens trūkumu ir natūraliomis vietinėmis medžiagomis.

 

Himbų moterys plaukus ir odą tepa otjize – sviesto, raudonosios ochros ir kartais kvapių dervų mišiniu. Ši pasta suteikia plaukams rausvai oranžinį atspalvį, padeda juos formuoti ir apsaugo nuo saulės bei sauso klimato poveikio. Himbų šukuosenos nėra atsitiktinės – jos atspindi amžių, šeiminę padėtį, socialinį statusą ir gyvenimo etapą. Mažos mergaitės dažnai nešioja dvi į priekį krintančias kasas, o bręstant jų šukuosenos keičiasi. Suaugusių moterų plaukai pinami į gausesnes, ilgesnes sruogas, kurios padengiamos otjize, o ištekėjusios ar vaikų susilaukusios moterys gali dėvėti ir specialius galvos papuošalus.

 

Namibijoje gyvenanti mbalantu tauta garsėja eembuvi kasomis. Ši tradicija ypač siejama su mergaičių branda ir perėjimu į moteriškumą. Mbalantu mergaitės maždaug nuo dvylikos metų pradėdavo specialiai prižiūrėti plaukus: jie būdavo dengiami smulkinta omutyuula medžio žieve, maišyta su riebalais ar aliejumi. Buvo tikima, kad toks mišinys padeda plaukams augti ir stiprėti. Vėliau plaukai formuojami į ilgas, įspūdingas kasas. Eembuvi kasos buvo ne tik grožio simbolis, bet ir socialinis ženklas – jos rodė, kad mergina artėja prie suaugusios moters statuso arba jau dalyvauja iniciacijos apeigose.

 

Angoloje plaukų pynimas taip pat turėjo svarbią socialinę reikšmę. Kai kuriose bendruomenėse prašymas supinti plaukus galėjo reikšti pasitikėjimą ir artumo siekį. Plaukų tvarkymas nebuvo patikimas bet kam – dažniausiai tuo rūpindavosi šeimos narės arba artimos moterys, nes plaukai buvo laikomi jautria, asmeniška ir simboliškai svarbia kūno dalimi. Mergaitės mokydavosi pinti stebėdamos vyresnes moteris, o vėliau pačios perimdavo šį įgūdį.

 

Įdomu

 
  • Pavergtiems afrikiečiams plaukų skutimas dažnai buvo tapatybės ir ryšio su kilme bei bendruomene atėmimo priemonė. Tačiau plaukai išliko atminties ir pasipriešinimo simboliu. Kai kuriose diasporos tradicijose pasakojama, kad pynimų raštais galėjo būti perduodamos žinutės ar pabėgimo planai.
  • 7–8-ajame dešimtmečiuose judėjimas „Juoda yra gražu“ išpopuliarino natūralias juodaodžių šukuosenas ir plaukų pynimą. Tai tapo būdu susigrąžinti kultūrinį tapatumą ir pasididžiavimą savo kilme.
  • Plaukų pynimo tradicijos siekia mažiausiai 3500–6000 m. pr. Kr. Senovės Egipte žmonės, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar lyties, puošdavo plaukus įmantriomis pynėmis, kartais naudodami ir plaukų priauginimus.
 

Autorė Monika Budnikienė