Nuo kiaušintakių iki mistinio G taško – daugybė moteriškų reprodukcinių organų pavadinti vyrų gydytojų ar anatomų vardais. Tačiau viskas nesibaigia medicinine terminologija. Net šnekamojoje kalboje išsireiškimai, apibūdinantys dailiąją lytį, yra labiau neigiami nei teigiami.

 

 Kas pirmesnis, tas gudresnisOn,The,Table,In,Front,Of,The,Doctor,Is,A

 

Kaip keliautojas K. Kolumbas atrado Ameriką, o Dž. Kukas – Australiją, taip dešimtys medicinos profesorių tyrinėjo moters anatomiją ir fiziologiją. Natūralu, kad atradėjai priskirdavo sau nuopelnus ir pavadindavo organus savo vardais. Jeigu įsivaizduotume dubens ertmę kaip plokščią žemėlapį, jis niekuo nesiskirtų nuo įprastų kartografinių brėžinių. „Vietovardžiai“ būtų pažymėti tik vyriškomis pavardėmis. Šiandien nedaugelis susimąsto, kokiu būdu mokslo atstovai sugebėjo įsiamžinti moters kūne. Prisiminkime labiausiai nusipelniusius.

 

Duglaso ertmė (lot. excavatio rectouterina) – žemiausia dubens pilvaplėvės vieta, esanti tarp gimdos ir tiesiosios žarnos. Dėl anatominės padėties tai kliniškai svarbi sritis, kurioje gali kauptis patologinių skysčių ir vystytis endometriozė. Atradėjas – škotų anatomas Jamesas Douglasas. Italijos anatomas Gabriele Falloppio paskelbė apie kiaušintakius (tuba uterina), anglakalbėse šalyse vis dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais. Bartolinio liaukos (glandulae vestibulares majores) išsidėsčiusios abiejose makšties prieangio pusėse ir gamina klampų, baltymingą sekretą, kuris drėkina gleivinę. Pavadinimas suteiktas danų anatomo Casparo Bartholino jaunesniojo garbei. Ar žinojote, kad 1950 m. G tašką pirmasis aprašė vokiečių ginekologas Ernstas Gräfenbergas? Skeno liaukos (glandulae paraurethrales) atsiveria šalia šlaplės ir laikomos moteriškąja prostata, o jų atradėjas – škotų kilmės amerikietis Alexanderis Skene‘as. Grafo folikulai – galutinė subrendusio folikulo stadija kiaušialąstėje – pelnė Nyderlandų gydytojo ir anatomo Regnierio de Graafo vardą.

 

Patriarchalinė nomenklatūra

   

Vyrai paliko savo vardus, tarsi ekspedicijų dalyviai, užvaldę niekieno žemes ir suteikę civilizuotą pavadinimą. Iki XX amžiaus dailioji lytis beveik negalėjo prasibrauti į akademinę medicinos bendruomenę, tenkinosi mažesnės klasifikacijos reikalaujančiomis slaugytojų, pribuvėjų pareigomis arba būdavo pacientėmis. Vyriški anatominių struktūrų pavadinimai puikiai atspindi tuometinį šališkumą. O tradicijos iki šiol tęsiamos visose mokslo srityse, pavyzdžiui, bakterijoms salmonelėms suteiktas JAV veterinarijos gydytojo Danielio Elmerio Salmono vardas.

 

Užuominų apie patriarchalinę visuomenės struktūrą aptinkama net senovės graikų mitologijoje. Santuokos dievas Himenėjas, miręs vestuvių naktį, paskolino savo vardą unikaliai moteriškai anatominei struktūrai. Mergystės plėvės pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio hyalos, kuris reiškia membraną. XVI a. šiuolaikinės anatomijos tėvas Andreas Vesalius pirmą kartą pavartojo šį terminą apibūdindamas makšties angos plėvelę. Vėliau pavadinimas susietas su mergaičių nekaltybe ir susilaikymo nuo lytinių santykių įrodymu.

 

Šių laikų kalbotyros specialistai diskutuoja, kad žodžio giminė formuoja suvokimą, koks yra apibūdinamas objektas, todėl vyriški terminai, apibūdinantys moters kūną, gali sukelti dviprasmybę. Adelaidės universiteto (Australija) lingvistikos ir nykstančių kalbų profesorius Ghil‘adas Zuckermannas atkreipia dėmesį, kad kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra moteriškosios giminės, apibūdinamas kaip elegantiškas. Tačiau kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra vyriškosios giminės, laikomas tvirtu. Panašiai kaip Mėnulis: vienose šalyse regimas moters, kitose – vyro veidas.

 

Su moterimis – vienas vargas

 

Jei vyriška terminologija laikyta patikima ir prestižine, tai moteriški terminai nuo senų laikų apibūdina neigiamus procesus ar ligas. Terminą „isterija“, kuris kilęs iš graikų kalbos žodžio isterika, reiškiančio gimdą, sugalvojo Hipokratas. Jis teigė, kad emocinę būseną, būdingą tik moterims (ǃ), lemia gimdos migracija kūne. Tikėta, kad verkimą, šaukimą, pyktį, nerimą, ašaras ir kitas stiprias reakcijas, kurių anuomet negalėjo paaiškinti filosofai, sukelia būtent reprodukciniai organai. Įdomu, kad pirmieji psichikos sutrikimą, susietą su moteriškąja lytimi, aprašė senovės egiptiečiai 1900 m. pr. Kr. Vėliau graikai išplėtė teoriją, esą gimda klajoja kūnu, gamina toksinus, kurie sukelia nevaldomus protrūkius. Manyta, jog tokia moteris nevaisinga, todėl isterijos priepuoliai labai pakenkdavo reputacijai ir galimybėms ištekėti. Idėja gyvavo per šimtmečius, o XIX a. tapo pagrindine diagnoze, nustatoma moterims vyriškosios lyties medicinos atstovų. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, „isteriškos ponios“ užtvindydavo gydytojų laukiamuosius, rikiuodavosi į eilę, kad pagytų. Veiksmingiausia terapija buvo makšties sienelės masažas, šiais laikais prilyginamas petingui. Patiriamas orgazmas diplomatiškai pavadintas „paroksizmu“ ir laikytas svarbiu išgijimo požymiu. Už procedūras dosniai mokėdavo sutuoktiniai ir pasiturintys tėvai, išvarginti žmonų ir dukrų isterijų. Kai gydytojai ėmė skųstis profesine liga – lėtiniu rankų mėšlungiu, sukurti pirmieji mechaniniai vibratoriai. Iš Amerikos psichiatrų asociacijos šiuolaikinių ligų sąrašo isterija išbraukta tik 1952 m.

 

Stereotipinis žargonas

 

Vis aktyviau diskutuojama, kad apskritai medicinoje vartojama daug stereotipiškai vyriškų, militaristinių metaforų. Gydymą apibūdina tokie išsireiškimai kaip „kova su liga, karas su vėžiu, mūšis dėl sveikatos, vaistai – pagrindinis ginklas, mobilizuotos visos organizmo pajėgos, imunitetas atrėmė priešą, pavyko sustiprinti gynybą“. Kalbant apie pasveikimą sakoma: „įveikta liga, laimėtas mūšis, pasiekta pergalė, pavyko nugalėti, priešas atsitraukė, rodikliai grįžo į pirmines pozicijas“. Moteriški reprodukciniai organai gali būti pavadinti žeminančiais epitetais: „miegančios kiaušidės, gimdos kaklelio defektas, genetinis brokas, tingios kiaušidės, nusidėvėjusi gimda, tuščios įsčios, neveikianti sistema, silpnoji grandis“. Medicininė kalba gali būti labai kritiška.

 

Kai kūnas tampa mūšio lauku, rizikuoja virsti vieta, kurioje žmonės varžosi dėl kontrolės. Onkologas Jerome‘as Groopmanas, knygos „Your Medical Mind“ autorius, sako, kad militaristiniai atspalviai padeda pacientui suvokti, kaip veikia gydymas. Tačiau psichologai mano, kad metafora kenkia gerovei, ypač pralaimėjus ligai, nes formuoja nuomonę, neva ligonis kovojo nepakankamai.

 

Net šiuolaikinėje anatomijos terminologijoje apstu archajiškų ir seksistinių pavyzdžių. Tarkime, žodis „makštis“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia prigludusį peilio arba kardo ašmenų dėklą. Panašiai terminas „klitoris“, kildinamas iš vėlyvosios graikų kalbos žodžio kleitorís, gali reikšti užrakinimą arba atrakinimą (libido). Kai kurie interpretuoja šią struktūrą kaip raktelį į moters seksualumą. Nereikia būti S. Freudu norint suprasti, kad šie reprodukcinių organų pavadinimai atspindi vyrų asociacijas.

 

Permainų alkis

 

Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai, vadovaujami dr. Susan Morgan, nustatė, kad anatomijos vadovėliuose, iš kurių mokosi medicinos studentai, vyrų anatomija ir fiziologija vaizduojama kaip norma, o moterys beveik neminimos, išskyrus reprodukcinę sistemą. „Susidaro įspūdis, kad žmogaus kūnas yra vyriškas, o moters kūnas pateikiamas tik kaip pavyzdys, norint parodyti skirtumus“, – teigia tyrimo autoriai.

 

Psichologijos docentė Lera Boroditsky iš Kalifornijos universiteto tvirtina, kad eponimai (pirminiai šaltiniai, davę pradžią naujam pavadinimui) įtvirtina idėją, jog pažanga būdinga tik vienai lyčiai, esą tik vyrai atsakingi už žmonijos progresą ir medicinos tobulėjimą. Mokslininkė pasisako už sistemą, kuri nėra orientuota į istorines pergales ir vyrus, kurie atrado tam tikras kūno dalis. Vietoj to medicininiai terminai turėtų būti neutralūs, pagarbūs ir naudingi kūno šeimininkėms, t. y. moterims.

 

Pernai Johannes Gutenberg universiteto (Vokietija) mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad moterų genitalijoms apibūdinti vartojama gerokai daugiau eufemizmų ir netikslių pavadinimų, palyginti su vyrų. Apie 75 % respondenčių kasdienėje aplinkoje vartoja terminus „vagina, vulva“, tačiau maždaug trečdalis vis dar renkasi mažybinius žodelius „katytė, pelytė“. Vyrai kur kas dažniau apibūdina savo genitalijas žodžiais „penis, varpa“, daug rečiau „kotas“.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė