Lietuvoje šiemet žiema nelepina sniegu, tad slidinėjimo entuziastai skuba į kalnų slidinėjimo bazes užsienyje. Pramogos ant sniego neįsivaizduojamos be šiltos, patogios bei stilingos sporto aprangos. Panašu, kad po dešimtmečius trukusios evoliucijos šiandien turime geriausią variantą.

 

2025-ųjų aktualijosYoung,Caucasian,Woman,Skier,.,Winter,Sports,And,Leasure,Activities

 

Šaltojo sezono tendencijas vienija vienas bendras bruožas – madinga reali, praktiška ir kasdieniška apranga, o ne meniška, futuristinė, nepatogi ir sunkiai pritaikoma. Daug mažiau dėmesio skiriama siluetui, tačiau akcentuojama tekstūrų įvairovė, taktiliškumas (malonumas liesti) ir termoizoliacinės audinių savybės. Drabužiai apgaubia ir įvilioja į šiltą glėbį, kad ir kas nutiktų, žada būti kartu, suteikia laukiamo saugumo. Dopamino efektas pasireiškia ne per spalvas, o per jausmą dėvint. Uždari rūbai užtikrina anonimiškumą ir padeda susilieti su minia.

 

Pristatydami kolekcijas, daugelis dizainerių nukėlė žiūrovus į skirtingas ir atpažįstamas lokacijas: užburiantį Anglijos kaimą, apsnigtas Alpių slidinėjimo trasas, prestižinį Aspeno žiemos kurortą. Miesto gyventojams nutiestas tiltas į laukinę, baltuose pataluose užmigusią gamtą. Viskas, kas turi laiko ir vietos pojūtį, suteikia priklausymo jausmą. Raštuoti megztiniai – glosto lyg švelni mamos ranka, kartu džiugina, kaip draugo pasakytas pokštas.

 

Mados kritikai sako, kad drabužiai, susiję su lauko sportu, nėra tik sezono išdava. Pavyzdžiui, margi megztiniai kelia nostalgiją sniegui, kurį, dėl klimato kaitos ir kylančios oro temperatūros, matome vis rečiau ir mažiau. Fero salos, esančios Škotijos šiaurėje, raštai – bene žinomiausias žiemos simbolis madoje – gyvuoja daugiau kaip 100 metų. Per pastaruosius penkerius metus savo kolekcijose jį pagerbė „Ralph Lauren“, „Chanel“, „Balenciaga“, „Versace“, „Raf Simons“. Trumpai tariant, tai amžinai madinga žiemos klasika, kelianti šalčio asociacijas net Kalifornijoje.

 

Lyg iš senovinio atviruko

 

Anot istorinių šaltinių, XVIII–XIX a. Fero saloje specifinę techniką naudojo tik žvejų kepurėms. Iš vilnonių siūlų virbalais mezgė gerosiomis akimis ir pagal pasikartojančią schemą dėliojo linijinį geometrinį raštą, kurį sudarė kryželiai, snaigės, žąsies kojelės, taškeliai ir kitos smulkios figūrėlės. Dviejų spalvų ornamentas buvo ne tik meniškas, bet ir šildė dėl dvigubo siūlų sluoksnio. Įdomu tai, kad nuo senovės naudotos itin ryškios mėlyna, raudona, geltona, balta ir tamsiai ruda, kad iš sausumos būtų galima greičiau pamatyti valtimis grįžtančius žvejus. Atpažįstami ženklai gelbėjo nelaimėliui iškritus per bortą į audringą jūrą.

 

Kaip funkcionalus darbo drabužis papuolė į mados vergiją? Dėl visko kalti prekybiniai keliai ir pramoginė medžioklė. Kai žvejai iš Norvegijos ir Nyderlandų atvyko į Fero salą gaudyti silkių, juos sužavėjo margos ir ryškios vietinių kepurės. Moterys mezgė suvenyrus ir dovanojo svečiams kaip prisiminimą apie Škotiją. Vėliau sala tapo medžiotojams patrauklia atostogų vieta ir beveik kiekvienas turistas išsiveždavo į žemyninę Europos dalį po tipišką kepuraitę. Pajutę komercinį interesą, amatininkai perkėlė raštą į pirštines, šalikus, kojines… Galiausiai atsirado pamėgtieji megztiniai.

 

Šiuolaikinėje madoje raštas debiutavo 1923 m., kai seras H. Landeris nutapė Anglijos princo Edvardo paveikslą. Britų karališka katapulta padėjo pasiekti net moterų spintas. Žinoma, kad Coco Chanel buvo didelė Fero salos raštų gerbėja, skatino dailiąją lytį atsisakyti korsetų bei apatinių sijonų ir skolintis rūbus iš vyrų garderobo.

 

XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose Anglijoje išpopuliarėjo buitiniai amatai, todėl moterys mezgė ne tik sau, vaikams, bet ir vyrams. Mezgimo knygose daug dėmesio skirta įvairioms raštų technikoms, kurios vis labiau sudėtingėjo, įtraukė tris ir daugiau spalvų. Manoma, kad tuomet gimė idėja visiems šeimos nariams puoštis per žiemos šventes vienodais megztiniais. Ši pramoga vis dar gyva Vakarų kultūroje, nors mezginius neretai pakeičia pižamos.

 

Atmintinė

 
  • Atrodykite stilingai net ant rogučių. Investuokite į kokybišką žiemos sporto kostiumą, kuriame dera elegancija ir funkcionalumas.
  • Pagrindinis kriterijus – patogumas judant ir geros termoizoliacinės savybės.
  • Atsižvelgiant į oro sąlygas, po apačia vilkitės termorūbus arba medvilninius apatinius.
  • Neignoruokite grožio kriterijaus. Nedarykite kompromisų dėl estetikos. Slidinėjimo kostiumas gali vienu metu saugoti nuo drėgmės ir šalčio bei pabrėžti individualumą.
  • Aksesuarai reikalingi ne tik puošybai. Dauguma jų atlieka apsauginę funkciją. Stilingi akcentai rodo ne tik tai, jog jaučiate mados pulsą, bet ir tai, kad rūpinatės savimi.

 

Žiemos sporto stilius

 

Moteriškas slidinėjimo kostiumas atsirado 1800-ųjų pabaigoje Šiaurės Europoje. Tačiau išpopuliarėjo tik 1920 m., panašiai, kaip Fero salos raštai. Pirmosios slidinėjimo entuziastės dėvėjo storas megztas getras, sijonus su skeltukais arba sijonkelnes, ilgus megztinius ar tunikas iš vilnos. Kai sporto šaka tapo olimpine, dailioji lytis perėmė vyriškas kelnes. Klešnes sukišdavo į megztas kojines iki kelių, o strėnas pridengdavo ilga striuke.

 

Nuo 1930-ųjų, išradus latekso audinį, kelnių apačioje, rankogaliuose ir ties apykakle įsiūdavo trikotažinę elastinę juostelę, kuri padėjo išsaugoti šilumą arčiau kūno. Sportininkai pamišo dėl dviejų spalvų kostiumo, tad kelnės ir švarkas būdavo skirtingi. Dauguma to laikotarpio slidinėjimo rūbų turėjo didelį trūkumą – buvo labai sunkūs. Viršutinį sluoksnį sudarė vilna, pamušalą – flanelė.

 

1940-aisiais sporto apranga tapo racionalesnė dėl audinių stokos. Kelnės susiaurėjo, kad tilptų į bato aulą, o apačioje turėjo įsiūtus užtrauktukus. Slidinėjimo kostiumai vis dar buvo dviejų spalvų. Švarkas – išverčiamas į abi puses, tad viena versija atitiko kelnes, kita – kontrastavo. Vyravo niūri ir sodri ruda, pilka, tamsiai mėlyna su ryškesniais geltonais, oranžiniais, raudonais akcentais. Emilio Pucci pristatė pirmąjį vientisą kostiumą. Sportininkai mėgėjai pramogavo vilkėdami megztus rūbus – megztinius ir kelnes. Laikotarpio įžymybės, tokios kaip Audrey Hepburn, Grace Kelly, Sophia Loren, pozavo fotografams kalnų fone lyg reklaminiai veidai ir taip prisidėjo prie Fero salos rašto populiarinimo.

 

Po 1950-ųjų sukurtas pirmasis dygsniuotas kostiumas, turintis izoliacinį sluoksnį. Pagaliau atsisakyta sunkios vilnos, kurią pakeitė greitai džiūvantis nailonas. Madą pavergė ryškios spalvos ir kontrastai. Dizaineriai ir toliau eksperimentavo su lengvais audiniais, todėl kostiumai darėsi vis patogesni ir labiau prigludę prie kūno. Prasidėjo aksesuarų (akinių nuo saulės, kepurių, šalikų, pirštinių) derinimo era. Slidinėjimas išpopuliarėjo kaip laisvalaikio forma, kūrėsi prabangūs žiemos kurortai. Poilsis kalnuose susietas su prestižu ir aukštąja klase.

 

1960–1970 m. pažymėti dideliu kultūriniu šuoliu. Slidinėjimas iš nišinės veiklos virto jaunimo kultūros ir net maišto simboliu. Atsiradus sintetiniams audiniams, sporto rūbai palaipsniui persmelkė gatvių madas. Visuomenei pristatytos patrumpintos pūstos dygsniuotos striukės, kurios, esant reikalui, galėjo virsti liemenėmis (nusegus rankoves). Moterys derino jas su tamprėmis ir neperšlampančiais sniego batais.

 

1980–1990 m. sporto ir gatvių įvaizdis susiliejo dar labiau. Nebuvo didelio skirtumo tarp profesionalios ir mėgėjiškos slidinėjimo aprangos. Vyravo ryškios nenoninės spalvos, grafiniai raštai, per didelio dydžio striukės. Svarbiausią vietą užėmė logotipai ir žinomi prekės ženklai.

 

2000-ieji žymi naujųjų technologijų gimimą. Audiniai tapo pažangesni, pagerėjo hidroizoliacija, termoizoliacija, ilgaamžiškumas. Didėjantis supratimas apie aplinkosaugos problemas paskatino integruoti tvarias ir ekologiškas medžiagas. Prekės ženklai ėmė naudoti perdirbtas ar tvariai gautas žaliavas. Rūbai tapo maksimaliai komfortiški ir stilingi.

 

Nuo 2020 m. žiemos sporto rūbų mada toliau vystosi akcentuojant pažangias technologijas ir universalumą. Visiškai išsitrynė ribos tarp profesionalių sportininkų ir visuomenės aprangos. Daugelis gamintojų kuria kostiumus, kurie tinka tiek slidinėti kalnų trasose, tiek bet kokioms pramogoms ant sniego.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė