Iki Velykų liko vos kelios dienos! Velykų savaitė prasideda nuo verbų sekmadienio ir pasiekia kulminaciją Didįjį pentadienį, Didįjį šeštadienį, Velykų sekmadienį ir antrąją Velykų dieną, pirmadienį. Ko gero, pačią gražiausią pavasario šventę mini visas krikščioniškas pasaulis, bet kiekvienoje pasaulio dalyje šiek tiek kitaip.

 

Velykos

Katalikų ir protestantų bendruomenės visame pasaulyje Velykų rytą renkasi šv. Mišiose švęsti Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų. Paskui grįžę namo sėda prie gausaus šventinio stalo, daužo margučius, valgo šokoladinius zuikučius. Senovėje būdavo tradicija eiti kiaušiniauti arba lalauti per kaimą. Dabar tikriausiai jau nedaugelis žino, kas yra lalavimas. Nevedę jaunuoliai šv. Velykų dieną lankydavosi tuose namuose, kur gyvena netekėjusių merginų ir sveikindavo jas dainuodami linksmas liaudies dainas bei giedodami giesmes, linkėdavo ištekėti ir susilaukti daug vaikų. Viena iš naujesnių tradicijų mūsų šalyje – tai aitvarų festivaliai, dažniausiai rengiami antrąją Velykų dieną.

 

Bermudų salose Didįjį penktadienį dangų skrodžia daugybė aitvarų. Vietiniai vaišinasi menkių pyragėliais ir angliškomis kryžiaus bandelėmis. Ši tradicija atsirado tada, kai britų armija kolonizavo salas. Tuomet buvo labai sunku paaiškinti naujiesiems krikščionims, kaip Kristus pakilo į dangų. Jie nusprendė tai pavaizduoti kaip aitvarą, skriejantį į dangaus platybes.

 

Šiaurės vakarų Europoje nuo seno gyvuoja tradicija įžiebti didžiulius laužus Velykų sekmadienį ir pirmadienį. Tradicijos atsiradimas aiškinamas įvairiai. Tačiau populiariausia versija, kad anglosaksams Velykos buvo metas, kada pavasaris galiausiai nugali žiemą ir laužo šviesa išveja žiemos tamsą iš krašto. Laužai taip pat suartindavo kaimo žmones, skatindavo daugiau ir nuoširdžiau bendrauti.

 

Švedijoje liuteronų bendruomenė per šv. Velykas vaišinasi kiaušinių patiekalais, silke, bulvių ir ančiuvių apkepu „Jansono pagunda“. Viena keisčiausių švedų Velykų tradicijų yra ta, kad šią dieną vaikai persirengia Velykų raganomis, pasipuošia senais ir nebereikalingais drabužiais ir keliauja iš vienų namų į kitus, mainydami piešinius bei rankdarbius į saldumynus.

 

Haityje Didžioji savaitė pažymima spalvingais paradais ir tradicine „Rara“ muzika, atliekama bambukų trimitais, barškučiais, būgnais, net kavos skardinėmis. Haityje persipina katalikiškos ir vudu tradicijos. Tikintieji pagerbia dvasias, aukoja gyvulius, gieda ir groja tradiciniais instrumentais.

 

Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų Europos šalių, per šv. Velykas laistomasi vandeniu. Lenkijoje laistymosi vandeniu šventė, vadinama „šmigus dyngus“. Iš pradžių buvo dvi šventės – „šmigus“ – plakimo rykštėmis ir „dyngus“ – laistymosi vandeniu. Tikėta, kad labiausiai išplakta ir aplaistyta mergina ištekės greičiausiai.

 

Čekijoje ir Slovakijoje gyvuoja paprotys antrąją Velykų dieną su rankų darbo šluotele iš gluosnių šakelių, puošta kaspinais, plakti moteris. Gluosnis – pirmasis medis, kuris pražysta pavasarį, todėl tikėta, kad plakimas šiomis šakelėmis skatina moterų vaisingumą, suteikia energijos. Žinoma, plakimas neturėtų sukelti skausmo. Visiems turi būti linksma.

 

Didįjį ketvirtadienį viename Ispanijos mieste, Vergese, Katalonijoje kasmet organizuojamas mirties šokio (isp. „Dansa de la mort“) festivalis. Visi persirengia skeletų kostiumais ir traukia į gatves linksmintis. Persirengėlių procesija neša pelenų dėžutę. Makabriškas šokis prasideda vidurnaktį ir tęsiasi tris valandas iki ankstyvo ryto.

 

Velykos Graikijos saloje Korfu iš tiesų įspūdingos – pro langus mėtomos puodynės, o naktį dangų nušviečia žaižaruojantys fejerverkai. Savaitę prieš Velykas vietiniai visoje saloje pro langus ištiesą ryškiaspalvius, dažniausiai purpurinius arba violetinius, audeklus. Tai ne tik dekoracija, bet ir rimties bei susikaupimo meto simbolis. Didįjį šeštadienį pro langus metamos puodynės. Kuo didesnė puodynė ir kuo daugiau šukių, tuo daugiau laimės jos savininkui. Galiausiai graikų stačiatikių Velykos užbaigiamos įspūdingais fejerverkais.