Mirtis – neišvengiama gyvenimo dalis. Vieni miršta dar ankstyvoje jaunystėje, kiti gyvena ilgai ir turiningai. Toks gyvenimo ciklas daugeliui įprastas, tačiau pasaulio istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai siekta šį ciklą pakeisti, eiti prieš gamtą ir gyventi amžinai. Tik ar pavyko?

 

Gyvybės eliksyro paieškosForever,Young,Wooden,Sign,With,A,Forest,Background

 

Daugiau nei prieš 2200 metų pirmasis suvienytos Kinijos imperatorius Čin Ši Huangas pradėjo ieškoti gėrimo, kuris suteiktų nemirtingumą. Atrodė, jis turi viską, ko galėtų trokšti bet kuris pasaulio lyderis ar paprastas žmogus, tačiau jam reikėjo nepasiekiamo. Imperatorius visoje šalyje ragino pavaldinius ieškoti paslaptingo gyvybės eliksyro. Nekantriai laukdamas bet kokios naujos informacijos vartojo alcheminius eliksyrus, kuriuos gamino senųjų laikų kinų medicinos atstovai. Imperatoriui siūlyta gerti gyvsidabrio pagrindu ruoštų mišinių – gyvsidabris buvo daugelio įvairių senovės Kinijos alchemijos bandymų eliksyro pagrindas. Didysis imperatorius jų gėrė tiek daug, kad mirė nesulaukęs nė 50 metų. 2002 m. apleistame šulinyje Kinijos Hunano provincijoje rasta 36 000 medinių juostelių su senovine kaligrafija. Vėliau atliktas tyrimas parodė, kad kai kuriose juostelėse buvo informacijos apie Čin Ši Huango nemirtingumo eliksyro paieškas. Viename pranešimų teigiama, kad nors Duxiang kaimo gyventojai dar nebuvo atradę norimo gėrimo, jie ieškos toliau. Kitoje juostelėje rašoma, kad žolė iš netoliese esančio kalno gali padėti imperatoriui…

 

Vaikų kraujo ragavimas

 

Dažna daugelio istorijų apie nemirtinguosius tema yra kraujo vartojimas. Įvairūs išgalvoti monstrai maitinasi nekaltų aukų krauju, kad pratęstų savo amžinąjį gyvenimą. Realybėje tokie būdai taip pat egzistuoja. Vienas pirmųjų kraujo perpylimo atvejų galėjo įvykti 1492 m., kai svetimo žmogaus kraujo gavo popiežius Inocentas VIII. Nors laikytas šventu žmogumi, tačiau susilaukė kelių nesantuokinių vaikų ir buvo apsėstas pinigų bei valdžios. Jo laikas Šventajame Soste siejamas su dvasininkų amoralumo didėjimu. Senstančio popiežiaus sveikata ėmė smarkiai silpti. 1488 m. jį ištiko insultas, o 1492 m. nebegalėjo pajudėti. Inocentas VIII surado gydytoją žydą, kuris turėjo išgelbėti jo gyvybę. Remiantis istoriniais šaltiniais, gydytojas paėmė trijų jaunų berniukų kraujo ir nežinomu būdu jį suleido į popiežiaus venas. Tačiau pasakojama, kad popiežius nelaimėlių berniukų kraują tiesiog išgėrė. Toks amžinybę turėjęs suteikti gėrimas laimės neatnešė, vos po kelių dienų pontifikas mirė.

 

Gurkšnis auksinio vandens

 

XVI a. Prancūzijos karaliaus Henriko II favoritė Diana de Puatjė (1499–1566 m.) turėjo nemažai privilegijų bei įtakos dvare. Jos žodis karaliui buvo svaresnis nei jo žmonos karalienės Kotrynos Mediči. Tiesa, meilužei valstybės reikalai rūpėjo mažiausiai, jai reikėjo tik prisikimšti kišenes ir aprūpinti geru gyvenimu draugus, artimuosius ir, žinoma, save. Tam, kad būtų nepakeičiama, jai reikėjo rasti būdą, kaip išsaugoti grožį, juk metai bėgo ne jos naudai. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad bajorė reguliariai gerdavo aukso chloridą, sumaišytą su dietilo eteriu. Nors ji gyveno iki 66 metų, tačiau atrodė gerokai jaunesnė nei kitos jos amžiaus moterys. Senovės egiptiečiai vartojo auksinį vandenį manydami, kad metalas nerūdija, todėl jį praryjantys žmonės taps nemirtingi. Kai Dianos de Puatjė kapas buvo atrastas praėjus šimtmečiams po jos mirties, mokslininkai jos plaukuose aptiko daug aukso. Tai rodo, kad greičiausiai mirė nuo lėtinio apsinuodijimo dėl pastangų išlaikyti jaunatvišką išvaizdą.

 

Jūrų kiaulyčių sėklidės jaunystei

 

Mokslininkas Čarlzas Eduardas Braunas Sekardas (1817–1894 m.) nepropagavo idealaus gyvenimo, tiksliau tokio, apie kurį svajojo, visada jautėsi nusivylęs ir kažko nepasiekęs. 1889 m. jis sušaukė minią žmonių šokiruojančiam pranešimui apie naują jo atradimą. Iki tol jis skundėsi nugaros skausmais, impotencija, senatve ir visais su tuo susijusiais vargais. Sukrėstai miniai pasakė, kad sugalvojo ne tik vaistą nuo impotencijos, bet ir jaunystės eliksyrą, kuris sugrąžins gyvybingumą bet kokio amžiaus žmogui. Paaiškino, kad eksperimentavo su savimi, sutraiškydamas ir perpjaudamas nužudyto šuns sėklides, o paskui iš jų paruošęs specialų ekstraktą ir susileidęs į šlaunį. Tvirtino, kad tai padaręs iš karto pasijuto stipresnis ir gyvybingesnis. Kai aplinkiniai viso to klausėsi su siaubu, jis paaiškino, kad tą patį išbandė su jūrų kiaulytės sėklidėmis, kurios veikė taip pat gerai, kaip ir šuns. Tris savaites švirkštėsi šių ekstraktų, kol pastebėjo, kad pagerėjo jo koncentracijos įgūdžiai, jėga ir ištvermė, netgi tuštinimasis. Tuo metu gerbiamo mokslininko mintys nors ir su siaubu, bet buvo priimtos kaip tiesa. Nemažai žmonių pradėjo troško išbandyti šį beprotišką metodą. Kai kurie net tvirtino, kad pajuto teigiamus pokyčius, tačiau ilgainiui suprato, jog tai buvo placebas, iš kurio mokslininkas uždirbo nemažus pinigus. Sugėdintas ir privertas uždaryti verslą, mokslininkas likusį gyvenimą nugyveno tyliai. Kalbama, kad anksčiau buvo įpylęs savo kraujo nusikaltėliams, kuriems nukirsdino galvas, nurijo cholera sergančių pacientų vėmalus ir lakavosi odą. Jo studentams teko nušlifuoti laką, kai rado jį be sąmonės. Mokslininkas mirė po penkerių metų nepaisant tariamai senėjimą stabdančių injekcijų.

 

Save pražudęs genijus

 

Gydytojas Aleksandras Bogdanovas (1872–1928 m.) žinomas dėl sumanumo ir didelio talento. Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame kariavo, buvo sužavėtas kraujo perpylimo idėja, ypač tuo, kas buvo žadama, t. y. neva šis būdas padės pasiekti amžiną jaunystę. 1920-aisiais jam atlikta daugybė kraujo perpylimų, kurie, jo teigimu, turėjo keletą teigiamų pasekmių. Teigė, kad pagerėjo regėjimas, nustojo slinkti plaukai. Draugai sakė, kad atrodo jaunesnis. Deja, vyras visiškai nesidomėjo kraujo kilme. 1928 m. paėmė kraują iš studento, kuris tuo metu sirgo maliarija ir tuberkulioze. Studentas visiškai pasveiko, kai jam suleido gydytojo kraujo, tačiau pats gydytojas, gavęs užkrėsto kraujo, susirgo ir netrukus mirė.

 

Svajonė būti užšaldytam

 

Televizorių meistras Robertas Nelsonas (1936–2018 m.) buvo eilinis pilietis. Tiesa, domėjosi ne visiems įprastu dalyku – buvo pamišęs dėl krionikos. Vyras tikėjo, kad žmonės po mirties gali būti užšaldyti ir atgaivinti tolimoje ateityje, kai mokslininkai suras vaistą nuo senėjimo. 2014-aisiais R. Nelsonas leidiniui „Los Angeles Magazine“ pasakojo, kad po perskaitytos dr. Roberto Ettingerio knygos „Nemirtingumo perspektyva“ iškėlė teoriją, kad mirtis nėra neišvengiama gyvenimo dalis, o greičiau liga, kurią vieną dieną galima išgydyti. Taip pat teigė, kad žmogus gali būti užšaldytas dabartyje ir atšildytas ateityje, kai bus atrasta technologija, reikalinga nemirtingumui pasiekti. R. Nelsonas buvo taip sužavėtas šios idėjos, kad įkūrė Kalifornijos krionikos draugiją – pelno nesiekiančią bendrovę, kurią daugiausia sudarė tikintieji, svajojantys būti krioniškai užšaldyti. Tiesa, draugijos narių sąraše nebuvo mokslininkų, kurie galėtų patvirtinti idėją. 1967 m. rastas savanoris, kuris pirmasis išbandys krioninį konservavimą. 73 m. psichologijos prof. dr. Jamesas Bedfordas mirė nuo inkstų vėžio ir netrukus buvo užšaldytas, jam į venas suleista antifrizo, o jis pats apgaubtas sausu ledu. Nepraėjus dešimtmečiui R. Nelsonas negavo deramo finansavimo, todėl buvo priverstas pasitraukti iš įmonės, o krionikos idėjos virto vis dar tolimu ateities mokslu.

 

Autorius Monika Budnikienė