Kūrybiškumas – mano varomoji jėga

TV laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėja Kristina Rimienė jau visa galva panirusi į naująjį televizijos sezoną. Netrukus jos darbotvarkėje įsivyraus kalėdinės nuotaikos – sertifikuota floristė puoš Kalėdų egles, dekoruos vitrinas ir biurus, rengs vainikų gamybos dirbtuves. Su žinoma moterimi kalbamės apie spalvingą profesinį gyvenimą ir šį tą daugiau.

Kristina Rimienė, Gretos Rudelienės („HER. Photo&styling“) nuotrauka.

Kristina, esate ekonomikos mokslų daktarė, floristikos dizainerė, laidų vedėja. Kaip šios skirtingos veiklos atsirado jūsų gyvenime?

Gana įprasta, kad per daug metų žmogus pakeičia ne vieną profesiją arba net visiškai meta darbus ir iškeliauja aplink pasaulį (šypteli). Mano gyvenime viskas susiklostė nuosekliai. Kai baigiau mokyklą, vyravo įsivaizdavimas, kad be mokslų nieko nepasieksi, todėl rimtai kabinausi į mokslus, siekiau karjeros komercinėse įmonėse. Taip atsirado ekonomikos mokslų daktaro laipsnis, bet ilgainiui pajutau, kad nesijaučiu savo vietoje. Kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą pabandyti vesti TV laidą. Kaip sėsliam žmogui, tai buvo didžiulė avantiūra, o dabar ne tik vedu, bet ir kuriu laidą „Pasaulis pagal moteris“. Televizijoje esu jau 10 metų. Kartais pačiai sunku tuo patikėti.

Na, o gėlės mano gyvenime atsirado dėl turimo Akmenių dvaro Kėdainių rajone. Šventėms svečiai pradėjo prašyti dekoruoti erdves, aš ir pabandžiau. Kadangi esu Svarstyklės, mano meniškai sielai niekada nebuvo svetima tapyba, interjero dizainas. Tačiau esu ir mokslo, žinių žmogus, todėl nusprendžiau baigti floristikos studijų programą Belgijoje ir įgijau Europos meistro sertifikatą.

Kaip jūsų veiklos papildo viena kitą?

Mano veiklos tiek persipynusios, kad laikau jas ne trimis atskiromis, bet viena visuma. Baigusi mokslus Belgijoje, įsiliejau į tarptautinę floristikos bendruomenę, turiu pažįstamų floristų beveik kiekvienoje šalyje, į kurią nukeliauju, tad atostogaudama kartu su vienu ar kitu bičiuliu vis nufilmuoju naują „Floristinį desertą“ laidai „Pasaulis pagal moteris“. Gilinimasis į ekonomiką ir aukštasis išsilavinimas man labai padeda bendraujant su įvairiausiais žmonėmis, o darbas televizijoje plečia akiratį, atveria daug durų, augina pasitikėjimą savimi. Floristika vis labiau atskleidžia mano kūrybiškumą, norisi žiūrovams parodyti vis kažką nauja, sukurti naują tendenciją, rodyti, kad neturėtume apsiriboti tuo, kas yra Lietuvoje, arba užsiimti kopijavimu.

Kaip darbus sekasi derinti su šeiminiu gyvenimu?

Vaikai dideli: sūnus – dvyliktokas, dukra – studentė, jau pati turinti savo veiklų. Nebėra taip, kad vaikus reikėtų vedžioti už rankos, bet artimai bendraujame, galime atsiremti vienas į kitą, sulaukti pagalbos. Užaugus vaikams, atsirado daugiau laiko ir laisvės veikloms. Žinoma, bandome suderinti darbus ir dėmesį vienas kitam. Į kai kuriuos užsiėmimus ar renginius einame kartu. Tikriausiai būtų sudėtingiau, jei dirbtume nuo 9 iki 17 val. ir dar vakare pasitaikytų renginys, bet mūsų atveju lengviau laviruoti. Tiesa, kai turiu dirbti prie didelių projektų, kaip Kauno miesto eglė, „Išsipildymo akcija“, „Lietuvos garbė“, tuomet paromis pasineriu į savo veiklą ir šeima tai supranta. Juk tai svarbu ne man vienai, nuo to priklauso daug žmonių, nes TV eteris būna tiesioginis – negali kažko nepadaryti ar nukelti kitai dienai. Šeimoje stengiamės visi vieni prie kitų prisitaikyti, kad kiekvienas atliktume savo darbus, o laisvalaikį galėtume leisti kartu.

Ar gyvenate pagal griežtą dienotvarkę, ar lieka vietos ir spontaniškumui?

Nėra griežtos dienotvarkės. Dvi ar tris dienas per savaitę su komanda filmuojame laidą. Tomis dienomis dirbame pagal suderintą grafiką, be nuokrypių, bet visos kitos dienos būna skirtingos. Nemažai administracinių darbų, nes turiu dekoravimo verslą, taip pat ruošiuosi laidoms. Televizijoje daug nematomo darbo. Dar iki filmavimo reikia sugalvoti temas ir pašnekovus, pasiruošti „Floristiniam desertui“. Nufilmavus peržiūrėti laidą, nusiųsti korekcijas, parengti anonsą. Dienotvarkė tikrai dinamiška, bet joje randu laiko ir pasportuoti, skirti dėmesio sau ir šeimai.

Kokios jūsų savybės labiausiai padeda gyvenime?

Kūrybiškumas – mano varomoji jėga. Taip pat svarbus užsispyrimas. Visus darbus, projektus turiu padaryti iki galo. Kartais net atrodo „mirsiu, bet padarysiu“ (šypteli). Neretai savo užsidegimu, vidine jėga ir pasiryžimu nustebinu aplinkinius, sako: „Tokia gležna, moteriška, o sugebi įgyvendinti tokius didelius projektus!“ Iš tiesų yra ką veikti, kai vadovauji kalėdinio dekoravimo projektui, kurio rezultatas – 17–18 metrų aukščio eglė. Atsakinga esi už viską – nuo idėjos iki įgyvendinimo. Nors tam tikri procesai atsikartoja, bet netikėtumų ar gamtos išdaigų irgi gali pasitaikyti, todėl turiu apgalvoti visus techninius dalykus. Laimė, viena iš mano savybių – techninis architektūrinis mąstymas, už kurį esu dėkinga ilgamečiam darbui IT įmonėje. Visas konstrukcijas suprojektuoju ant lapo, o paskui įgyvendiname su metalo gamintojais. Kai kuriuos sprendimus tenka patobulinti, bet nėra taip, kad pateikčiau idėją ir neįsivaizduočiau, kaip techniškai ją įgyvendinsime. Šis techninis pagrindas man atveria daug galimybių įvairiuose projektuose.

Ką norėtumėte savyje patobulinti, pakeisti?

Norėčiau išmokti mažiau reaguoti į neigiamus dalykus, nes jautri reakcija paveikia ir norą dirbti, ir rezultatą. Norėčiau labiau savimi pasitikėti, nes iš tikrųjų žinau, kad viską padarysiu gerai, bet vis tiek kiekvieną projektą labai pergalvoju, išgyvenu dėl smulkmenų. Šeima visuomet tikina, kad ir šį kartą viskas bus tobula, bet pati nenurimstu, kol nepamatau galutinio rezultato, kuris mane tenkina. Iš tiesų visada galima kažką patobulinti, bet nežinant, koks tiksliai turėjo būti galutinis rezultatas, viskas pavyksta teisingai, atrodo estetiškai. Man pačiai būtų lengviau, jei galėčiau daugiau susikoncentruoti į efektyvų procesą ir rezultatą, mažiau dėmesio skirčiau emociniam fonui. Tačiau kiekvienam dideliam projektui iki pat šiol jaučiuosi daug atiduodanti emociškai.

Dar norėčiau gebėti geriau tvarkyti biudžeto klausimus. Teoriškai viską žinau, puikiai gebu suskaičiuoti, bet vėlgi emocijos paima viršų ir, pavyzdžiui, ruošdama dekorą asmeninei šventei, viršiju biudžetą savo asmeninių finansų sąskaita. Tiesiog norisi padaryti viską kuo gražiau.

Dirbdama televizijoje turite galimybę pažinti įvairiausių žmonių. Kaip tai nulėmė santykį su aplinka? Ar esate atsargesnė, ar į žmones einate atvira širdimi?

Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau pažįsti gyvenimą ir žmones. Anksčiau buvau labai atviros širdies, itin pozityvi, mylinti žmones, galbūt naivi, bet gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Jis tave mėto vėto, kartais priverčia suklupti ar suveda su žmogumi, kuris gali įsmeigti peilį į nugarą. Su metais tikrai keičiasi požiūris į viską, bet vis tiek tikiu gėriu, gal tik esu gerokai atsargesnė. Niekada iš anksto nebūnu nusistačiusi prieš žmones, neapkalbu be pagrindo, pasaulyje ir taip daug blogio, norėtųsi, kad jo būtų kuo mažiau artimoje aplinkoje.

Kaip bėga jūsų laisvalaikis, kas labiausiai padeda atkurti vidinius resursus?

Kai grįžtu po sunkios darbo dienos, geriausias trumpalaikis atsipalaidavimas – kokio nors beprasmio serialo serija, lengvo turinio filmas ar televizijos laida. Tiesiog atsisėsti ir ramiai kažką pasižiūrėti. Nes jei skaitysi knygą, tai per galvoje verdančias mintis net nematysi, ką skaitai. Kai prisėdi priešais televizorių, lengvas turinys kažkur nuneša, mintys pamažu nurimsta, atsipalaiduoji.

Labai mėgstu keliauti, praleisti savaitgalį ne namuose, nueiti į kiną, bet pastaruoju metu tai sudėtinga realizuoti – jau nemažai pakeliavome pavasarį išvykę mėnesiui į Naująją Zelandija, tad dabar tenka pabūti sėslesniems. Tiesa, su šeima planuojame kelionę į Londoną, „Hario Poterio“ muziejų. Sūnus pernai gavo tokią gimtadienio dovaną, bet tik dabar prisiruošėme. Labai laukiu kelionės. Manau, tikrai atsipalaiduosiu, atitrūksiu nuo darbų, o tada pailsėjusi galėsiu nerti į kalėdinį sūkurį.

Dar man labai patinka skanus maistas ir geras vynas prie jo. Šeimoje mėgstame gaminti įvairius patiekalus pagal naujus receptus, beveik kiekviena vakarienė – ne tradicinis naminis maistas, bet gardūs patiekalai iš ėrienos, jautienos, antienos, žuvies. Gaminimas su šeima ir skanus maistas prie degančio židinio man taip pat yra atsipalaidavimo būdas.

Apie ką pasvajojate? O gal esate labiau planuotoja?

Esu svajotoja. Kaip sako mano viena draugė, iki šiol esu ta princesė iš senovinių romanų, kuri tiki gėriu ir visą gyvenimą svajoja. Visada tokia buvau ir turbūt tokia liksiu, bet pastaruoju metu svajonių turiu mažiau. Manau, tai natūraliai ateina su amžiumi, visgi nugyventa pusė amžiaus (šypsosi). Daug svajonių jau įgyvendinau, o kitos nebetekusios prasmės. Daugiau gyvenu šia diena, bet pasikeitus aplinkybėms tikrai gali atsirasti naujų gražių svajonių.

Autorė Laima Samulė