Be pavadinimo

BBC nuotrauka.

Jajoi Kusama – daugiausia kūrinių parduodanti menininkė pasaulyje. Dėl ryškiai raudono peruko ir keistų taškelių ansamblio yra viena greičiausiai atpažįstamų kūrėjų. Sulaukusi 93-ejų vis dar kuria ir stebina publiką.

 

Konservatyvi vaikystė

 

Jajoi (Yayoi) Kusama gimė 1929 m. kovo 22-ąją kalnuotame Matsumoto regione centrinėje Japonijoje. Jos šeima augino augalų sėklas. Auklėta įprastai, tačiau kai pradėjo rodyti entuziazmą kurti meną, šeima jaunėlės visiškai nepalaikė. Mama vertė dukrą atsisakyti svajonių tapti profesionalia menininke, siekė, kad taptų tradicine japonų namų šeimininke. Tokia idėja mergaitei nepatiko, todėl kaip įmanydama kovojo dėl savo svajonės. Iš pradžių piešė moliūgų paveikslus ir kūrė meno kūrinius, regėtus haliucinacijų metu. Dešimtmetė regėdavo ryškias haliucinacijas, kurias apibūdindavo kaip šviesos blyksnius, auras ar taškų laukus. Vaizdiniuose matytos gėlės pavirsdavo į audinių raštus. Kai mama atimdavo piešinius, mergaitė jų nupiešdavo dar daugiau. Tai gali paaiškinti jos įkyrų kūrybinį potraukį, nes ji iki šiol skuba užbaigti darbą. Piešimo reikmenimis tėvai taip pat nesirūpino, todėl Jajoi naudojo tokias medžiagas, kokias rasdavo namuose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitė, kaip ir kiti mokinukai, kviesta dirbti iki 12 val. per dieną parašiutų gamykloje. Nepaisant šio sunkaus darbo, jai pavykdavo rasti laiko toliau piešti.

 

Jos motina buvo agresyvi, smurtaudavo, o tėvą prisimena visiškai kitokį, žaismingą, tik nuolat supamą moterų, su kuriomis nevengdavo išduoti žmonos. Menininkė ne kartą pasakojo, kad motina dažnai siųsdavo ją šnipinėti tėvą, o tai visam gyvenimui įskiepijo panieką seksualumui. „Nemėgstu sekso. Kai buvau vaikas, mano tėtis turėjo meilužių ir aš tai mačiau. Mama siuntė mane jo šnipinėti. Sekso baimė nuolat lydi mane“, – atvirai pasakojo moteris. Kita vertus, ši trauminė patirtis buvo vienas būdų reikštis jos menui ir išskirtiniam stiliui.

 

Paauglė pradėjo viešai eksponuoti savo darbus grupinėse parodose, o 1948 m. įtikino tėvus leisti jai vykti į Kiotą studijuoti tapybos japonų modernistiniu nihonga stiliumi. Studijas tęsė Kamakuros mieste, bet greitai pavargo nuo įprasto mokytojų požiūrio. Jos dideli užmojai ir talentas buvo pripažinti, kai 6-ojo dešimtmečio pradžioje surengė asmeninių parodų gimtajame mieste.

 

Žingsnis į mados pasaulį

 

27-erių J. Kusama, į kimono įsiuvusi dolerius ir pasiryžusi užkariauti Niujorką, išvyko į JAV. Ji pareiškė, kad Japonijos visuomenė per maža, per daug vergiška ir per daug niekinanti moteris. Prieš išvykdama sunaikino daugelį ankstyvųjų darbų. Didelė Georgios O‘Keefe gerbėja, jos fantastiškuose, svajinguose gamtos vaizduose matė giminingą sielą. Tad ėmėsi nepaprastai drąsaus žingsnio ir parašė tapytojai laišką: „Aš tik žengiu pirmąjį ilgo ir sunkaus tapytojo gyvenimo žingsnį. Ar maloniai parodysi man kelią?“ Galiausiai sulaukė atsakymo – jai patarė atvykti į JAV ir parodyti savo darbus visiems, kam tai įdomu. Apsigyvenusi Amerikoje greitai užsitikrino avangardinio judėjimo lyderės reputaciją ir sulaukė anarchisto meno kritiko Herberto Reado pagyrų.

 

Menininkė visada domėjosi ne tik mada, bet ir tai, kaip pristatyti save, kad tinkamai atrodytų prie kiekvieno kurto darbo. Net ir šiandien moteris vis dar demonstruoja aštrų, unikalų mados pojūtį. Pirmaisiais metais viešėdama JAV Jajoi rengėsi oficialiai dėl asmeninių pažiūrų ir dėvėjo iš Japonijos atsivežtus kimono. Periodiškai vis grįždavo prie šio rytietiško aprangos stiliaus. Tačiau dažniausiai menininkė vilkėdavo vakarietiškus drabužius, kurie papildė jos kuriamus darbus.

 

1960-ųjų pabaigoje įkūrė savo mados kompaniją. Daugelio drabužių dizainas buvo drąsus, juose strategiškai išdėstytos skylės, atidengusios krūtis, sėdmenis ar lytinius organus. Iki 1970 m. siuvo tokius drabužius, kuriuose galėjo tilpti keli žmonės. Sau sukūrė falą primenančią suknelę, jos ryškiai rausvą paviršių sustiprino daugybė siūtų ir kimštų audinių iškilimų.

 

Už taiką prezidentui siūlė pasimylėti

 

J. Kusama visada garsėjo tvirtomis politinėmis pažiūromis. Kai kurie iš seniausių paveikslų susiję su karo siaubais. „Lavonų sankaupa“ ir „Akumuliacijos žemė“ – abu 1950 m. kurti paveikslai rodo niūrius, karo draskomus kraštovaizdžius, kuriuose stengiasi išlikti augalai. 6-ajame dešimtmetyje, siaučiant Vietnamo karui, moteris surengė demonstracijas Niujorke. Šie įvykiai smurtą atsvėrė aktyvizmu – piešiniais ant nuogo kūno. Pirmasis viešas pasirodymas, kuriame dalyvavo nuogos šokėjos, įvyko 1968 m. spalio 15 d. priešais Niujorko vertybinių popierių biržą. Menininkės pranešime spaudai teigta: „Pinigai, uždirbti iš šių akcijų, leidžia karui tęstis. Mes protestuojame dėl šio žiauraus, godaus karo instrumento.“ Vėliau tais pačiais metais menininkė parašė atvirą laišką 37-ajam JAV prezidentui Ričardui Niksonui: „Mūsų žemė yra kaip vienas mažas taškelis tarp milijonų kitų dangaus kūnų, vienas rutulys, pilnas neapykantos ir nesantaikos tarp taikos ir tylos. Pakeiskime tai ir paverskime šį pasaulį nauju Edeno sodu… Jūs negalite išnaikinti smurto naudodami daugiau smurto.“ Negavusi norimos reakcijos, moteris siūlė jam pasimylėti, jei sustabdys Vietnamo karą.

 

Idėjų vagystės

 

Menininkė mezgė ne tik draugiškus, bet ir romantinius ryšius su kitais kūrėjais – Donaldu Juddu, Andy Warholu, Josephu Cornellu, Claesą Oldenburgą. Netgi padarė įtaką daugeliui jų. Nors buvo 26 m. jaunesnė už J. Cornellą, kasdien skambindavo vienas kitam, jis siųsdavo personalizuotus koliažus. Jų ilgas bendravimas tęsėsi iki vyro mirties 1972-aisiais. C. Oldenburgas, įkvėptas Jajoi medžiaginės falinės sofos, pradėjo kurti skulptūras, dėl kurių išgarsėjo visame pasaulyje. A. Warholas nukopijavo jos novatorišką idėją sukurti pasikartojančius vaizdus instaliacijoje „Tūkstančio valčių paroda“. Nors idėjų vagystė menininkei buvo jautri tema, ji nė nenutuokė, kad 1965 m., sukūrus „Veidrodžių begalybės kambarius“ ir juos visuomenei parodžius „Castellane“ galerijoje Niujorke, idėja bus dar kartą pavogta. Vos po kelių mėnesių, visiškai pakeitęs meninę kryptį, menininkas avangardistas Lucas Samaras eksponavo veidrodinę instaliaciją kur kas prestižiškesnėje „Pace“ galerijoje. Sutrikusi ir prislėgta moteris iššoko pro buto langą, tačiau liko gyva. Jos noras kurti visada buvo didesnis nei troškimas mirti. Palaikomai draugų pavyko susikaupti ir toliau kurti. 1966 m. be kvietimo pateko į Venecijos bienalę, kad parodytų performansą „Narcizų sodas“ – ant vejos išrideno 1500 veidrodinių rutulių. Juos pardavinėjo už kelis dolerius, kol pareigūnai jos nesustabdė.

 

Gyvenimas psichiatrijos ligoninėje

 

1973 m. Jajoi grįžo į Japoniją. Šios šalies meno ir spaudos pasaulio atstovai nebuvo jai draugiški. Vienas meno kolekcininkas prisiminė laikęs ją skandalų karaliene. Menininkė sirgo, skundėsi bloga sveikata, bet toliau dirbo, rašė šokiruojančius siurrealistinius romanus, apsakymus ir poeziją. Galiausiai tapo tokia prislėgta, kad negalėjo dirbti ir jau ne pirmą kartą bandė nusižudyti. 1977 m. moteris rado gydytoją, kuris psichikos ligoms gydyti taikė meno terapiją. Apsigyvenimas psichiatrijos ligoninėje buvo vienintelis būdas toliau kurti nuolat prižiūrimai gydytojų. Čia ji taip pat pradėjo rašytojos karjerą – išleido keletą romanų, poezijos rinkinį ir autobiografiją.

 

Autorius Monika Budnikienė