Kiekvienas spektaklis man yra šventė

Valda Bičkutė šiuo metu vaidina net trijų teatrų spektakliuose: ją galima išvysti Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje, „Domino“ teatro ir studijos „Lumo“ repertuare. Aktorė pasakoja, kad „Lumo“ studiją įkūrė iš neblėstančio kūrybinio impulso ir siekio sukurti kuo daugiau grožio žiūrovams. „Mano viduje didžiulis troškimas kurti grožį ir meilę“, – sako pašnekovė.

Valda Bičkutė, asm. arch. nuotrauka.

Papasakokite daugiau apie studiją „Lumo“.

Labai myliu mūsų studiją, kuri atsirado lyg ir savaime. Pirmasis spektaklis „24 valandos iš moters gyvenimo“ jau skaičiuoja keturioliktą sezoną. Būtent nuo jo viskas prasidėjo: net devynerius metus nešiojausi mintį perkelti į sceną nuostabias Stefano Cveigo noveles, kamerinis spektaklis gimė Mažojo teatro fojė, su šviesaus atminimo režisieriaus Rimo Tumino palaiminimu. Pradėjome važinėti ir į kitus miestus, su bendraminčiu Giedriumi įkūrėme studiją. Studija reiškia dar ir bendruomenę, šiuo atveju – teatro, kino, literatūros kūrėjų profesionalų bendruomenę.

Po kurio laiko gimė spektaklis „Lunenbergas“, pernai metais įvyko premjera „O Dieve mano“, o šiemet išleidome spektaklį „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Iš esmės „Lumo“ yra aktorinis-psichologinis teatras, apie kurį žmonės sako: „Pagaliau tikras, klasikinis teatras!“ Repertuarą formuoju taip, kad aktoriai jaustųsi oriai turėdami labai gerus, didelius vaidmenis, gerą dramaturgiją, istorijas, kurios būtų skirtos žmogui ir apie žmogų. Kviečiu režisierius, kurie moka kalbėti per aktorius, atverti jų kūrybinį potencialą. Nesakau, kad man neužteko teatrų, bet aistros, troškimo kurti grožį ir meilę yra daugiau, todėl Dievulis jį nukreipia dar kažkam.

Kokie vaidmenys iki šiol jums buvo patys brangiausi? Nuo ko priklauso, ar vaidmuo užims ypatingą vietą širdyje?

Čia tas pats, kaip klausti mamos, kurį vaiką labiausiai myli (šypteli). Visi vienodai brangūs dėl vienų ar kitų priežasčių. Daug lemia žmonės, su kuriais dirbi, ansamblis. Kuriant vaidmenį, man svarbiausia yra ryšiai tarp žmonių, ta draugystė, bendra kūrybinė energija, bendras įkvėpimas, kai kuriame kartu dėl žiūrovo, norėdami jam kažką papasakoti, pasidalinti grožiu ir meile. Mūsų studija pavadinta lumo, kas esperanto kalba reiškia „šviesa“. Tai žmogaus sielos šviesa: kad ir kokias liūdnas, linksmas ar dramatiškas istorijas išgyventume, jeigu gebame išlikti žmonėmis, ta žmogaus sielos šviesa peršviečia viską. Iš kitos pusės, teatre apskritai daug šviesos: teatro dėžutė juoda ir, jei nebūtų šviesos, nieko nematytume, kaip kosmose. Daugybė prožektoriaus spindulių, nukreiptų į sceną, ištraukia istorijas iš kosminės tamsos, ištraukia žmones, likimus, nuotykius ir galime jais pasidalinti su žiūrovais. Pasidalinti išgyvenimais ir pažinimu. Būtent apie tai ir yra mano studija.

Ar jums svarbu, kad po spektaklio išėjęs žiūrovas išsineštų pamąstymus, keltų sau klausimų?

Be abejo. Tai didžiulis pasiekimas. Tačiau yra visokių spektaklių, pavyzdžiui, pramoginių, kur atėjai, smagiai praleidai laiką ir pamiršai. Reikia ir tokių, nes žiūrovas turi turėti galimybę rinktis, ar jis nori vien papramogauti, ar susitikti su savimi ir giliau save pažinti, kažką permąstyti, pasirinkti. Spektaklis gali būti prasminga pramoga ir net visai ne pramoga, bet tikrų tikriausias pažinimo ar terapijos seansas.

Kaip bėgant laikui keičiasi jūsų santykis su aktoryste?

Sakyčiau, kad tiek pat aistros ir meilės jaučiu savo profesijai, tik galbūt tvirčiau stoviu ant kojų. Visgi patirtis daro savo, juk vaidmenų per tuos metus sukurta dešimtys. Kita vertus, prieš kiekvieną spektaklį ar filmavimą atrodo, kad nežinau, kaip ką daryti, viskas tarsi iš naujo, nes šioje profesijoje nėra tokių instrumentų, kuriuos paėmus garantuotai gautum gerą rezultatą. Kaskart stovi prie to naujo slenksčio, naujo vaidmens, ir galvoji, Dieve mano, kaip čia dabar reikės viską padaryti (šypsosi). Tas nuolatinis pažinimas ir yra kūryba, kai nieko iš anksto negali susigalvoti, viskas gimsta čia ir dabar, per intuiciją, per kūną. Aišku, metai darbo ir suteikia tai, kad jau per repeticijas instinktyviai atskiri, kada tinkamu keliu eini, o kada ne. Aktoriai esame labai treniruoti dėmesio valdymo, intuicijos, partneriavimo prasme. Kartais pagalvoju, o jei žmogus be patirties pabandytų pagyventi tokiu intensyvumu kaip aktoriai, kai eina į sceną, kur keliskart padidinta energetinė įtampa? Buitiškai lyginant, jei kasdienybėje jaučiama 220 W įtampa, tai scenoje – 1000 W. Ir taip kiekvieną dieną. Nežinau, ar žmogus be pasirengimo galėtų įšokti į aktoriaus batus ir ištverti tokią apkrovą.

Kokios jūsų savybės labiausiai padeda darbe?

Reikėtų klausti kolegų, nes pačiai sunku įvardinti. Esu visokia. Aktoriai tą apie save žinome, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, atsiradus vadinamiesiems „trigeriams“, gali iš vidaus išlįsti kas tik nori. Todėl tikrai nesakysiu, kad esu labai gera mergaitė. Iš kitos pusės, taip pat žinau, kad to gėrio manyje yra. Žmogus yra visoks ir aš galiu būti visokia, įvairi. Bet kai galiu rinktis, sąmoningai renkuosi švelnumą, dėmesį partneriui, žmogui, renkuosi draugystę, bendradarbiavimą. Tokios yra mano vertybės. Stengiuosi gyventi sąžiningai, švelniai, tikrai, įsiklausydama į save ir šalia esančius žmones.

Kas aktorystėje yra didžiausias iššūkis?

Turbūt suderinti darbą, buitį ir gyvenimą. Dažnai poilsiui nelieka laiko, norisi ir vaikui skirti dėmesio, ir namai lieka apleisti, ir sąžinė dėl to graužia… Tas bandymas viską subalansuoti iki šiol yra didžiausias iššūkis.

O jei pavyksta rasti laiko, kaip scenos žmogui sekasi draugauti su buitimi? Gal buitis, rutina jus veikia teigiamai?

Jau dveji metai, jei ne daugiau, tam neturiu laiko. Gyvenu intensyviu režimu. Jei laisvesnių akimirkų pasitaiko, tai stengiuosi pailsėti fiziškai ir kuo daugiau laiko skirti dukrytei, pabūti kartu su šeima. Tokio laiko, kad galėčiau iš pagrindų susitvarkyti namus, dar vis laukiu.

Kas labiausiai padeda atkurti vidinius resursus?

Visų pirma, jeigu tik galiu, ilgiau miegu. Niekas kitas man taip nepadeda. Taip pat naudingas pabuvimas tyloje, ramybėje, vienatvėje su savimi, su malda. Tai labiausiai padeda atgauti tiek fizines, tiek dvasines jėgas. Tikrai nesu iš tų, kurie propaguoja aktyvų poilsį, visiškai priešingai – jei tik galiu, ieškau ramybės. Dar padeda kartas nuo karto „prisiminti“, kad esu moteris (šypteli). Kai imu jausti, kad jau bėgu kaip voverė rate, stabteliu ir pasakau sau „aš esu moteris“ – tuoj pat dėmesys grįžta į kūną, atsipalaiduoju, kartu grįžta ir gyvenimo saldumas.

Ar lankotės teatre kaip žiūrovė?

Seniai tai buvo. Po vaiko gimimo visus spektaklius mačiau tik iš vidaus, kai pati juose vaidinau. Bet svajoju, kad ateis laikas, kai galėsiu pasižiūrėti ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų teatrų spektaklius. Svarbu suvokti kontekstą, kuo gyvena kolegos visoje Lietuvoje. Tačiau, kaip minėjau, paskutiniai keleri metai labai intensyvūs.

Nebijote perdegti?

Nebijau. Jaučiuosi esanti savo vietoje. Myliu tai, ką darau. Kiekvienas spektaklis man yra šventė. Prieš kiekvieną pasimeldžiu, kad žiūrovams įvyktų tas stebuklas, kad mes turėtume jėgų. Manęs tai nenustoja džiuginti, įkvėpti. Niekur nedingsta aistra kurti spektaklius. Taip turbūt būna, kai esi savo vietoje, savame pašaukime. Entuziazmas ir jėgos neblėsta, ypač jei galiu išsimiegoti (šypsosi).

Kada ir kaip pajutote pašaukimą vaidinti?

Viskas įvyko natūraliai, pats gyvenimas atvedė į šį kelią. Didelio susižavėjimo šia profesija nejaučiau, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Mano pirmoji meilė, pirmasis vaikinas studijavo režisūrą ir lietuvių kalbą Klaipėdoje. Aš dar mokinė būdama norėjau būti arčiau jo pasaulio – teatro, literatūros, todėl sugrįžau į skaitovų konkursus ir net tapau respublikinio konkurso laureate. Paskui visi pradėjo manęs klausinėti, ar stosiu į aktorinį, juk turiu tam puikius duomenis. Pagalvojau, gal būtų visai įdomu, ir nusprendžiau pabandyti su mintimi, kad tai darysiu tik kartą: jei įstosiu – įstosiu, jei ne – tai ne. Įstojau ir jau 22 metus aktyviai dirbu aktore.

Per tiek metų teko prisijaukinti ir atsisveikinti su ne vienu vaidmeniu. Ar lengva juos paleisti?

Atsisveikinti sunku ir liūdna. Galbūt iki galo ir neatsisveikinu su jokiu spektakliu, vaidmeniu, nes jie lieka kažkur su manimi. Esu pastebėjusi, kad būna tam tikras gedulo etapas, bet susitaikau ir gyvenu naujais sumanymais. Tačiau kažkur sielos kertelėje jie lieka, nėra taip, kad visiškai ištirptų užmarštyje.

Kai atsisveikinu su spektakliu, pamažu pamirštu kadaise gerai mokėtus tekstus. Tačiau yra tokių spektaklių, kuriuos vaidinu dvidešimt metų, pavyzdžiui, „Madagaskaras“, tai turbūt bet kada vidury nakties pakelta išpyškinsiu savo tekstą. Bus neįmanoma pamiršti.

Kokias gyvenimiškas tiesas, vertybes laikote svarbiausiomis? Kuo kasdien vadovaujatės?

Visada vertinu sąžiningumą, nuoširdumą, tikrumą. Visada stengiuosi elgtis natūraliai, kaip eina iš vidaus. Turiu du mėgstamiausius posakius, kuriais vadovaujuosi gyvenime. Vienas jų pasakytas Motinos Teresės: „Visada viskas yra tarp jūsų ir Dievo, niekada tarp jūsų ir aplinkinių.“ Tai reiškia, kad žvilgsnį reikia kreipti į save, kalbėtis su Dievu, o ne kabinėtis prie aplinkinių ir ieškoti kaltų. Man tai nėra tik gražūs žodžiai, bet kasdienio gyvenimo realybė.

Antras posakis, kuriuo kliaujuosi, yra: „Gyvenime būna trijų rūšių reikalai – tavo, kažkieno kito ir Dievo. Būkite tikri, kad užsiimate savo reikalais.“ Tai reiškia, kad reikia būti užsiėmus savo reikalais, nešvaistyti energijos ten, kur nėra tavo atsakomybė. Svarbiausia prisiimti atsakomybę už savo reikalus. Taip ir stengiuosi daryti. Prisiimu atsakomybę už savo veiksmus, stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi, teisinga, sąžininga. Tikrai saugojuosi, kad iš lūpų neišsprūstų blogas žodis apie kitą žmogų. Ne tik žodis, bet ir mintis. Tai du kertiniai posakiai, lydintys mane nuolat. Jaučiu juose prasmę ir didelį tiesos užtaisą.

Ar sutiktumėte, kad dvasingas, tikintis žmogus tarsi tvirčiau stovi ant žemės?

Be abejo. Dievo niekas neatšaukė. Net dabar, kai kartais darosi sunku suprasti, kas per virsmas vyksta šioje planetoje. Kai kreipi žvilgsnį į vidų, į save, kai tyrinėji, kas esi, kodėl, kaip kad V. Mačernis eilėraštyje sakė: „Kodėl pasaulis, žmogus ir visa tai.“ Nesakau, kad įmanoma rasti atsakymus, bet jų ieškojimas yra galingas procesas.

Autorė Laima Samulė