„Jei kada nors bus papasakota mano gyvenimo istorija, žmonės supras, kad buvau gyva būtybė, o ne pasakų personažas“, – yra sakiusi pati Grace Kelly. Nekilminga amerikietė, talentinga aktorė ir moteris, kurios meilės romanai intriguodavo tiek už, tiek prieš kino kameras, niekada neatrodė gimusi karūnai. Tačiau būtent ji tapo Monako kunigaikštiene. Ir jos gyvenimas virto savotiška moderniųjų laikų pasaka.

 

Pasiturinti PelenėPrincess,Grace,Kelly,Portrait,From,Monaco,Banknotes.

 

1929 m. lapkričio 12 d. Filadelfijoje, JAV, gimė mergaitė, kurią tėvai pavadino Grace. Ji buvo trečias vaikas šeimoje. Dar nepradėjusi lankyti mokyklos, Grace pajuto, kad savo aplinkoje jaučiasi tarsi svetima. Kukli, nerangi ir kiek putli mergaitė dažniau kėlė tėvams nusivylimą nei džiaugsmą – jie nuoširdžiai manė, kad nedailios išvaizdos dukra neturi didelių perspektyvų nei karjeroje, nei asmeniniame gyvenime. Visos tėvų viltys buvo sudėtos į kitas dvi dukras, kurioms teko ne tik daugiau dėmesio, bet ir šeimos lėšų. Kelly šeimai pinigų netrūko – tėvo valdomas statybų verslas leido gyventi prabangiai. Tačiau mažajai Grace greitai teko suprasti, kad turtai šeimoje dalijami nelygiai: jai atitekdavo vyresnės sesers Peggy išaugti drabužiai ir žaislai. Vis dėlto visos dukros buvo auklėjamos griežtai ir religingai. Baigusi mokyklą, Grace nusprendė stoti į Amerikos dramos meno akademiją. Tėvas šiuo pasirinkimu nesusižavėjo, bet galiausiai leido dukrai išbandyti laimę. Atvykus į Niujorką paaiškėjo, kad stojamųjų atranka jau pasibaigusi. Tačiau Grace pasisekė – jos dėdė, garsus dramaturgas George’as Kelly, paprašė akademijos surengti jai atskirą atranką. Mergina ją sėkmingai išlaikė, nors buvo paprašyta padirbėti su balsu – jis atrodė per silpnas scenai.

 

Priešingai tėvų lūkesčiams, maniusiems, kad Grace nepasiruošusi savarankiškam gyvenimui, ji greitai pritapo Niujorke. Netrukus ėmė užsidirbti pragyvenimui – dirbo modeliu ir filmavosi reklamose. Jai nerūpėjo, ką reklamuoja – cigaretes ar apatinį trikotažą. Tačiau būtent šis nerūpestingas pasitikėjimas savimi tapo jos sėkmės raktu. Grace greitai pradėjo uždirbti solidžius honorarus, o dalį pinigų siųsdavo tėvui – kad parodytų, jog gali būti savarankiška ir ne našta šeimai.

 

Belaukiant princo

 

Grace debiutavo kine 1951 m., pasirodžiusi epizodiniame filme „14 valandų“. Iki tol ji jau buvo sukaupusi nemažai patirties teatre ir televizijoje. Tačiau tikrasis lūžis jos karjeroje įvyko, kai ją pastebėjo garsusis režisierius Alfredas Hičkokas. Filmai „Įvykus žmogžudystei, skambinkite M“ ir „Langas į kiemą“ tapo ne tik vienais geriausių A. Hičkoko kūrinių, bet ir įtvirtino Grace kaip jo mūzą – elegancijos, paslapties ir šalto grožio įsikūnijimą.

 

1953 m. aktorė suvaidino juostoje „Mogambo“ ir pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją už antraplanį vaidmenį. Nors statulėlės tuomet nelaimėjo, sėkmė ilgai nelaukė. Jau kitais metais (1954-aisiais) Grace apdovanota „Oskaru“ už pagrindinį vaidmenį filme „Mergina iš kaimo“. Visgi šlovės akimirka nebuvo tokia džiaugsminga, kaip daugelis įsivaizdavo. „Sėdėjome kartu – tik „Oskaras“ ir aš. Tai buvo siaubinga. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia vieniša“, – vėliau prisiminė aktorė. Pasiekusi karjeros viršūnę, Grace jautėsi labiau nei bet kada anksčiau atskirta nuo tikrosios laimės. Tėvai vis dar turėjo didelę įtaką jos asmeniniams sprendimams, ypač širdies reikalams. Nors Grace buvo viena gražiausių ir geidžiamiausių Holivudo moterų, jos mylimieji tėvams retai patikdavo. Taip prabėgo metai tarp nesėkmingų romanų, o santuokos klausimas liko atviras.

 

Iki 25-erių Grace jau buvo sukaupusi įspūdingą buvusių mylimųjų sąrašą. Tarp jų buvo dėstytojų, aktorių ir net mados kūrėjų. Ji dažnai vadino kai kuriuos jų „gyvenimo meile“ ar „tuo vieninteliu“, tačiau tikrąją šių žodžių prasmę suprato tik tada, kai paspaudė ranką princui. Tai įvyko 1955 m., filmavimo metu kuriant A. Hičkoko juostą „Pagauti vagį“. Žurnalas „Paris Match“ pakvietė aktorę atvykti į Monaką ir sudalyvauti fotosesijoje su jaunuoju kunigaikščiu Rainieru III. Sakoma, kad princas negalėjo atitraukti akių nuo žaviosios aktorės – net ir žinodamas, jog tuo metu ji dar susitikinėjo su prancūzų aktoriumi, karo didvyriu Jeanu-Pierre’u Aumontu. Tai jo nė kiek neatgrasė: po susitikimo Rainieras ėmė rašyti Grace laiškus ir siųsti prabangias dovanas.

 

Visos pasakos baigiasi po vestuvių

 

Susižavėjimas tarp Grace ir princo Rainiero greitai virto meile. Vos po kelių mėnesių pažinties paskelbta apie jų sužadėtuves. Tačiau prieš vestuves Monako valdovas aiškiai pareiškė, kad iš būsimos žmonos šeimos tikisi solidraus kraičio. Kelly šeima buvo turtinga, todėl princas manė, jog tai problemų nekels. Visgi Grace tėvas atsisakė „mokėti“ princui už tai, kad šis vestų jo dukterį. Tik po ilgų derybų ir paaiškinimų, kad tokia tradicija įprasta kilmingųjų santuokose, jis sutiko – skyrė 2 mln. JAV dolerių vertės kraitį. 1956 m. balandžio 18 d. Monake įvykusios karališkosios vestuvės buvo neeilinis įvykis. Į jas susirinko apie 3000 svečių, o ceremoniją tiesiogiai stebėjo daugiau nei 30 milijonų žmonių visame pasaulyje. Grace vestuvinė suknelė, vėliau tapusi legenda, buvo siuvama net šešias savaites – prie jos dirbo 30 meistrų. Šiandien suknelė saugoma Filadelfijos meno muziejuje. Tačiau pasaka truko neilgai. Po vestuvių princas Rainieras vėl ėmė gyventi įprastu jam stiliumi – šalia žmonos atsirado kelios meilužės. Grace tai skaudžiai išgyveno, bet kelio atgal jau nebuvo. Ji prisitaikė prie naujosios realybės ir atliko savo vaidmenį – tapo pavyzdinga kunigaikštiene, rūpestinga motina ir Monako simboliu. Jų santuoka truko 26 metus. Pora susilaukė trijų vaikų – Caroline, Alberto ir Stephanie.

 

1982 m. rugsėjį Grace gyvenimas tragiškai nutrūko. Važiuodama kalnų keliu su 17-mete dukra Stephanie, kunigaikštienė stagiame posūkyje prarado automobilio kontrolę ir nuriedėjo šlaitu. Grace patyrė sunkią galvos traumą, į smegenis išsiliejo kraujas. Nors buvo skubiai nugabenta į ligoninę, jos išgelbėti nepavyko. Jai buvo 52 metai. Stephanie patyrė tik nedidelių sužeidimų. Kunigaikštienės žūtis sukrėtė ne tik Monaką, bet ir visą pasaulį. Rainieras po žmonos mirties niekada visiškai neatsitiesė ir likusį gyvenimą praleido vienas, likdamas ištikimas jų tragiškai pasibaigusiai meilei.

 

Grace efektas

 

Ištekėjusi G. Kelly turėjo atsisveikinti su kino karjera. Persikėlusi gyventi į Monaką, visą dėmesį skyrė kunigaikštienės pareigoms. Aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje – organizavo Kalėdų eglutes vaikams, rengė arbatos popietes neįgaliesiems ir nuolat rėmė vietos bendruomenes. Su jos atvykimu Monakas išgyveno tikrą pakilimą. Turistų srautas išaugo kelis kartus, o mažytė valstybė tapo geidžiama kelionių kryptimi. Kunigaikštienė domėjosi botanika, kūrė herbariumus ir net surengė keletą parodų, sulaukusių pripažinimo. Grace buvo stebima visur ir visada. Moterims visame pasaulyje ji tapo pasakų princesės įsikūnijimu – elegantiška, santūri, paslaptinga. Jos stilius tapo kultiniu: moterys siuvosi sukneles pagal jos pavyzdį, kopijavo šukuoseną, makiažą, net manieras. Įdomu tai, kad tai, ką jos šeima kadaise laikė trūkumais, Grace pavertė išskirtiniais bruožais. Pagal to meto grožio standartus, ji buvo per aukšta, tačiau mokėjo pasirinkti drabužius, kurie jos figūrą paversdavo gracinga. Buvo kalbama, kad jos smakras pernelyg išreikštas, todėl dar paauglystėje išmoko šiek tiek pakreipti galvą taip, kad žandikaulis atrodytų švelnesnis, o akys – didesnės. Būtent taip Grace dažniausiai buvo fotografuojama, o ši poza tapo jos vizitine kortele. Vėliau ją mėgdžiojo moterys visame pasaulyje – taip gimė vadinamasis Grace efektas. Tačiau labiausiai žavėjo ne jos grožis, o vidinė laikysena. Grace pasižymėjo tikru aristokratės būdu, nors mėlyno kraujo jos venose nebuvo nė lašelio. Ji niekada nesiskundė, neatskleidė asmeninių išgyvenimų, kantriai kentė vyro neištikimybę ir visada elgėsi taip, kaip dera kunigaikštienei. Tiesa, turėjo ir mažų silpnybių. Dievino mėsainius, miegodavo bent dešimt valandų per parą, o jos miegamajame visada stovėdavo šviežių gėlių puokštė. Nors buvo amerikietė, ji puikiai suprato, kad Monako valdžios reikalai – ne jos sritis. Kunigaikštienė nuosekliai laikėsi neutralumo ir niekada viešai neišsakydavo nuomonės apie politiką. Sakoma, kad būtent šis jos santūrumas, elegancija ir ištikimybė pareigai įkvėpė dabartinę Kembridžo kunigaikštienę Catherine Middleton, kuri laikoma vienu mylimiausių karališkosios šeimos simbolių.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė