9-ajame dešimtmetyje kino teatrų salėse karaliavo ypatinga aktorių karta. Tie vyrai gebėjo suderinti klasikinę eleganciją, berniukišką chuliganizmą ir bekompromisį talentą. Šiame elitiniame būryje viena pavardė švietė itin ryškiai. Valas Kilmeris – aktorius, kurio plakatai puošė milijonų paauglių kambarių sienas, o charizma vertė kino studijų vadovus pasirašinėti čekius su įspūdingomis sumomis. Jis buvo tarsi chameleonas, ekrane galėjęs tapti bet kuo.

 

Jaunasis genijusRober,Downey,Jr,,Val,Kilmer,Inside,For,Kiss,,Kiss,,Bang,

 

Norint suprasti Valo Kilmerio fenomeną, būtina atsukti laiko ratą į pačią pradžią. Jis niekada nebuvo eilinis Holivudo gražuolis, atsitiktinai pastebėtas kavinėje ar paplūdimyje. V. Kilmeris buvo techniškai ištobulintas talentas. Vos septyniolikos tapo jauniausiu studentu, priimtu į prestižinę Juilliardo dramos mokyklą Niujorke. Ši įstaiga garsėja drakoniškomis taisyklėmis ir reikalavimais, tačiau būsimoji žvaigždė ten jautėsi lyg žuvis vandenyje. Holivudas jaunąjį talentą pastebėjo akimirksniu. Jo debiutas didžiajame ekrane buvo ne koks nors trečiaeilis vaidmuo siaubo filme, o pagrindinis herojus kultinėje 1984 m. parodijų komedijoje „Top Secret!“. Čia jis pats atliko visas vokalines partijas, parodijuodamas Elvį Preslį. Tai buvo aiškus signalas industrijai – gimė nauja žvaigždė. Tačiau tikrasis kultūrinis sprogimas įvyko po dvejų metų, kai režisierius Tony Scottas pakvietė filmuotis juostoje „Top Gun“. V. Kilmeris gavo leitenanto Tomo „Icemano“ Kazansky vaidmenį. Jo personažo ir Tomo Cruise‘o įkūnyto Mavericko priešprieša, konkurencija bei galiausiai užgimusi profesinė pagarba tapo modernaus kino klasika. V. Kilmeris ekrane spinduliavo nepažeidžiamu, šaltu kaip ledas pasitikėjimu savimi, o už ekrano – paslaptingumu. Merginos visame pasaulyje jį dievino, o kino prodiuseriai suprato, kad šis jaunuolis turi retą dovaną – magnetizmą, kuris traukia žiūrovus į kino teatrus nepriklausomai nuo filmo žanro.

 

Ypatingas metodas

 

Absoliutus V. Kilmerio triumfas kartu išryškino jo sudėtingą charakterį. Aktorius buvo žinomas kaip griežtas metodo vaidybos (method acting) šalininkas. Jei reikėtų išskirti vieną vaidmenį, kuris galutinai įrodė V. Kilmerio genialumą ir sykiu parodė jo pasirengimą paaukoti viską dėl meno, tai neabejotinai būtų Jimas Morrisonas Oliverio Stone‘o 1991 m. biografiniame filme „The Doors“. V. Kilmeris ištisus mėnesius gyveno kaip roko ikona. Jis išmoko absoliučiai visas grupės dainų tekstų subtilybes, valandų valandas klausėsi J. Morrisono interviu įrašų, kad perimtų kalbėjimo manierą. Aktorius rengėsi tik tais drabužiais, kuriuos vilkėjo dainininkas, ir reikalavo, kad filmavimo aikštelėje visi į jį kreiptųsi tik Jimo vardu. Rezultatas pribloškė visus. Kai grupės „The Doors“ nariai išgirdo filmo garso takelį, jie negalėjo atskirti, kur dainuoja tikrasis J. Morrisonas, o kur – V. Kilmeris. Tačiau toks gilus pasinėrimas turėjo tamsiąją pusę. Po filmavimo aktoriui prireikė psichoterapijos seansų, kad vėl sugrįžtų į save. Būtent tada Holivude ėmė plisti kalbos, kad V. Kilmeris sunkiai sukalbamas. Nepaisant sudėtingos reputacijos, talentas buvo per didelis, kad prodiuseriai jo nekviestų. Netrukus sekė dar vienas šedevras – Doco Holliday vaidmuo vesterne „Tombstone“ (1993 m.). Po šios sėkmės aktorius įkūnijo geidžiamiausią Holivudo personažą – Tamsos riterį filme „Batman Forever“ (1995 m.). V. Kilmerio įkūnytas Briusas Veinas buvo pripažintas kaip viena psichologiškai tiksliausių ir giliausių interpretacijų.

 

Kai gyvenimas sugriauna planus

 

Tūkstantmečių sandūroje kino industrija ėmė sparčiai keistis. Didžiosios studijos vis mažiau norėjo dirbti su pretenzingais, savo viziją ginančiais aktoriais. V. Kilmerio karjeroje prasidėjo ramesnis etapas, jis dažniau rinkosi nepriklausomą kiną, teatrą arba mažesnius, bet ryškius vaidmenis. Tačiau didžiausias, negailestingiausias ir labiausiai netikėtas smūgis aktoriaus laukė ne karjeroje, o asmeniniame gyvenime. 2015 m. V. Kilmeriui diagnozuotas gerklės vėžys. Žmogui, kurio visas gyvenimas buvo grįstas saviraiška, judesiu ir galingu, hipnotizuojančiu balsu, tai baisiausias įmanomas nuosprendis. Iš pradžių dėl privatumo poreikio ir dvasinių įsitikinimų Valas šią žinią griežtai slėpė nuo žiniasklaidos bei gerbėjų. Internete sklandė tūkstančiai gandų apie prastėjančią sveikatą, tačiau pats aktorius ilgai viską neigė. Kova už gyvybę vyko už uždarų durų. Ji buvo ilga, sekinanti ir reikalaujanti nežmoniškų pastangų. Po chemoterapijos kursų, radiacijos ir sudėtingos tracheostomijos operacijos ligą pavyko priversti trauktis. V. Kilmeris laimėjo kovą prieš mirtį, tačiau kaina, kurią teko sumokėti, buvo milžiniška. Dėl pažeistų balso stygų ir gerklų aktorius beveik visiškai prarado gebėjimą kalbėti. Jo balsas, kadaise skambėjęs didžiausiose salėse, virto tyliu, sunkiai suprantamu šnabždesiu, o kvėpuoti padėjo speciali tūtelė gerklėje.

 

Dvasios triumfas

 

Net praradus galimybę kalbėti tradiciniu būdu, kūrėjo siela negalėjo tylėti. Jis visa širdimi pasinėrė į vizualųjį meną. V. Kilmeris atidarė savo meno galeriją Los Andžele, pradėjo intensyviai tapyti, kurti abstrakčius paveikslus, poparto stiliaus koliažus ir skulptūras. Menas tapo naujuoju balsu – ryškiu, spalvingu ir gyvu. Be to, parašė ir išleido neįtikėtinai atvirą memuarų knygą „I‘m Your Huckleberry“, kurioje be jokių filtrų papasakojo apie meilės romanus su garsiomis moterimis (Cher, Cindy Crawford, Angelina Jolie), apie savo klaidas filmavimo aikštelėse ir susitaikymą su naująja realybe. Tikru kultūriniu įvykiu tapo 2021 m. Kanų kino festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Val“. Šis filmas unikalus tuo, kad Holivudo žvaigždė nuo pat ankstyvos jaunystės beveik kasdien su savimi nešiojosi vaizdo kamerą. Jis fiksavo viską: užkulisius, repeticijas, asmenines akimirkas, šeimos šventes ir nusivylimus. Iš šių tūkstančių valandų archyvinės medžiagos jo vaikai Mercedes ir Jackas kartu su režisieriais sumontavo jautrų, gilų ir vizualiai pakerintį pasakojimą. Užkadrinį tekstą, kurį parašė pats V. Kilmeris, įgarsino jo sūnus Jackas, turintis stulbinamai panašų balso tembrą. Tai filmas apie laikinumą, meną, tėvystę ir nenumaldomą norą gyventi.

 

Emocingiausias sugrįžimas kino istorijoje

 

Vis dėlto pati gražiausia šios istorijos kulminacija įvyko 2022 m., kai pasaulio ekranus išvydo ilgai lauktas tęsinys „Top Gun: Maverick“. Filmo prodiuseris ir pagrindinė žvaigždė T. Cruise‘as iškėlė griežtą sąlygą kino studijai: „Jei nebus Valo Kilmerio, nebus ir paties filmo.“ Holivudas privalėjo rasti būdą, kaip sunkiai kalbantį aktorių integruoti į dinamišką veiksmo filmą. Tai padarė genialiai ir jautriai. Scenaristai pritaikė tikrąją Valo situaciją jo personažui – filme „Icemanas“ taip pat serga vėžiu ir bendrauja su Mavericku rašydamas žodžius kompiuterio ekrane. Ši scena tapo emociniu viso filmo pagrindu. Dviejų senų draugų ir buvusių konkurentų susitikimas ekrane nebuvo tiesiog vaidyba, o tikras dviejų kino titanų, išgyvenusių dešimtmečius trunkančią draugystę, triumfas. Naudojant pažangiausias dirbtinio intelekto technologijas, kurios išanalizavo senus V. Kilmerio balso įrašus, ekrane „Icemanas“ trumpam prabilo senuoju, pažįstamu balsu. Kino teatruose visame pasaulyje ši akimirka išspaudė ašaras šimtams milijonų žiūrovų.

 

Svarbiausi faktai

 
  • Valas Kilmeris gimė 1959 m. gruodžio 31-ąją Los Andžele, Kalifornijoje.
  • 1988–1996 m. buvo vedęs aktorę Joanne Whalley, su kuria susipažino filmo „Willow“ aikštelėje.
  • Užaugino du vaikus – dukrą Mercedes (g. 1991 m.) ir sūnų Jacką (g. 1995 m.), kuris irgi tapo aktoriumi.
  • V. Kilmeris nėra gavęs „Oskaro“ statulėlės, tačiau pelnė 6 prestižinius apdovanojimus ir kelias dešimtis nominacijų.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė