Gulėjimo poza, kai šuo remiasi krūtine ir priekinėmis kojomis, pilvą prispaudžia prie žemės, o užpakalines galūnes ištiesia atgal, atrodo žavingai ir dažnai sukelia šypseną. Dažniausiai ji rodo, kad gyvūnas yra atsipalaidavęs, tačiau kartais gali signalizuoti ir apie rimtesnes sveikatos problemas.

 

Kūno kalbaLazy,Dog,Is,Looking,At,You

 

Šuo emocijas išreiškia ne tik balsu, bet ir judesiais – vizgindamas uodegą, šokinėdamas, kraipydamas galvą – bei kūno padėtimi: sustingdamas, nusilenkdamas, pritūpdamas priekinėmis kojomis ar susisukdamas į kamuoliuką. Vienas linksmiausių pavyzdžių – gulėjimo poza, kai užpakalinės kojos atmetamos atgal, o pėdučių padai nukreipiami į viršų. Pasitaiko ir nepilnų šios pozos variantų: viena koja ištiesiama atgal ar į šoną, o kita lieka po kūnu. Dėl šiek tiek neįprastos išvaizdos dažnai kyla klausimas, ar tokia kūno padėtis yra normali?

 

Daugelis šunų taip guli norėdami atsivėsinti ir pailsėti po intensyvesnės fizinės veiklos. Atmestos kojos paprastai rodo saugumo jausmą, komfortą, malonų atsipalaidavimą ir bendrą gerą savijautą. Vis dėlto vadinamoji išklotinės arba varlės poza kartais gali būti susijusi su klubo sąnario problemomis. Norint tiksliai interpretuoti šuns kūno kalbą, derėtų įvertinti, kas lemia konkrečią laikyseną. Tai padės suprasti, kada galima tiesiog pasidžiaugti akimirka ir įamžinti augintinį smagiose nuotraukose, o kada verta sunerimti ir pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

 

Natūrali padėtis ar patologija?

 

Tempimo pratimai. Šunys intuityviai jaučia savo kūną, todėl renkasi padėtį, kuri tuo metu naudingiausia. Gulint išklotine sumažėja įtampa apatinėje nugaros dalyje ir klubų srityje, išsitempia stuburas. Tam, kad šuo galėtų prispausti pilvą prie žemės ir atmesti kojas atgal, būtinas pakankamas klubo sąnarių lankstumas ir raumenų elastingumas. Galima sakyti, kad taip gulėdamas atlieka savotiškus tempimo (jogos) pratimus, padedančius atsipalaiduoti po fizinio krūvio – ilgo pasivaikščiojimo ar aktyvių žaidimų. Pavargęs nuo šios padėties šuo įtempia pilvo raumenis ir sugrąžina galines kojas po savimi, o po kurio laiko gali vėl išsitiesti. Dažniausiai taip guli jauni ir vidutinio amžiaus šunys, tačiau kartais ir vyresni.

 

Atsivėsinimas perkaitus. Šunys neprakaituoja taip kaip žmonės – jie kūną vėsina lekuodami. Vis dėlto ši termoreguliacija ne visada efektyvi, ypač karštomis dienomis. Todėl gyvūnas ieško vėsaus paviršiaus, prie kurio galėtų atiduoti šilumos perteklių. Pilvo sritis yra mažiau padengta kailiu, todėl šuo stengiasi prisiglausti prie vėsių plytelių, betono, žemės ar žolės pavėsyje. Neradęs tinkamos vietos gali išsikasti duobę ar net išsitiesti baloje. Namuose šiam tikslui puikiai tinka vėsinantys kilimėliai.

 

Anatominės priežastys. Kai kurių veislių šunys dažniau guli išklotine nei kiti. Dažniausiai tai trumpų kojų ir ilgesnio liemens arba smulkaus sudėjimo augintiniai, pavyzdžiui, korgiai, taksai, prancūzų buldogai, mopsai ar čihuahua. Jų klubo sąnariai paprastai yra lankstesni, todėl leidžia lengviau ištiesti galines kojas. Panašiai gali elgtis ir didesnių, tankų kailį turinčių veislių šunys (pvz., haskiai ar australų aviganiai), ypač karštomis dienomis. Vis dėlto tai nėra taisyklė – kiekvienas šuo yra individualus ir gali rinktis skirtingas poilsio pozas.

 

Klubo displazija. Tai gana dažna, ypač stambių veislių šunims pasitaikanti liga. Ji gali būti paveldima, todėl veisiami šunys kruopščiai tikrinami. Sergant pažeidžiamas klubo sąnarys – šlaunikaulio galvutė netinkamai įsistato į gūžduobę, o ilgainiui atsiranda skausmas ir sąnario dėvėjimasis. Be išklotinės pozos, gali pasireikšti ir kitų požymių: vadinamieji kiškio šuoliukai, ribota judesių amplitudė, nenoras judėti ar žaisti. Liga dažnai išryškėja jauname amžiuje (apie 4–6 mėn.), o negydoma gali progresuoti į degeneracinį osteoartritą. Gydymas priklauso nuo pažeidimo laipsnio – taikomi vaistai, papildai, fizioterapija ar, esant poreikiui, operacija.

 

Artritas. Sąnarių uždegimas dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus šunims. Dėl kremzlės nykimo didėja kaulų trintis, atsiranda skausmas, judesiai tampa riboti. Šuns kūno kalba aiškiai rodo diskomfortą: jam sunku atsikelti ar atsigulti, sumažėja noras judėti, juda lėtai, gali šlubuoti, vengia prisilietimų. Pastebėjus tokius požymius svarbu kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ankstyvas gydymas gali reikšmingai sulėtinti ligos eigą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

 

Be panikos

   

Daugeliu atvejų gulėjimas išklotine yra visiškai nekenksmingas ir nesukelia skausmo. Ši poza dažniausiai išryškėja dar jauname amžiuje, todėl šeimininkai greitai perpranta augintinio poilsio įpročius. Vigi atsargiau reikėtų vertinti stambių veislių jauniklius, kuriems yra didesnė klubo displazijos rizika. Tokiais atvejais verta pasitarti su veterinarijos gydytoju dėl galimų tyrimų ar sąnarių stiprinimo priemonių. Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurių veislių šunims ši poza gali būti tiesiog nepatogi dėl anatominių ypatybių, pavyzdžiui, kurtams, kurių stuburas yra labiau išlenktas, o galūnės – ilgos.

 

Didžiausią dėmesį reikėtų skirti pokyčiams. Jei šuo anksčiau niekada negulėjo išklotine ir staiga pradėjo rinktis tik tokią padėtį arba priešingai – mėgo taip gulėti, bet nustojo ir atrodo sustingęs, tai gali signalizuoti apie problemą. Priežastis gali būti tiek raumenų pažeidimai (pavyzdžiui, patempimas), tiek sąnarių traumos (raiščių plyšimai). Nerimą turėtų kelti situacija, kai šuo guli išklotine, tačiau sunkiai pritraukia kojas po savimi ar negali atsistoti be pagalbos. Tokiu atveju būtina nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją. Skubi pagalba reikalinga ir pastebėjus užpakalinės kūno dalies paralyžiaus požymius: raumenų tonuso praradimą, kojų nevaldymą ar šlapimo nelaikymą.

 

Sąnarių problemų požymiai

 
  • Negali tolygiai paskirstyti svorio ant visų keturių kojų, todėl eidamas ar bėgdamas šuoliuoja lyg kiškis.
  • Perkelia svorį ant priekinių kojų, o užpakalinėmis atsispiria silpnai arba jas velka.
  • Stovėdamas laiko užpakalines kojas labai arti viena kitos.
  • Stovėdamas priekines kojas stato plačiau, tarsi ieškodamas stabilesnės atramos.
  • Lankstant ar apčiuopiant klubo sritį ir užpakalines kojas jaučia skausmą tam tikrose vietose.
  • Vaikšto lėčiau nei įprastai, greičiau pavargsta.
  • Vengia lipti laiptais ar šokti į automobilį.
  • Daugiau miega, nenoriai keliasi iš guolio.
  • Stovi ar guli neįprastose padėtyse, bandydamas sumažinti diskomfortą.
  • Pakinta elgesys – gali tapti neramus, baikštus ar net agresyvus.
 

Autorė Jurgita Ramanauskienė