Kino teatruose nugriaudėjo dokumentinio filmo „BIX – beveik nirvana“ premjera. Tai unikali istorija apie vaikinus iš provincijos, kuriems atsivėrė pasaulis: muzikos kanalų MTV ir VIVA eteris, Kanų pasaulinio muzikos klipų festivalio apdovanojimas, įrašai garsiausiose JAV garso įrašų studijose ir per Valstijas bei Europą nusitiesę koncertiniai turai. „BIX“ lyderis Saulius Urbonavičius-Samas sako neatsistebintis, kaip režisieriui Emiliui Vėlyviui pavyko viską sudėti į 90 min. filmą.

 
Samas Saulius Urbonavicius _MG_8748

Saulius Urbonavičius-Samas, TV3 archyvo nuotrauka.

Kaip kilo idėja sukurti filmą „BIX – beveik nirvana“?

 

Prieš kokius trejus metus Berlyne atrasta juosta su įrašu, darytu prieš 33 m., 1989 m. vykusią Berlyno sienos griūtį. Tuo metu „BIX“ dalyvavo Vakarų Berlyne vykusiame festivalyje „Berlin Independence Day“, daugybė garsiausių pasaulio grupių, tokių kaip „U2“, „Pink Floyd“ ir kt. tada grojo Berlyne. Istorija fantastinė: 2019 m. atvažiavo vokiečiai paimti interviu iš manęs, kaip žmogaus, mačiusio momentą, kaip griuvo Berlyno siena, nes kaip tik buvo minimas šio istorinio įvykio trisdešimtmetis. Pakalbino ir išvažiavo. Vėliau šia istorija pasidalinau su Emiliu Vėlyviu, nes norėjau nufilmuoti vaizdo klipą, jis sako: „Ne, darom filmą, kokį dar klipą?!“. Taip ir prasidėjo visa kelionė.

 

Atsirado beprotiškas kiekis archyvinės medžiagos iš koncertų visoje Europoje ir Amerikoje. Emilis gyvenime nebuvo kūręs dokumentinio filmo, todėl abu supratome, kad bus kažką kitokio. Kadangi abu esame menininkai – aš iš dailės atėjęs į muziką, jis iš dailės – į kiną, mes nieko nebijome. „BIX“ niekada nieko nebijojo, grojo kaip norėjo. Taip ir Emilis – kuria filmus, kaip jis mato, supranta, be jokios baimės eksperimentuoti ieško naujų formų, tad mūsų požiūriai labai sutapo.

 

Kokios kūrybinio proceso akimirkos labiausiai įsiminė?

 

Mums abiem šis procesas buvo iššūkis. Emiliui – nes pirmą kartą kuria dokumentiką, man – nes atiduodu savo istoriją pasauliui. Didžiulis jaudulys, bet prie kūrybinio proceso prisijungė visas Lietuvos kino žiedas, superprofesionalai, kurie nuoširdžiai patikėjo istorija, pamatė jos gylį, jėgą ir stiprią dramą. Visi nuoširdžiai dirbome, kad šią istoriją išvystų Lietuva. Viena įsimintiniausių akimirkų – kai važiavome atgal į Berlyną filmuotis į tą patį klubą, kuriame ir buvome užfiksuoti viską pradėjusiame įraše. Po 33 metų lygiai tą pačią dieną surengėme koncertą toje pat vietoje. Mūsų istoriją sužinoję klubo savininkai buvo apšalę (šypsosi).

 

Kokios emocijos aplankė premjeroje?

 

Nors dalyvavau visame filmo kūrimo procese, bet atsisėdęs kino salėje ir žiūrėdamas paskutinį filmo variantą po keliolikos minučių pagavau, kad pamiršau, jog aš ten esu, kad ten mano istorija, su mano grupe. Žiūrėjau kaip į kažką nerealaus – negi taip galėjo būti?! Nes šita istorija ne tik apie mus, „BIX‘us“, bet apie visą mūsų kartą, kuri kovojo už laisvę, už saviraiškos laisvę, kuri neprarado tikėjimo gyvendama kalėjime. Iš tiesų gyvenome kalėjime, nieko neturėjome. Mes grojome pagalvėmis, gitaromis be stygų. Šiuolaikinis jaunas žmogus nesuvoktų, kaip taip gali būti. Ir visgi mes su savo muzika buvome aktualūs Vakaruose, grojome tokiu pat lygiu. Žmonės žiūrėjo ir negalėjo patikėti, kad chebra iš kalėjimo gali groti kaip vakariečiai, net geriau.

 

Kaip susikirto jūsų keliai su legendine grupe „Nirvana“?

 

Susitikome festivalyje Vakarų Vokietijoje, kur „Nirvana“ pristatinėjo pirmojo albumo koncertinį turą. Taip išėjo, kad „Nirvana“ mus apšildė, nes buvome įdomesni, atvykę iš šalies, apie kurią niekas nežinojo. Vakarų pasaulis težinojo, kad yra didžiulė uždara Sovietų Sąjunga, o kas už tos geležinės uždangos, niekas neįsivaizdavo. „BIX‘ai“ į Vakarus važiavome kaip pirmieji šaukliai. Prieš tai su Roko maršu per visą Lietuvą, paskui su Lietuvos vardu ir vėliava per Europą ir Ameriką. JAV buvome du kartus, o vienąkart mūsų koncertinis turas tęsėsi net 8 mėnesius: važiavome per visą Ameriką koncertuodami ne lietuvių diasporai, bet amerikiečiams, kaip bet kuri kita Valstijų ar kitos šalies grupė. Yra dokumentinių kadrų, kaip įrašinėjame dainas prestižinėje Niujorko įrašų studijoje, kurios nuomą apmokėjo vienas amerikietis, nes kainos ten buvo kosminės.

 

Žinoma, per tiek metų patyrėme ne tik gerų emocijų, bet ir skausmingų išgyvenimų. Keleto grupės narių nebėra tarp gyvųjų… Mūsų istorija tokia didelė ir plati, kad nuoširdžiai užjaučiu E. Vėlyvį – kiek jam reikėjo vargti, kad viską sutalpintų į 90 min.? Čia juk galėjo būti visas serialas (šypteli).

 

Kaip apskritai kilo mintis suburti grupę?

   

Atvažiavau į Šiaulius studijuoti ir su kambarioku gūdžiais sovietiniais laikais pradėjome muzikuoti pagalvėmis bei akustine gitara. Po kurio laiko į juostą įrašėme pirmąjį pogrindinį albumą. Tuo metu gimė ir grupės pavadinimas: nuo žodžio bikas, reiškiančio nuorūką. Juk pankavome, ėjome prieš sistemą, tai pavadinimas labai tiko. Mūsų albumas pradėjo keliauti iš rankų į rankas, visi džiaugėsi, stebėjosi, juk buvo nelegalu kurti, įrašinėti, platinti savo muziką. Gana greitai dėl pogrindinės veiklos mane susėmė KGB‘istai ir išgrūdo į armiją… Tai, ačiū Dievui, kad tik į armiją, ne kalėjimą.

 

Grįžęs toliau studijavau Šiaulių universiteto Dailės fakultete. Prasidėjo atšilimas, M. Gorbačiovo laikai, pradėjo leisti kažką daryti. Šiaulių kultūrkė paskelbė konkursą muzikos grupėms, o prizas – repeticijų kambarys su instrumentais. Tais laikais tai buvo kosmosas, nes viena gitara kainavo kaip prabangus automobilis – studentams nesuvokiami pinigai. Surinkau grupę iš kelių dailiokų ir dar kelių šiauliečių, paruošėme pasirodymą ir kažkokiu stebuklingu būdu sovietinė konsomolska komisija mus paskelbė nugalėtojais (juokiasi). Taip apie mus plačiau išgirdo ir pirmame „BIX“ koncerte Kultūros centras lūžo nuo žmonių kiekio. Pradėjo eiti garsas per Lietuvą, kad yra tokia grupė. Tada surengėme Roko maršą per Lietuvą, kur pirmą kartą vežėme trispalvę, „Lituanicoje“ mus pamatė užsieniečiai ir pakvietė groti į Vakarų Berlyną. Pirmą kartą koncertuodami Vokietijoje patyrėme tikrą kultūrinį šoką, juk gyvenime niekur nebuvome išvykę, net į Lenkiją niekas neišleido be leidimų, vizų ir kitų nesąmonių. Nuo koncerto Berlyne viskas ir prasidėjo. Filme ši istorija vaizdingai papasakota.

 

Jauniems vyrukams tarptautinės gastrolės net po svajonių šalį JAV… Ar kažkuriuo etapu neapsirgote žvaigždžių liga?

 

Neturėjau laiko sirgti tokiomis nesąmonėmis (juokiasi). Juk tikslas buvo ne tas – grojau iš idėjos, o ne egoistinių paskatų. Tuo labiau tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų ir socialinių tinklų, kartą per radiją pagrojo, kitą kartą per televizorių parodė – ir tu jau žvaigždė. O kas toliau? Už muziką pinigų niekas nemokėjo, tai buvo visiškai entuziazmo vedama veikla. Tiesiog norėjome groti, kaip groja grupės Vakaruose, ir net geriau. Nebuvo laiko galvoti apie žvaigždes, nes visą laiką užėmė kūryba, repeticijos žiauriomis sąlygomis. Kada čia sirgti (šypteli)?

 

Ar muzika ir dabar leidžia skleisti vertybines idėjas, ar laimi komercija, bandymas įtikti klausytojams?

 

Su idėjine muzika dabar yra problema, nes žmonės labai gerai gyvena, turi kur pasislėpti – po daiktais, gražiais žaisliukais, kelionėmis. Aišku, tai kainuoja daug darbo ir laiko, nes turi užsidirbti daug pinigų. Vertybinės muzikos yra, bet mažai, nes tiesiog negali iš jos išgyventi, išgyvena tik tie, kurie kuria komercinę popmuziką. Kai mes pradėjome, buvo geras laikotarpis, nes pas mus dar nebuvo šou verslo, niekas net nežinojo, kas tai yra. Muziką kūrėme tik iš entuziazmo ir, jei nebūtume turėję turų užsienyje, nebūtume galėję išgyventi.

 

Mums labai pasisekė. Dabar, jei negroji komercinės muzikos, negali išgyventi, todėl tenka dirbti kitą darbą. Vadinasi, muzika nebe pirmoje vietoje, negali, kaip mes, tiesiog gyventi studijoje, paromis kurti, groti, repetuoti. O mums buvo dzin, nereikėjo tų pinigų, nes nebuvo ką pirkti (juokiasi). Gyvenome šventomis idėjomis, o dabar žmonės aukoja dvasinį pasaulį dėl materialinių dalykų. Žinoma, tam tikro protesto yra, matau, kad jaunimas priešinasi vartotojiškumui, turi jėgos pakovoti už savo idėjas. Bet muzikantams tikrai sunku atsilaikyti prieš šou verslo mašiną. Kita vertus, kiekvienas laikmetis turi savo iššūkių.

 

Kokią žinutę šiandien skleidžia jūsų muzika?

 

Mes niekuo nepasikeitėme. Mano tekstai išliko tokie patys, juose nėra santykių tarp žmonių, kurie dažni popmuzikoje: „Aš tave myliu, tu mane palikai, kaip man skauda ajajai“. Visų mano dainų tekstai yra filosofiniai, apie baimę, mirtį ir kitus amžinus dalykus. Jie gilūs arba sarkastiški, kaip „Kiaule“, „Vagis“ ar kiti, kurie išjuokia žmogiškąsias silpnybes. Tik muzika stilistiškai kiek pasikeitė, esame daugiau roko grupė, o iš pradžių grojome stilių miksą, sukūrėme išskirtinį „BIX‘ų“ skambesį. Iš esmės niekas nepasikeitė, muzika man tebėra šventa vieta, kur galiu išsakyti, ką skauda, kuo džiaugiuosi. Tai erdvė, kur esu visiškai nuoširdus.

 

Autorė Laima Samulė