Lietuviai karves pagerbia per Sekmines, o amerikiečiai – antrąjį liepos antradienį. Tačiau norint apkabinti šiuos nuostabius gyvūnus nereikia laukti ypatingos progos. Nepaisant vis dar gajų stereotipų ir požiūrio į karves kaip į „pieno fabrikus“, jos yra protingos, emocionalios ir draugiškos būtybės.

 

Naudojasi įrankiais kaip primataiTwo,Cows,,Couple,Heads,Together,Looking,,Red,And,White,,In

 

Moksliškai ir kultūriškai daugelis gyvūnų rūšių yra nuvertinamos, ypač tos, kurios auginamos maistui. Toks požiūris padeda žmonėms išvengti psichologinio konflikto tarp rūpinimosi gyvūnais ir jų vartojimo. Nors galvijai buvo prijaukinti daugiau nei prieš 10 000 metų, jų pažinimo gebėjimai iki šiol tyrinėjami palyginti mažai, o dauguma tyrimų apsiriboja taikomaisiais aspektais – produktyvumu ir gerove.

 

Pagal populiariąją nuomonę, protingais ir intelektualiai pažengusiais laikomi primatai, delfinai ar didžiosios papūgos – rūšys, kurioms būdingi žmogui artimi gebėjimai. Vieni rūpinasi jaunikliais tarsi kūdikiais, kiti komunikuoja sudėtingais garsiniais signalais, treti geba išmokti ir pakartoti žodžius. Tačiau vienas svarbiausių aukštesnio kognityvinio išsivystymo požymių, mokslininkų nuomone, yra gebėjimas naudotis įrankiais siekiant konkretaus tikslo. Manoma, kad būtent toks elgesys buvo vienas pirmųjų žingsnių žmogaus evoliucijoje.

 

Ką pasakytumėte sužinoję, kad karvės taip pat naudojasi įrankiais? Trylikametė ūkininkų augintinė Veronika iš Austrijos nustebino biologus savo išradingumu. Paaiškėjo, kad ji demonstruoja elgesį, kuris iki šiol buvo siejamas beveik vien su primatais. Vienos veterinarijos universiteto mokslininkai specialiai atvyko į Alpių kaimelį, kad nufilmuotų ir detaliai ištirtų šį neįprastą atvejį.

 

Veronika kasdien naudoja šluotą kaip įrankį sunkiai pasiekiamoms kūno vietoms pasikasyti. Norėdama pasimasažuoti strėnas, ji burnoje laiko šluotos kotą ir kasosi šiurkščiais šeriais. Kai nori pasikasyti jautresnes vietas, pavyzdžiui, tešmenį, kurio oda yra plona ir švelni, šluotą suima taip, kad kūną liestų koto galas. Gebėjimas tą patį įrankį pritaikyti skirtingoms funkcijoms anksčiau buvo aprašytas tik tarp primatų.

 

Tyrėjai mano, kad Veronikos gabumus galėjo lemti jos laikymo sąlygos. Karvė nėra pririšta ar nuolat laikoma tvarte – ji gali laisvai vaikščioti po kiemą, stebėti aplinką ir bendrauti su žmonėmis. Mokslininkų nuomone, tokia aplinka skatina pažintinį vystymąsi ir suteikia daugiau galimybių mokytis bei spręsti problemas nei sąlygos, kuriomis daugelis galvijų praleidžia visą gyvenimą uždarose patalpose.

 

Susiranda draugių

 

Karvės yra socialūs gyvūnai, kurie natūraliai gyvena grupėmis. Bandoje susiformuoja hierarchija, lemianti pirmumo teisę prie pašaro, poilsio vietų, pavėsio ar poravimosi partnerių. Tačiau socialiniai ryšiai neapsiriboja vien konkurencija. Tyrimai rodo, kad karvės dažnai sudaro 3–4 individų grupeles ir užmezga ilgalaikius santykius, primenančius draugystę. Jos stengiasi kuo daugiau laiko praleisti kartu, ganosi greta, ilsisi viena šalia kitos ir rūpinasi viena kitos kailiu. Manoma, kad toks teigiamas socialinis elgesys suteikia saugumo jausmą ir mažina stresą. Karvės akivaizdžiai labiau atsipalaiduoja būdamos tarp draugiškų gentainių. Švedijos žemės ūkio universiteto mokslininkai nustatė, kad galvijai, kurie dažniau sulaukia kitų bandos narių dėmesio, pavyzdžiui, yra laižomi ar kasomi, duoda daugiau pieno. Jų organizme aptinkama didesnė oksitocino, vadinamojo prisirišimo hormono, koncentracija. Tas pats hormonas išsiskiria ir tada, kai karvė rūpinasi savo veršeliu.

 

Socialinių santykių poveikis pastebimas ir melžimo metu. Kai viena šalia kitos stovi dvi ramios ir draugiškos karvės, abi paprastai duoda daugiau pieno. Tačiau jei greta atsiduria dominuojanti ar agresyvi bandos narė, nuolankesnės karvės produktyvumas gali sumažėti dėl patiriamo streso.

 

Švedų mokslininkai taip pat pastebėjo, kad kai kurios karvės bandoje atlieka ypatingą socialinį vaidmenį. Jos tarsi psichologės ar socialinės darbuotojos ramina jautresnius gyvūnus, palaiko bailesnes gentaines ir padeda naujokėms prisitaikyti prie naujos aplinkos. Toks rūpestis apima ne tik kailio priežiūrą, bet ir savotišką globą. Patyrusios karvės lydi naujai atvykusias po ganyklą, padeda susipažinti su banda ir perprasti kasdienę rutiną.

 

Bičiulystė ūkyje teikia ir apčiuopiamos naudos. Tyrimai rodo, kad draugiškų karvių grupės gali būti produktyvesnės nei tarpusavyje konfliktiški gyvūnai. Be to, stipresni socialiniai ryšiai siejami su geresne sveikata, mažesniu streso lygiu ir ilgesniu gyvenimu.

 

Suvokia aplinką kitaip nei žmonės

 

Kaip ir daugelis rūšių, kurios laukinėje gamtoje gali tapti plėšrūnų grobiu, galvijai yra puikiai prisitaikę išgyventi. Jų budrumas ir gebėjimas stebėti aplinką primena savotišką biologinę radarų sistemą. Būtent todėl gyvūnai, evoliucionavę gyventi atvirose erdvėse, dažnai sunkiai prisitaiko prie gyvenimo uždarose patalpose.

 

Vienas įspūdingiausių galvijų gebėjimų – platus regėjimo laukas. Akys išsidėsčiusios galvos šonuose, todėl karvės gali stebėti aplinką maždaug 300 laipsnių kampu. Jos pastebi judesius net tada, kai objektas artėja iš nugaros įstrižai. Ganydamosi ir laikydamos galvą nuleistą prie žemės, karvės mato beveik viską aplink save – jų regėjimo laukas priartėja prie 360 laipsnių. Palyginimui, žmogaus regėjimo laukas siekia apie 180 laipsnių.

 

Vis dėlto žmonės turi ir tam tikrų pranašumų. Karvės spalvas skiria prasčiau nei žmogus ir ypač jautriai reaguoja į kontrastus bei šviesos pokyčius. Dėl to jas gali išgąsdinti ryškūs šešėliai, saulėje žvilgantys vandens telkiniai ar netikėti šviesos atspindžiai.

 

Nors rega svarbi, ne mažiau reikšminga yra uoslė. Karvės puikiai užuodžia pašarus, geba atskirti sugedusį pašarą ir dažnai vengia augalų, galinčių joms pakenkti. Laukinėje aplinkoje jautri uoslė padėdavo aptikti plėšrūnus ir kitus pavojus. Manoma, kad kvapai yra vienas svarbiausių informacijos šaltinių, leidžiančių atpažinti bandos narius, užmegzti socialinius ryšius ir atskirti savo veršelį nuo kitų jauniklių. Uoslė taip pat paaiškina, kodėl karvės itin jautriai reaguoja į aplinkos kvapus. Jei žmogui tvarto kvapai atrodo intensyvūs, gyvūnai juos jaučia dar stipriau. Skirtumas tas, kad jie neturi galimybės nuo jų atsitraukti ar pasirinkti kitos aplinkos.

 

Kaip ir daugeliui medžiojamų porakanopių, karvėms būdinga gera klausa. Jos girdi aukštesnio dažnio garsus nei žmonės ir greitai sureaguoja į netikėtus triukšmus. Tačiau, palyginti su kai kuriais kitais naminiais gyvūnais, pavyzdžiui, arkliais ar ožkomis, galvijai ne taip tiksliai nustato garso šaltinio vietą. Dėl šios priežasties išsigandusios karvės kartais ima blaškytis ir ieškoti galimo pavojaus.

 

Mokslininkai taip pat tyrė garso aplinkos poveikį galvijų savijautai. Lankasterio universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimai parodė, kad rami muzika gali mažinti stresą ir skatinti atsipalaidavimą, o garsūs bei chaotiški garsai veikia priešingai. Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad lėto tempo klasikinė muzika buvo siejama su didesniu produktyvumu ir ramesniu gyvūnų elgesiu. Dažniausiai minimi V. A. Mocarto, L. van Bethoveno ir J. S. Bacho kūriniai.

 

Mėgsta ėsti skaniai ir sočiai

 

Vienas išskirtiniausių karvių organizmo bruožų – nepaprastai sudėtinga virškinimo sistema. Skirtingai nei žmogaus, galvijų skrandį sudaro keturios dalys. Pirmoji ir didžiausia jų – didysis prieskrandis, kuriame gyvena milijardai bakterijų, pirmuonių ir kitų mikroorganizmų. Ši terpė primena natūralų biologinį reaktorių: mikroorganizmai ne tik skaido augalinį maistą, bet ir gamina gyvūnui naudingąsias medžiagas, pavyzdžiui, B grupės vitaminus.

