Anksčiau buvo kalbama, kad visi žmonės yra lygūs. Tačiau šiais laikais netgi vaikai žino, kad vienos šeimos gyvena geriau, kitos prasčiau, ir dažnai nuo to kenčia … Mokykla, kuri vadinama antraisiais namais, tampa vaikui ir pirmąja tuštybės muge. Juk namie jis mylimas visoks. Svarbiausia, kad būtų sveikas! Peržengęs mokyklos slenkstį vaikas pradeda suprasti, kad bendraamžių požiūris į jį priklauso nuo to, kokį telefoną jis turi, kiek kišenpinigių per dieną gauna ir t. t. Tad kaip tėvams išmokyti atžalą vertinti kitus žmones ne pagal piniginės storį?

 

mokinio vertes matas

Kiekvieno galimybės skirtingos

 

Mokykloje mokosi įvairių visuomenės sluoksnių vaikai. Ne paslaptis, kad pasiturinčių tėvų atžalos yra itin gerbiamos. Vargingiau gyvenantys vaikai nesivaržo ir pasipelnyti iš turtingų draugų, visais įmanomais būdais stengdamiesi pelnyti jų palankumą.

 

Viena penktokė taip pakomentavo savo draugę, pakviestą į gimtadienį: „Nors su Violeta man nelabai patinka draugauti, bet ją pakviečiau į gimtadienį dėl to, kad ji visada dovanoja brangias dovanas“.

 

Beje, dažnai būtent bendraamžiai savo elgesiu išpuikina gerai aprūpintų šeimų vaikus. Iš pradžių toks vaikas nuoširdžiai vaišina visus saldainiais, tačiau vėliau, gaudamas pernelyg daug dėmesio, užriečia nosytę. Kasdien mokyklose susiklosto situacijų, kurios priverčia vaikus prisiminti tėvų piniginę. Vieniems tai tampa pasipuikavimo priemone, kitus priverčia pasijusti menkais…

 

Kartais ir mokytojų požiūris į mokinius priklauso nuo tėvų socialinio statuso bei jų užimamų pareigų. Vieni tėvai nustebę pasakojo, kaip mokyklos vadovybė reikalavo jų padėti mokyklai. „Jeigu pakeisite vamzdžius rūsyje, jūsų duktė bus priimta į gimnaziją“, – pareiškė vienos mokyklos direktorė. Žinoma, gimdytojams neliko nieko kito, kaip sutikti. Šį žaidimą nesunkiai perpranta ir vaikai. Nepelnytai rašomi dešimtukai, švelnesnė mokytojų intonacija, pakantesnis požiūris į prasižengimus – niekas nelieka nepastebėta. Kuo visa tai virsta? Arba neapykanta „laimingiesiems“, arba dideliu nepilnavertiškumo kompleksu, arba melu apie „kietą“ tėtušį. Tokios situacijos kelia nerimą, be to, apsunkina mokymosi procesą. „Mama, negi tu nesupranti? Kurie tėvai padeda mokyklai, tų vaikai ir gauna dešimtukus“, – teigia dažnas pritingintis mokytis vaikas. Kai kurios mamos patiki atžala ir puola pasakoti draugėms nebūtų dalykų apie mokyklą…

 

Susiskirstymas mokyklose tam tikrais „luomais“ vyksta ne tiek tarp vaikų, kiek tarp klasių. Paprastai licėjuose ir gimnazijose mokosi labiau pasiturinčių tėvų vaikai. Jie per ilgąją pertrauką dažnai bėga valgyti į artimiausią greitojo maisto restoraną, o jų bendraamžiai iš „d“ klasės kartais netgi neturi pinigų bandelei mokyklos valgykloje nusipirkti…

 

Tariama gerovė

 

 

Socialiniai skirtumai mažiau pastebimi privačiose mokyklose. Jose beveik pasiekta vadinamoji lygybė, dėl kurios kovojo ištisos kartos. Suprantama, juk tokiose mokyklose mokosi pasiturinčių tėvų vaikai. Žinoma, ir čia vaikai diskutuoja apie tai, kas jų tėvai, bet šie pokalbiai niekada nebūna tokie aršūs.

 

Privačiose mokyklose stengiamasi išsaugoti kiekvieną mokinį, todėl netgi negebantis gerai mokytis vaikas retai iš mokytojo girdi piktų žodžių. Tai šiek tiek neigiamai atsiliepia mokymosi procesui, tačiau atmosfera klasėje būna puiki. Vaikus vienija panaši socialinė ir materialinė padėtis, be to, jų interesai tokie patys. Jeigu vienas vasarą poilsiavo su tėvais Romoje, kitas – Paryžiuje. Todėl jie visada turi apie ką pasikalbėti.

 

Tačiau psichologai mano, kad rožėmis klotas mokyklinis gyvenimas formuoja iškreiptą realaus gyvenimo vaizdą. Tyrimai, atlikti privačiose ir municipalinėse mokyklose, parodė, kad elitinių mokymo įstaigų auklėtiniai dažniausiai apie save būna pernelyg geros nuomonės. Paprastų mokyklų mokiniai save vertina kur kas realiau. Įdomu tai, kad vertindami vienas kitą, privačių mokyklų auklėtiniai buvo pakankamai pragmatiški. Pasirodo, jie geriausia draugo savybe gali laikyti apsukrumą, gebėjimą išsisukti iš keblios padėties ir pan. Paprastų mokyklų mokiniai labiausiai vertina gerumą, nuoširdumą ir pasirengimą ištiesti pagalbos ranką.

 

Nepaisant socialinės lygybės, privačiose mokyklose kartais taip pat susiklosto situacijų, kai koks nors mokinys, pavyzdžiui, mokytojų vaikas, ignoruojamas bendraklasių. Tuomet situacija tampa dar sudėtingesnė negu paprastose mokyklose. Jeigu vaikas nori pritapti ir įsilieti į kolektyvą, yra tik vienas kelias – jo tėvai turi pakankamai gerai uždirbti. Antraip gimdytojams teks ieškoti kitos mokymo įstaigos, kurioje atžala nesijaustų balta varna…

 

Piniginių kova

 

 

Be municipalinių ir privačių mokyklų, dar yra ir specialių mokymosi įstaigų. Pavyzdžiui, sustiprintos fizikos ir matematikos mokyklose mokosi talentingi vaikai iš įvairių visuomenės sluoksnių. Juos vienija meilė tiksliesiems mokslams ir žinių troškimas. Materialinė gerovė tokiems vaikams nėra svarbiausia – asmenybė vertinama pagal erudiciją, žinias, išsilavinimą.

 

Taip pat yra mokyklų, kuriose dėstoma sustiprinta užsienio kalba. Ten socialinė nelygybė visada buvo gaji. Šios mokyklos anksčiau ir dabar laikomos prestižinėmis, ir tėvai, vaikydamiesi mados, neretai leidžia į jas vaikus, visiškai negabius užsienio kalboms. Todėl tokiose mokyklose gali mokytis tiek verslininkų vaikai, tiek paprastų darbuotojų atžalos.

 

Neretai vargingiau gyvenančių tėvų vaikai yra ignoruojami, iš jų šaipomasi, pavyzdžiui, kad negali įsigyti mobiliojo išmaniojo telefono ir t. t. Taigi tokiose mokyklose mokiniai nuolat kovoja vieni su kitais.

 

Čia nusipelnyti pagarbą galima tėvų arba savo proto dėka. O jeigu vaikas neturi turtingų tėvų ir nėra labai protingas? Tada jis tampa teroro auka. Netgi pažangumu lengviau išsiskirti turtingų tėvų vaikams. Pavyzdžiui, jų tėvai gali nusamdyti atžalai korepetitorių arba išsiųsti ją per atostogas į kalbų stovyklas Anglijoje arba Prancūzijoje.

 

Vienas jaunuolis, ne itin turtingų universiteto dėstytojų sūnus, šiaip ne taip baigė vidurinę. Po abitūros egzaminų tėvams pareiškė: „Leiskite mane į tą mokyklą, kuri bus arčiausiai namų! Kankintis dėl svetimo snobizmo visada suspėsiu“.

 

 

Todėl nežiūrint materialinės gerovės, naujausių metodikų, vadovėlių naudojimo ir profesionalių specialistų pastangų, mokymasis specialioje mokykloje gali virsti rimtu išbandymu vaikui, kartais netgi kova dėl išgyvenimo.

 

Kai apsaugoti atžalą nuo socialinės nelygybės?

 

 

  • Rodyti deramą pavyzdį. Tarkime, jeigu tėvai vaikui sakys, kad pinigai – nėra viskas, o patys šaipysis iš seno kaimyno automobilio, nieko gero nebus.

 

  • Duoti kišenpinigių. Jie reikalingi bet kurio amžiaus moksleiviui, tačiau suma privalo būti protinga. Vaikas privalo suprasti, kad pinigai yra sunkiai uždirbami. Išmintingi gimdytojai per klasės tėvų susirinkimus išsiaiškina, kiek kiti tėvai duoda savo vaikams kišenpinigių. Tai padeda išvengti daugelio problemų, ypač pradinėse mokyklose.

 

  • Skoningai rengti. Tėvai turi gerai pagalvoti, kaip rengti atžalą išleidžiant į mokyklą. Čia svarbiausia ne pinigai, o geras skonis. Kuklūs, patogūs ir stilingi drabužiai prieinami kone visiems. Tačiau mamos dažnai neriasi iš kailio, kad tik jų atžala atrodytų kuo gražiau. Skaudžiausia, kad vaikas to neįvertina manydamas, jog taip ir turi būti.

 

  • Nubrėžti taisykles. Jeigu susigriebėte per vėlai ir vaikas kaltina, kad negalite jo deramai aprūpinti, duokite jam paskaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taip, pagal įstatymą tėvai privalo maitinti, rengti ir rūpintis vaiku iki pilnametystės. Bet kuo maitinti ir rengti, įstatyme nenurodyta. Be to, visada galima pasakyti: „Tau nepatinka būti neturtingam? Tai mokykis ir įgyk gerą profesiją! Tuomet gyvenime pasieksi kur kas daugiau negu mes“.