Buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys, knygos „Laimėti – ne nuodėmė“ autorius Giedrius Surplys artėjant gražiausioms metų šventėms linki Lietuvos žmonėms daugiau nuoširdaus bendravimo, tolerancijos, atlaidumo ir supratingumo kitokiam požiūriui į pasaulį bei gyvenimą. Pasak jo, įvairovė – Dievo dovana, kuri gražina ir praturtina pasaulį. Mes visi galime kalbėtis ir susikalbėti, net jei turime skirtingas nuomones, tik reikia noro ir pastangų.

 

Giedrius Surplys received_593726559324380

 

Artėja gražiausios metų šventės. Ką jos Jums reiškia?

 

Kalėdos man – tai metas, kai stabteliu ir pagalvoju, kas man šiais metais buvo svarbu ir kas kitais metais gali būti ypatinga. Tai apmąstymo laikotarpis. Kasmet su žmona juokaujame, kad kiti metai jau tikrai bus proveržio metais ir sudėliojame žingsnius, koks tas proveržis turėtų būti.

 

Esate trijų vaikų tėvas – Fausto (14 m.), Elžbietos (10 m.) ir Konstantino (5 m.). Sakykite, kokių tradicijų laikosi Jūsų šeima? 

 

Dukra Elžbieta gimusi gruodžio 10-ąją, tad natūraliai šeimoje susiklostė graži tradicija tą dieną puošti eglutę. Eglutės puošimas mūsų šeimoje – visas ritualas, nuo kurio prasideda kalėdinis laikotarpis. Taip pat su vaikais gaminame šventinį kalėdinį vainiką, kuris tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas puošia stalą. Dažniausiai Kūčias švenčiame namuose: su žmona rūpinamės namų puošimu, vaikai parengia programą, o mūsų mamos pagamina visus Kūčių ir Kalėdų patiekalus. Mes, kaip ir kitos krikščionių šeimos, laikomės tradicijos, kad ant stalo būtų dvylika patiekalų. O Kūčių dieną, kaip senovėje, kuriu pirtį, kurioje privalo išsivanoti visi šeimos nariai ir tik tada gali sėsti prie stalo (juokiasi).

 

Minėjote, kad su žmona ir vaikais esate atsakingi ir už Kūčių vakaro programą. Pasidalinkite, kokia tai programa? 

 

Kūčios man visų pirma – Kristaus gimimo šventė, vilties diena. Ir vaikams nuo mažų dienų bandome tai perduoti, todėl kasmet iš Biblijos skaitome Jėzaus gimimo istoriją. Jau keleri metai iš eilės šią užduotį esame patikėję sūnui Faustui, jam tai puikiai sekasi. Tuomet meldžiamės, laužome ir vieni su kitais dalinamės kalėdaičiais, vakarieniaujame. Vėliau dukra, kuri yra puiki organizatorė, pasirūpina pramogine dalimi – konkursais ir užduotimis. Stengiamės, kad visi įsitrauktų ir turėtų savo atsakomybes. Mano iniciatyva – rūpintis, kad visi nuoširdžiai pakalbėtume apie gilesnius, prasmingesnius dalykus. Naujųjų metų išvakarėse kiekvienas šeimos narys turi parašyti įsipareigojimus, ką per tuos metus ketina padaryti.

 

Kokias pagrindines vertybes stengiatės įskiepyti vaikams? 

 

Mano pagrindinė gyvenimo taisyklė, kurios mokau ir vaikus, – svarbu su kitais elgtis taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi. Šitą tikrai puoselėjame. Šeimoje auga trys vaikai, tad natūraliai susiformavo maža bendruomenė, kurioje visi galime tai praktikuoti. Kitas svarbus dalykas, kurį bandome įskiepyti vaikams, – pasitikėjimas savimi. Norime, kad jie žinotų, jog gali drąsiai eiti per gyvenimą ir patys pasiekti visko, ko nori. Norime, kad suprastų ir jaustų, jog galima įveikti visas kliūtis ir visus sunkumus. Man atrodo, kad tai svarbu ne tik vaikams, bet ir visiems suaugusiesiems. Per politiko karjerą esu sutikęs daug žmonių, todėl galiu pasakyti, kad dauguma turi mažą savivertę. Žmonės nemoka priimti komplimentų, bijo arba nedrįsta imtis naujų veiklų, įgyvendinti savo svajonių. Aš ir pats natūraliai neturiu tiek pasitikėjimo, kiek jo turi Donaldas Trampas. Gal ir komiškas pavyzdys, bet jis geriausiai apie save galvoja. O aš, kaip ir daugelis kitų, turiu nuolat save padrąsinti. Galima sakyti, kad iš dalies pasitikėjimo semiuosi ir iš savo tikėjimo – krikščionybės. Biblijos tiesa, kad Dievas sukūrė mane kaip savo paveikslą, savo atvaizdą, kad jis patikėjo man, kaip žmogui, rūpintis šia Žeme – suteikia pasitikėjimo. Būtent Biblijoje galime rasti atsakymus, kad visi turime teisę gyventi tokie, kokie esame – su visais privalumais ir trūkumais.

 

Šiandien daugelis sako, kad jų Dievas – širdyje. O koks Jūsų santykis su Bažnyčia, kaip dažnai praveriate Dievo namų duris? 

 

Būsiu atviras – retai. Jaučiu, kad turėčiau dažniau vaikščioti į sekmadienines mišias, tačiau dažnai darau savo sąžinės apyskaitą ir meldžiuosi. Tikėjimas man – duona kasdienė.

 

Prieš porą metų parašėte knygą „Laimėti – ne nuodėmė“. Neseniai ji išleista anglų kalba, o netrukus bus išleista ir lenkiškai. Kaip gimė šios knygos idėja ir kokią žinutę norėjote perduoti skaitytojams? 

 

Baigiau politikos mokslus, tačiau domėjimosi sritis visada buvo krikščionybė ir kaip ši pasaulėžiūra veikia mano visuomeninį gyvenimą. Todėl ir magistro tema – „Krikščionybės įtaka Europos integracijai“. Man tai iš tiesų itin įdomu. Gal todėl ir krikščionybėje visą laiką bandau atrasti pasitikėjimą savimi. Dažnai atrodo, kad mes, lietuviai, neteisingai suprantame krikščionybę. Dažnas galvoja, kad jeigu jau esame krikščionys, vadinasi, turime visiems užleisti kelią, jei muša, atsukti kitą žandą ir t. t. Tokios mintys ir požiūris veda į liūdesį, depresiją, nusivylimą. O aš savo knygoje norėjau pasakyti – bičiuliai, paskaitykite dar kartą Bibliją. Paanalizuokite šventųjų gyvenimus ir pamatysite, kad kaip tik krikščionybė yra tikėjimas, kuris skatina išsitiesti, iškelti galvą ir vykdyti tą misiją, kurią jums patikėjo Dievas. Toks mano tikslas – šiuolaikiškai, paprastai, su humoru pristatyti krikščionybę. Būkime atviri ir atsakykime sau, kaip iš tiesų pažįstame krikščionybę, kiek skiriame laiko tikėjimo analizavimui. Siekiu apversti piramidę ir parodyti, koks iš tiesų yra krikščionio tikslas. Krikščionio tikslas kur kas didesnis – burti bendruomenes, statyti universitetus, kurti verslus ir gyventi visavertį, išsiskleidusį gyvenimą, o ne galvoti ir drebėti, kad tik nuodėmės nepadaryčiau ar per daug mėsos nesuvalgyčiau… Vienas kolega sakė, kad mano knyga arti erezijų ribos, tad paprašiau gerų pažįstamų devynių dvasininkų tapti šios knygos bendrakeleiviais. Todėl pusė šios knygos yra mano, o kita pusė – interviu su tais kunigais. Ir kas įdomiausia – jie visi patvirtina mano mintį, kad žmogaus misija nėra tik gulėti ant sofos ir laukti, kol Dievas viskuo pasirūpins. Dievas gali tik pastiprinti siekiant tikslų. Ir vėlgi, kaip mano knygoje sako arkivyskupas Vytautas Grušas, jeigu mama meldžiasi bažnyčioje, o tuo metu jos vaikai alkani ir neprižiūrėti, ji nėra gera krikščionė. Taip sudėjus visus dvasininkų ir mano pamąstymus, išėjo krikščioniškos lyderystės vadovėlis.

 

Su žmona Lina auginate tris vaikus. Koks tėtis esate? 

 

Blogas (juokiasi). Esu gal per minkštas. Edukaciją vykdau, patarimus dalinu per žaidimus ir humorą. Ir matau, kad kartais vaikai tuo piktnaudžiauja. Tačiau tikrai stengiuosi, kad jie augtų neištižę, neišlepinti ir stiprūs. Namuose tikrai neliūdna, šiemet mūsų gretas papildė naujas šeimos narys – Meino meškėnas.

 

Ką palinkėtumėte žmonėms, kurie seka Jūsų mintis, tiki Jūsų idėjomis? 

 

Pastaruoju metu Lietuvoje matau daug susipriešinimo, nuoširdžios neapykantos kitaip mąstantiems ir galvojantiems. Tad norėčiau palinkėti, kad išmoktume kalbėtis reikšdami skirtingas pozicijas ir ieškodami susikalbėjimo. Noriu palinkėti, kad žmonės suprastų, jog įvairovė yra Dievo dovana, kuri gražina ir praturtina pasaulį. Mes visi galime kalbėtis tarpusavyje, net jei turime skirtingas nuomones, diskutuodami apie argumentus, o ne vienas kitą siųsdami toli, žodžiais spardydami, luošindami ir įsivaizduodami, kad laimėjau kovą. Vienintelis būdas laimėti diskusijos kovą – tai rasti bendrą sutarimą. Labai norėčiau, kad Kalėdos žmonėms taptų vilties švente, kad tai būtų laikotarpis, kai galime pagalvoti apie kitaip mąstančius, galime pabandyti suprasti, kodėl jie taip galvoja ir ieškoti būdų ramiai, neįsižeisdami ir neįžeisdami kitų, pasikalbėti apie svarbius dalykus.