 

Per dieną galvijai gali suvartoti nuo 25 iki 50 kg pašarų, o didžiajame prieskrandyje telpa net 100–150 l turinio. Iš pradžių karvė greitai prisiryja žolės ar kito pašaro, o vėliau, ilsėdamasi saugioje vietoje, pradeda atrajoti. Nedidelės maisto porcijos grąžinamos į burną, dar kartą kruopščiai sukramtomos ir vėl nuryjamos. Per parą atrajojimas trunka apie 8–10 val. – beveik tiek pat, kiek žmogaus darbo diena.

 

Mikroorganizmų veikla ir atrajojimo intensyvumas turi didelę reikšmę gyvūno sveikatai, produktyvumui bei pieno kokybei. Todėl karvės ne tik daug ėda, bet ir gana išrankiai renkasi pašarą. Turėdamos galimybę rinktis, dažniausiai teikia pirmenybę saldesniems ir sultingesniems augalams, o mažiau patrauklias dalis palieka nesuėstas. Karvės taip pat gerai jaučia kartų skonį, todėl geba atskirti ir vengti potencialiai nuodingų augalų. Kai organizmui ima trūkti mineralinių medžiagų, ypač sustiprėja potraukis sūriam pašarui ar mineraliniams laižalams.

 

Karvių virškinimo sistema domina ne tik gyvulininkystės specialistus. Austrijos Gamtos išteklių ir gyvosios gamtos mokslų universiteto mokslininkai nustatė, kad kai kurios didžiajame prieskrandyje gyvenančių bakterijų gaminamos medžiagos gali skaidyti plastiką, įskaitant polietileno tereftalatą (PET), naudojamą tekstilėje, maisto pakuotėse ir gėrimų taroje. Nors šie tyrimai kol kas atliekami laboratorijose, tai atveria naujų galimybių ieškant efektyvesnių plastiko atliekų perdirbimo būdų. Taigi karvės gali būti svarbios ne tik žemės ūkiui, bet ir ateities aplinkosaugos technologijoms.

 

Būna ekstravertės ir introvertės

 

Pasaulio gyvūnų apsaugos organizacija, įsikūrusi Londone (Jungtinė Karalystė), jau daugelį metų atkreipia dėmesį į mažiau žinomą karvių gyvenimo pusę – jų individualumą ir emocinį pasaulį. Tyrimai rodo, kad galvijai, kaip ir žmonės, pasižymi skirtingais charakterio bruožais. Vieni yra drovesni ir santūresni, kiti – drąsūs, aktyvūs ir smalsūs. Ramesnio būdo karvės dažniausiai būna paklusnios, atsargios ir jautresnės aplinkos pokyčiams. Jos paprastai gerai rūpinasi veršeliais, tačiau sunkiau pakelia stresą ir ilgiau prisitaiko naujoje vietoje. Daugelis tokių gyvūnų noriai bendrauja su žmonėmis, atsiliepia į vardą, mėgsta būti glostomi ir greitai pripranta prie kasdienių rutinų. Visgi jos taip pat gerai prisimena nemalonią patirtį ir gali vengti žmonių, kurie su jomis elgėsi grubiai.

 

Aktyvesnio temperamento karvės būna energingesnės, smalsesnės ir labiau linkusios konkuruoti dėl išteklių. Jos dažniau demonstruoja dominuojantį elgesį, stumdosi ar garsiau reiškia savo poreikius. Tokios karvės paprastai geriau susidoroja su naujomis situacijomis, tačiau gali būti užsispyrusios ir mažiau noriai vykdyti žmogaus nurodymus. Gyvulių elgsenos specialistai mano, kad jos dažniau priima savarankiškus sprendimus ir aktyviau tyrinėja aplinką.

 

Kaip ir žmonės, karvės emocijas išreiškia ne tik elgesiu, bet ir balsu. Skausmą, baimę ar stiprų diskomfortą dažniausiai lydi ilgesni ir aukštesnio tono garsai, o teigiamos emocijos – trumpesni, švelnesni balsiniai signalai. Karvės taip pat nuolat komunikuoja kūno kalba. Daug informacijos apie gyvūno savijautą suteikia uodega, ausys ir akys. Pakelta ar įtempta uodega dažnai rodo susijaudinimą arba budrumą, o nuleista ir prispausta prie kūno gali būti baimės ar streso ženklas. Ramios karvės akys paprastai atrodo kiek primerktos, o patiriant įtampą akių vokai atsiveria plačiau, todėl matoma daugiau akies baltymo. Ausų padėtis taip pat svarbi: judrios, į priekį nukreiptos ausys dažniausiai signalizuoja susidomėjimą aplinka, o neįprastai nukarusios ir nejudrios gali būti prastos savijautos ar ligos požymis.

 

Karvių emocinis gyvenimas domina ir neurologus. Kembridžo universiteto mokslininkai, tyrinėję galvijų smegenų veiklą, nustatė, kad sėkmingai išsprendusios užduotį karvės demonstruoja aiškius susijaudinimo ir pasitenkinimo požymius. Tyrėjai šią būseną palygino su vadinamuoju „Eureka!“ momentu – džiaugsmu, kurį patiriame radę problemos sprendimą. Tai rodo, kad karvės ne tik mokosi ir sprendžia užduotis, bet ir gali patirti teigiamas emocijas, susijusias su savo sėkme.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė