Niekada nesakiau, kad nebesugrįšiu į sceną

Po pertraukos į didžiąją sceną sugrįžusi Elena Puidokaitė-Atlanta įsitikinusi, kad viskam gyvenime turi ateiti savas laikas. „Niekada nebuvau visiškai išsižadėjusi muzikos, tiesiog gyvenau kitą etapą, kurį užpildė mamos, verslininkės, renginių organizatorės ir kiti vaidmenys. Dabar vėl atėjo laikas į rankas imti mikrofoną ir dainuoti“, – sako pašnekovė.

Elena Puidokaitė, nuotrauka Martyno Stankaičio.

Netrukus pakviesite į koncertą. Kuo jis bus ypatingas tiek žiūrovams, tiek jums pačiai?

Man koncertas ypatingas, nes po labai ilgos pertraukos sugrįžtu į sceną, be to, pati jį organizuoju. Šv. Kotrynos bažnyčią pasirinkau neatsitiktinai – tai išskirtinė erdvė, kurioje muzika skamba ypatingai, o klausytojai jaučiasi pakylėti. Manau, kad jau subrendau tokiam formatui. Kai Šv. Kotrynos bažnyčioje filmavome vaizdo klipą, dar labiau sustiprėjo jausmas, kad vietą koncertui pasirinkau teisingai. Koncertas vyks jau gegužės 3 dieną.

Kodėl priėmėte sprendimą po pertraukos sugrįžti į muzikinę padangę?

Manau, visiems dalykams gyvenime turi ateiti savas laikas, ir jis turi būti neprimestas, nepritemptas, nesurežisuotas, neišprašytas aplinkos. Žmogus turi viduje pajusti, kad atėjo laikas. Niekada nesakiau, kad daugiau gyvenime nelipsiu į sceną, tiesiog gyvenau etapą, kai kasdienybę dalinau motinystei, verslui, renginių organizavimui. Užsiėmiau tuo, kas man tuo metu patiko, kur mačiau prasmę. Žinoma, darbai ir šeima niekur nedingsta, tik greta atsiranda ir dainavimas. Na, o impulsą davė bendras darbas su didžėjumi Jonu Nainiu. Tuo metu galvojau, kad nauja kūrinio „Mergaitės nori mylėti“ versija ir vaizdo klipas tebus vienkartinis nuotykis, bet paskui naujai suskambo ir „Man patinka taip gyventi“. Kai jos išplito tarp jaunimo, socialiniuose tinkluose ir muzikos platformose, ir visokie didžėjai nelegaliai pradėjo kurti mano dainų versijas, kantrybė trūko (šypsosi). Supratau, kad tai aš turiu nuspręsti, kaip tos dainos turi skambėti, taip viskas ir įsisuko: greta laikui atsparių superhitų įrašinėju naujas dainas, filmuoju vaizdo klipus, rengiu koncertą.

Koks jausmas žinoti, kad klausytojai tiek metų jūsų kūrinių nepamiršo?

Jausmas įdomus – tarsi apsisuko laiko ratas. Mano bendraamžiams, bendramoksliams šios dainos dovanoja sentimentų pliūpsnį, nes jų klausėsi paauglystėje, jaunystėje, joms skambant vyko reikšmingi įvykiai, išgyvenimai. O dabar matau, kaip tie žmonės pasiklausyti dainų ateina su savo vaikais. Jaunimas jų mielai klausosi, ir ne tik naujų versijų. Manau, mano muzika aktuali ir mūsų kartai, ir jaunimui, nes yra sentimentali – juk niekam nesvetimi jautrūs išgyvenimai, gilios emocijos.

Ar per šiuos metus pasikeitė jūsų santykis su muzika?

Mano svajonė visada buvo atlikti savo kūrinius gyvai akompanuojant muzikantams. Kai buvau labai jauna, nebuvo mados popmuzikos atlikėjams turėti gyvai grojančių muzikantų grupę. Nebent grupė tokiu sąstatu susikūrė. Priklausiau tai dainininkų kategorijai, kuri po koncertus važinėdavo su šokėjais, o ne muzikantais. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę koncertuoti su gyva grupe, išgirsti gerai pažįstamus kūrinius suskambančius kitaip ir dar labiau paliečiančius žmonių širdis.

Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Namuose dažnai skamba vinilinės plokštelės, kurių turime sukaupę nemažą kolekciją. Mėgstu klausytis Amy Winehouse, Andriaus Mamontovo, Lino Adomaičio. Turiu gražią Monikos Liu plokštelę su orkestru. Lietuviškų vinilų vis daugėja ne tik dėl to, kad noriu palaikyti mūsų atlikėjus, bet ir dėl to, kad man nuoširdžiai patinka jų kūryba. Dar mielai klausausi lengvo džiazo, ritmenbliuzo. Tiesa, dažnai repertuarą tiek namuose, tiek automobilyje padiktuoja vaikai (šypsosi).

Kokia mama esate?

Tikiu, kad esu gera mama. Būti geriausia negaliu ir nesistengiu tokia būti. Man atrodo, kad mamos nejučia nuolat balansuoja ant perdegimo ribos, nes nori būti geriausios, auginti šauniausius vaikus. Galbūt su mamos vaidmeniu ateina toks noras? Visgi suprantu, kad vaikams geriausia turėti pakankamai gerą, o ne tobulą mamą. O mama gali turėti laiko sau ir saviraiškai. Mano atveju, tai yra dainavimas, nesu vien atsidavusi mama, kuri nuo ryto iki vakaro užsiima su vaikais. Manau, kiekvienas žmogus turi teisę užsiimti tuo, kas jam malonu. Žinoma, šeima ir vaikai visuomet lieka pirmoje vietoje, mano prioritetai tvirtai sudėlioti ir jų eiliškumas nesikeičia.

Ko mokotės iš savo vaikų? Kuo ypatingi dabartiniai vaikai?

Manau, jie drąsesni, nuoširdesni, laisvesni. Jų vaikystė visai kitokia nei buvo mūsų. Net sunku būtų išvardinti didžiausius skirtumus, nes atrodo, kad nuo mūsų vaikystės praėjo šviesmečiai (šypsosi). Man buvo įdomu auginti pirmąją dukrą, kuriai tuoj bus devyniolika, tai pat įdomu auginti dvynukes, kurioms jau penkeri. Tarp vaikų gana didelis amžiaus skirtumas, todėl jų pomėgiai ir veiklos skiriasi, ką jau kalbėti apie tai, kaip mes augome, kuo užsiėmėme. Aišku, tėvų meilė, rūpestis, šiluma, atjauta yra laikui nepavaldūs dalykai, visais laikais tėvai tai turi suteikti vaikams.

Kaip jaučiatės šalia savęs matydama jau beveik suaugusią dukterį?

Geras, ypatingas jausmas. Saulei jau tuoj devyniolika, šiemet ji baigs mokyklą ir pradės studijuoti. Labai ja džiaugiuosi, didžiuojuosi, palaikau. Kartais žiūriu į ją ir galvoju „wow, aš tai padariau, čia mano vaikas“. Tokios sąmoningos akimirkos dar kartą primena, kad laikas bėga nepaprastai greitai. Atrodo, mūsų dvynukės ką tik gimė, o jau penkeri.

Kaip tarp motinystės, darbų nepametate savęs?

Man svarbu skirti laiko saviraiškai: dainavimui, koncertams. Žinoma, tai atima daug energijos, laiko, pastangų. Visas veiklas reikia derinti prie šeimos ritmo, todėl kažkas turi mane išleisti, o išleidžia vyras arba mama. Jei tai būtų kaprizas ar nereikšmingi dalykai, nežinau, ar artima aplinka taip palaikytų, bet kai mato, kaip man tai svarbu, prisitaiko, tariasi, padeda. Man tai itin svarbu. Jei nebūtų palaikymo, nieko nebūtų įvykę. Vyras visada skatino sugrįžti į muzikinę veiklą, o aš gąsdinau, kad tada manęs visai nebematys (šypsosi). Man gera, kad vaikai mato, kaip aš stengiuosi, kiek daug darbo įdedu. Apskritai su vyru esame darboholikai – kad ir ko imamės, viską stengiamės atlikti kuo geriau. O be darbų, renginių, koncertų, dar reikia ir pasportuoti, ir gražiai atrodyti, ir draugų nepamiršti… Nėra taip, kad vieną dalyką atlieki, o tada imiesi kito – viskas vyksta vienu metu, todėl tikrai pasitaiko, kad kažko nespėju arba pernelyg išeikvoju vidinius resursus. Norėčiau turėti daugiau progų išvykti su šeima, nuo visko atsiriboti ir pasidžiaugti kitomis patirtimis, ne tik darbinėmis.

Kokiomis pagrindinėmis gyvenimo tiesomis vadovaujatės?

Man patinka tikri ir sąžiningi žmonės, kurie su manimi bendrauja iš nuoširdžių paskatų, o ne turėdami užslėptų siekių. Turiu gerą nuojautą tokiems dalykams, todėl pavyksta save apsupti žmonėmis, su kuriais gera bendrauti, kurie dovanoja gerą energiją. Anksčiau norėdavau įtikti ir patikti: ne dėl įvaizdžio, bet todėl, kad nemokėjau pasakyti „ne“. Nors viduje jausdavau, kad kažko nenoriu daryti, vis tiek sutikdavau. Dabar jau moku atsisakyti kai kurių pasiūlymų, kartais net tų, kurie atkeliauja iš draugų. Jaučiu, kad dabar esu sąžiningesnė pati su savimi ir dėl to viduje lengva. Esu už tikrus santykius – tegul jų būna nedaug, bet kokybiški. Nors esu empatiškas, bendrauti mėgstantis žmogus, bet nemėgstu švaistyti laiko be reikalo ir stengiuosi tą daryti kuo mažiau.

Kaip įveikiate sunkumus, nesėkmes, jei tokių pasitaiko?

Visiems gyvenime visko pasitaiko. Kartais mano dienos – kaip sūpynės: viena diena kupina džiaugsmo ir laimės, kitą jaučiuosi nepasitikinti savimi, pritrūkstu motyvacijos. Esu paprastas žmogus, todėl ir man ne visada viskas gerai sekasi. Kai pats ne kaip jautiesi, klaidingai atrodo, kad kitam taip nebūna, tačiau būna tikrai daugeliui. Svarbiausia, ką su tuo darai. Jei tai vienos dienos reikalas – tiesiog nėra nuotaikos, užklumpa liūdesys ar kitos ne itin malonios emocijos, visas jas priimu ir leidžiu su jomis išbūti. Jei prastos nuotaikos ar sunkumų etapas užsitęsia, tada jau reikia atkreipti dėmesį ir ieškoti sprendimo. Kartais užtenka save palepinti, pailsėti. Svarbu gyvenime išlaikyti balansą.

Kaip manote, kiek gyvenime lemia sėkmė, o kiek pačių pastangos?

Be pastangų niekas nevyksta. Geri rezultatai, sėkmė yra tų pačių nuobodžių veiksmų sekos kartojimas. Žurnalų viršeliai, koncertai, renginiai yra tik nedidelė gyvenimo dalis, nors kartais žmonėms atrodo, kad tu nuolat ten esi. Kiekvienas gyvename įprastą gyvenimą, o jo kokybė didele dalimi priklauso nuo asmeninių pastangų.

Už ką esate dėkinga?

Gyvenimui esu dėkinga už tai, kad šalia turiu artimiausius žmonės: močiutę, kuriai tuoj bus 92 metai ir vis dar galime gražiausias metų šventes sutikti pas ją, tėvelius, nuostabų vyrą ir geriausius pasaulyje vaikus. Tikrai nieko daugiau negaliu norėti, tik kad viskas liktų taip, kaip yra dabar.

Autorė Laima Samulė