Neįprastos ligos visais amžiais tapdavo galvosūkiu medikams. XVII a. Londone nešvaros ir religinių pamokslų fone atsirado keista diagnozė – mergelių liga, vėliau praminta isterijos priepuoliu. Būsena, kildinta iš sekso trūkumo ar emocinio nestabilumo, tapo ne tik medicininiu reiškiniu, bet ir ginklu prieš moteris.

 

Nevaldoma kūno kontrolėHysteria,History,Woman

 

XVII a. Londonas buvo unikalus. Nuolatinė ligų grėsmė, ankštos, purvinos gatvės ir vis stiprėjanti socialinė kontrolė neigiamai veikė miesto gyventojus. Tai buvo metas, kai mokslas dar tik bandė atsiplėšti nuo viduramžiškos simbolikos, tačiau senosios teorijos apie sveikatą ir gydymą vis dar tvirtai laikėsi. Pagal jas, žmogaus kūną valdė keturi skysčiai (kraujas, gleivės, juodoji ir geltonoji tulžis), kurių pusiausvyros sutrikimas galėjo lemti tiek fizines, tiek psichines ligas. Moterys šioje sistemoje buvo laikomas nepastoviomis, kaprizingomis, labiau veikiamomis gamtos ciklų. Vienas intriguojančių šio požiūrio pavyzdžių – vadinamoji mergelių liga, arba isterijos priepuolis. Sąvoka „hysteria“ (angl.) kilo iš graikų žodžio hystera, reiškiančio gimdą. Dar antikos laikais tikėta, kad moters gimda gali klajoti po kūną, sukeldama įvairius simptomus: nuo dusulio, iki isterijos priepuolių ar net sąmonės netekimo. Vėliau tiek viduramžių, tiek Renesanso epochos medikai tęsė šią sampratą, pritaikydami ją krikščioniškai moralei. Gimda tapo ne tik fiziologiniu organu, bet ir moraliniu simboliu: jeigu moteris nesusituokusi ir neturi seksualinės iškrovos, manyta, kad gimda „įsižeidžia“ ir ima keliauti kūnu, taip sukeldama ligą. Tokia būsena dažnai pasireikšdavo jaunoms merginoms – nekaltoms, bet jau subrendusioms, neturėjusioms nei vyro, nei vaikų, todėl, kaip teigta, mediciniškai pažeidžiamoms.

 

To meto Londone, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, virė gyvenimas, tačiau moterys turėjo būti tyros, santūrios, o jų elgesys tinkamas ir socialiai priimtinas. Bet koks nukrypimas, emocinis protrūkis, ilgesys, melancholija, nerimas, net alpulys laikyti ligos ženklais. Mergelių liga tapo diagnoze, kurios ribos neaiškios, tačiau pasekmės bauginančios. Kai kurios moterys net mirė dėl gydymo pavojingais metodais – nuo kraujo nuleidimo iki toksiškų vaistų. Kitos tiesiog išstumtos į socialines paraštes, laikytos nestabiliomis ligonėmis. XVII a. pabaigoje kai kurie labiau patyrę gydytojai, tokie kaip Thomas Willis, kėlė mintį, kad isterijos priežastis galėtų slypėti ne gimdoje, bet nervų sistemoje, tačiau šios idėjos pasekėjų nesulaukta. Didžioji dauguma vis dar laikėsi gimdos-klajoklės teorijos, o gydymas buvo grįstas bandymu nuraminti ar sugrąžinti gimdą į vietą. Tam naudoti kvapieji aliejai, aromatai, žolelių nuovirai, atliekami masažai ar net religinės apeigos. Dažnai siūlyta ir radikali terapija – ištekėti. Šeiminį gyvenimui būdingas seksualinis aktyvumas, pasak kai kurių gydytojų, buvo ne tik moralinė, bet ir medicininė priemonė.

 

Neįgyvendinami visuomenės lūkesčiai

 

Mergelių ligos diagnozė dažnai atspindėjo ne tiek kūną, kiek tvarką – socialinę, lytinę, moralinę. Moterys, gavusios šią diagnozę, paprastai neatitikdavo tuometės visuomenės lūkesčių: per daug emocingos, per ilgai nesusituokusios, reiškė nuomonę ar demonstravo elgesį, kuris peržengė griežtai nubrėžtas moters vaidmens ribas. Medicininė etiketė tapo būdu pažymėti, kontroliuoti, net nutildyti. Ši liga veikė kaip kultūrinis filtras, nes juo vadovaujantis spręsta, kuri moteris yra „sveika“, vadinasi, morali, paklusni, tinkama vedyboms, o kuri – „serganti“, t. y. pavojinga.

 

Ši liga atliko ir simbolinį vaidmenį – tapo priemone, leidusia visuomenei išreikšti ir suvaldyti baimes dėl moterų seksualumo, tariamo pavojingumo ar nešvarumo. Medicinos kalba padėjo įrėminti šią įtampą, paverčiant diagnoze, o ne socialine ar moraline problema. Ironiška, bet moterys neretai įsitraukdavo į šį žaidimą – pačios ėmė tapatintis su pasakojimais apie trapumą ar jautrumą, kartais net nesąmoningai prisitaikydavo prie diagnozės. Aukštesnių sluoksnių moterims sveikata dažnai buvo glaudžiai susijusi su socialine padėtimi. Jei elgdavosi neįprastai ar patirdavo melancholiją, tai vertindavo kaip nervinį išsekimą ar isteriją – tokia būsena pelnydavo didesnį šeimos ar visuomenės dėmesį, rūpestingumą. Tačiau sykiu reiškė priklausomybę nuo kitų globos ir kontrolės. Prastuomenės moterims ši liga galėjo reikšti kur kas griežtesnes pasekmes. Jei turtinga dama gydyta aromatais ir ramunėlių nuovirais, tai varguolė, ištikta isterijos ir parklupusi turgavietėje, rizikavo būti palaikyta beprote, apsėsta ar net ragana. Ir nors XVII a. viduryje raganų persekiojimai Anglijoje jau silpo, kolektyvinės baimės apie moters nevaldomumą vis dar glūdėjo visuomenės pasąmonėje. Per ilgai nesusituokusios merginos vis sulaukdavo nepatogių klausimų. Visuomenei reikėjo paaiškinimo, kuris atrodytų moksliškai pagrįstas. Isterijos priepuolis tapo patogiu medicininiu atsaku į sunkiai paaiškinamą moterų elgesį. Fiziologinė liga šitaip virto moraliniu sprendimu. O rekomendacijos tekėti ir susilaukti vaikų atspindėjo aiškų, visuomenei priimtiną moters elgesio modelį. Kitaip tariant, būti sveikai reiškė paklusti taisyklėms, o sirgti – peržengti jų ribas.

 

Sekso troškulys sargdino moteris

 

Vienas labiausiai šokiruojančių, tačiau tuo metu plačiai priimtų mergelių ligos paaiškinimų buvo įsitikinimas, kad jos ištakos slypi sekso stokoje. Medicinos tekstuose, pamoksluose, net moralinėse kalbose kartota mintis, kad nesusituokusi moteris tiesiog fiziologiškai kenčia, jei nepatiria seksualinio aktyvumo. Gimda, anot gydytojų, tapdavo nepatenkinta, kaupdavo garus, kurie, negalėdami išsisklaidyti per natūralią iškrovą, imdavo kilti į viršų, spausdavo krūtinę, trukdydavo kvėpuoti, drumsdavo protą. Šios garų atakos buvo siejamos su alpuliais, ašaromis, emocionaliais protrūkiais ar net haliucinacijomis – visi šie simptomai laikyti isterijos požymiais. Remiantis to meto medicininiais raštais, gydytojai teigė, kad ilga nekaltybė gali neigiamai paveikti moters sveikatą – esą sukelia isterijos priepuolius, dusulį ar net širdies veiklos sutrikimus. Toks ligos supratimas atspindėjo ne biologinę realybę, o giliai įsišaknijusias patriarchalines normas. Seksas nelaikytas malonumo šaltiniu, priešingai – traktuotas kaip gydymas, būtina geros sveikatos dalis. Ši logika nuosekliai vedė prie išvados, kad vedybos – ne tik moralinis, bet ir medicininis sprendimas. Tad mergelių liga tapdavo pretekstu versti moteris tekėti, net jei pačios to nenorėjo. Edwardas Jordenas medicininiame traktate „A Briefe Discourse of a Disease Called the Suffocation of the Mother“ (1603 m.) teigė, kad gimdos dusulys dažniausiai ištinka nesusituokusias jaunas moteris. O gydytojas Thomas Sydenhamas, laikomas vienu iš britų medicinos tėvų, isteriją laikė ypač būdinga moterims ir siūlė ją gydyti ramybe, disciplina ar net santuoka.

 

Autorė Monika Budnikienė