Kai kakava tampa vedliu

Paulė Tamašauskaitė – švelni, atvira ir įkvepianti moteris, socialiniuose tinkluose žinoma kaip She lives by the moon. Jos kasdienybė alsuoja sąmoningais pasirinkimais, vidine tyla, jautriu ryšiu su gamta, Mėnuliu ir moteriškumu. Paulės pasaulyje kakava – daugiau nei tik gėrimas. Tai gyvas būdas kurti ryšį su savimi, su kitomis moterimis, su aplinkiniu pasauliu. Apie tai, kaip kakava tapo gyvenimo dalimi ir vedliu, apie keliones į Peru ir Balį, apie drąsą sekti savo svajonėmis ir tai, kas iš tiesų yra „ceremoninė kakava“ – šiame atvirame pokalbyje.

 

Paule, socialiniuose tinkluose tave galima rasti po pseudonimu She lives by the moon. Kodėl pasirinkai būtent tokį slapyvardį?

 

Kai atradau rūšinę kakavą ir pradėjau ją vartoti, ji greitai tapo ne tik gėrimu, bet ir tam tikru vidiniu ritualu. Gerdavau ją ne bet kada, o tada, kai keisdavosi Mėnulio fazė – per delčią, jaunatį ir t. t. Tas kartas per savaitę su kakavos puodeliu tapo mano laiku sau: sustoti, įsiklausyti į save, pajusti, kur esu ir kaip jaučiuosi. Tada natūraliai pradėjau daugiau dėmesio skirti savo jausmams, ciklui, o juk moters ciklas labai susijęs su Mėnulio fazėmis. Mėnulis tapo savotišku vedliu. Tad kai reikėjo sugalvoti, kaip pasivadinti socialiniuose tinkluose, vardas She lives by the moon atėjo natūraliai. Jis sujungia tai, kuo gyvenu – moteriškumą, emocijas, tekėjimą per gyvenimą, ryšį su ciklu ir, žinoma, kakavos ritualą, kuris man iki šiol jautrus ir prasmingas.

 

Dabar kakavą geriu labiau pagal pojūtį – kada norisi, nebūtinai pagal Mėnulio kalendorių. Tačiau pilnatis ir jaunatis natūraliai įsiliejo į mano gyvenimo ritmą – jos tiesiog tapo dalimi kasdienybės.

 

Kaip prasidėjo jūsų kelionė į kakavos pasaulį?

 

Viskas prasidėjo paprastai, be jokios mistikos – kakava tarsi pati mane susirado. Bet būtent aš jai suteikiau prasmę. Nuo pradžių jutau, kad tai ne šiaip sau gėrimas. Kakava man iš karto pasirodė turinti kažką daugiau: gilumo, švelnumo, tylos.

 

Kokia buvo pirmoji patirtis paragavus ceremoninės kakavos?

 

Keletą kartų buvau apie ją girdėjusi – dažniausiai festivaliuose, bet tada tie paminėjimai praslysdavo pro ausis, nepalikdavo didesnio įspūdžio. Viskas pasikeitė prieš maždaug penkerius metus, kai apsilankiau „Vegfest“ – veganiško maisto ir įvairių natūralių produktų mugėje. Būtent ten pirmą kartą susidūriau su ceremonine kakava iš arčiau – ne kaip su milteliais, o su tikra kakavos mase. Tąkart apie kakavą man papasakojo Povilas Aušra, turbūt vienas pirmųjų žmonių Lietuvoje, pradėjusių skleisti žinią apie ceremoninę kakavą (linkėjimai jam!). Jis kalbėjo su tokiu užsidegimu ir meile – buvo malonu klausytis. Leido paragauti kakavos, papasakojo apie jos kilmę, paskirtį, kaip ji veikia. Mane sužavėjo tiek jo entuziazmas, tiek pati kakava. Tuo metu buvau tikra desertų mėgėja – ne tik valgydavau, bet ir gaminau pagal užsakymus. Buvo toks etapas gyvenime, kai daug laiko praleisdavau virtuvėje, domėjausi sveikesnėmis alternatyvomis, kūriau natūralius, sveikus skanėstus. Sykiu tai buvo ir mano kelio į sąmoningumą pradžia – pradėjau domėtis psichologija, jausmais, kūno ir sielos ryšiu. Ir štai – kakava gražiai sujungė šias dvi kryptis mano gyvenime.

 

Savo pirmąjį ceremoninės kakavos puodelį pasigaminau ir išgėriau namuose per jaunatį. Nežinau, kodėl būtent tą dieną, galbūt kažką buvau perskaičiusi internete, gal įkvėpė Povilas, o gal tai buvo nugirsta mintis iš sąmoningumo festivalių. Bet tą vakarą su kakava gimė kažkas daugiau – tarsi pirmas tylaus ryšio su savimi žingsnis.

 

Kas įkvėpė pradėti vesti kakavos ceremonijas moterų ratams?

 

Įkvėpė pats jausmas, kurį patiriu gerdama kakavą, ta būsena, kuri aplanko po kakavos ritualo. Jaučiau vidinį vedimą kviesti ir kitas moteris į tokią erdvę. Nors iš pradžių buvo nedrąsu – man buvo nesmagu būti dėmesio centre. Iki tol niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galiu kažką vesti. Bet tas vidinis balsas dalintis buvo stipresnis nei baimės. Todėl viskas ir pradėjo tekėti natūraliai – vienas žingsnis vedė prie kito, viskas dėliojosi savaime.

 

Kaip pasikeitė gyvenimas per šiuos penkerius draugystės su kakava metus?

 

Per šiuos penkerius metus atsirado daugiau pasitikėjimo tiek savimi, tiek pačiu gyvenimu. Jaučiuosi drąsesnė – lengviau reiškiu save, kuriu, dalinuosi idėjomis. Kakavos ceremonijas pradėjau vesti prieš dvejus su puse metų, nuo tada įvyko daug pokyčių. Tie metai buvo kupini gyvenimo patirties, iššūkių, augimo. Ir nors visi pokyčiai, žinoma, neįvyko vien dėl kakavos, jaučiu, kad būtent ji buvo tarsi pradžios taškas.

 

Kas yra ceremoninė kakava ir kuo ji skiriasi nuo įprastos, perkamos maisto prekių parduotuvėse?

 

Ceremoninė kakava – tai 100 % gryna kakavos masė, pagaminta iš aukštos kokybės kakavos pupelių. Šios pirmiausia fermentuojamos, paskrudinamos ir tada sumalamos į vientisą masę – tai ir yra kakavos masė, niekas iš jos nėra išimta, niekas nepridėta. Štai įprasti kakavos milteliai, randami parduotuvėse, gaminami kitaip: iš kakavos masės išspaudžiamas kakavos sviestas, o likusios kakavos skaidulos apdorojamos papildomai – dažnai alkalizuojamos, kad būtų švelnesnio skonio ir ilgesnio galiojimo. Tai jau stipriai perdirbtas produktas, kuris praranda daug natūralių maistinių savybių.

 

Ceremoninė kakava, dar vadinama rūšine, yra natūralus produktas – visa kakavos pupelės pilnatvė viename gabalėlyje. Ji dažnai auginama ekologiškai, mažų ūkių bendruomenėse, su pagarba gamtai ir tradicijai. Tokia kakava apdorojama taip, kad išliktų kuo daugiau maistingųjų savybių – magnio, antioksidantų, teobromino ir kt.

 

Tiesa, pats terminas „ceremoninė kakava“ gali būti kiek klaidinantis. Tai nėra oficialus ar griežtai apibrėžtas terminas, tiesiog taip įprasta vadinti aukštos kokybės kakavos masę, ypač kai kalbame apie jos naudojimą ritualuose, sąmoninguose susitikimuose ar gilesniame santykyje su savimi. Lietuvoje ši kakava išpopuliarėjo būtent per kakavos ceremonijas, tad toks pavadinimas prigijo natūraliai.

 

Man ceremoninė kakava – tai ne tik produktas, bet ir intencija, su kuria ji auginama, ruošiama ir geriama. Ji atkeliauja su žinute, su pagarba gamtai ir žmogui. Tai tarsi tiltas į gilesnį pajautimą, į lėtumą, į ryšį – su savimi, kitais, su Žeme.

 

Ar visuomet ceremoninė kakava garantuoja kokybę ir sąmoningą kilmę?

 

Deja, ne. Nors terminas „ceremoninė kakava“ turėtų apibūdinti aukštos kokybės, sąmoningai užaugintą ir apdorotą kakavos masę, realybėje nėra jokių oficialių sertifikatų ar institucijų, kurios reguliuotų, kokia kakava tikrai gali būti vadinama ceremonine. Todėl šis terminas dažnai vartojamas laisvai, kartais tik rinkodaros tikslais. Gali nutikti taip, kad kakava, naudojama kakavos ceremonijoje, neturi nieko bendro su tuo, ką vadinčiau tikra ceremonine kakava. Ji gali būti užauginta didelėse plantacijose, išnaudojant vietinius žmones, nesilaikant sąžiningos prekybos ar ekologinių principų, gaminama masiškai, orientuojantis į kiekybę, o ne kokybę. Taip, techniškai tai vis dar kakavos masė, bet jos kokybė, energetika, istorija ir intencija gali būti visai kitokia.

 

Man ši tema svarbi, nes esu už skaidrumą ir sąmoningą vartojimą. Noriu, kad žmonės žinotų, ką iš tiesų reiškia ceremoninė kakava, ir kad jie galėtų rinktis atsakingai. Kakavos pasaulis – didelis ir daugiasluoksnis. Jame daug gražių dalykų, bet ir daug šešėlių: nelygybės, išnaudojimo, nežinojimo. Todėl svarbu kalbėti apie tai atvirai ir sąžiningai.

 

Kokios yra ceremoninės kakavos savybės ir poveikis kūnui bei sielai?

 

Ceremoninės kakavos pagrindinė veiklioji medžiaga yra teobrominas – jis veikia širdies ir kraujagyslių sistemą. Skirtingai nei kofeinas, kuris greitai stimuliuoja nervų sistemą ir po trumpo pakilimo dažnai palieka nuovargio „duobę“, teobrominas veikia švelniau ir ilgiau. Jis įsisavinamas lėčiau, poveikis tolygesnis, stabilesnis. Išgėrus tikros kakavos dažnai juntamas širdies suaktyvėjimas, pagerėjęs kraujotakos darbas, geresnis deguonies įsisavinimas. Dėl to kūnas atsipalaiduoja, bet kartu jaučiamas lengvas energijos pakylėjimas, nuotaikos pagerėjimas. Kakava tarsi subalansuoja – nei mieguistumas, nei per didelis aktyvumas, bet ramus budrumas.

 

Be to, kakavoje yra medžiagų, tokių kaip anandaminas. Jo pavadinimas kilęs iš sanskrito žodžio ananda, reiškiančio „palaima“. Ši medžiaga smegenyse stimuliuoja laimės hormonų išsiskyrimą, todėl kakava dažnai siejama su švelniu, širdį atveriančiu pojūčiu. Ir tikrai – po kakavos viskas tarsi tampa šviesiau, švelniau, jautriau.

 

Tačiau tas „širdies atvėrimas“ nebūtinai visada reiškia vien malonius jausmus. Kakava dažnai parodo tai, kam tuo metu reikia dėmesio – galbūt vidinius įtampų sluoksnius, užspaustus jausmus ar nustumtas mintis. Ji kviečia į gilesnį ryšį su savimi, savo kūnu, emocijomis.

 

Kakava taip pat skatina bendrystės jausmą – ne veltui Pietų Amerikoje ji tradiciškai geriama ne tik per dvasinius ritualus, bet ir sprendžiant konfliktus. Žmonės susirenka, išgeria kakavos, ir pokalbiai tampa švelnesni, ryšys – nuoširdesnis. Kakava padeda lengviau išgirsti kitą ir būti išgirstam.

 

Man kakava yra ne tik apie malonumą ar ritualą. Ji apie autentiškumą, apie tikrą buvimą su savimi ir kitais. Apie tą tylų, bet galingą grįžimą į širdį.

 

Kaip atrodo jūsų asmeninis kakavos ritualas?

 

Mano asmeninis kakavos ritualas prasideda nuo erdvės paruošimo: uždegu žvakę, smilkalų, susikuriu altorėlį. Visa tai darau lėtai, sąmoningai, su dėmesiu. Tada ruošiu pačią kakavą – be skubėjimo, tarsi tai būtų meditacija. Į kiekvieną judesį įdedu intenciją. Prieš gerdama medituoju, grįžtu dėmesiu į kūną, padėkoju už tai, ką turiu, ir paprašau kakavos vedimo: parodyti, ką turiu pamatyti, kur reikia švelnumo, kur – tiesos. Pati kakavos gėrimo akimirka – susitelkimo laikas. Geriu lėtai, įsiklausydama į pojūčius, emocijas. Neskubu grįžti prie įprastų reikalų, dažnai skiriu laiko kortoms traukti, dienoraščiui rašyti ar meditacijai. Kai vedu renginius ar moterų ratus su kakava, struktūra, žinoma, kitokia, bet esmė lieka ta pati: grįžimas į save, į kūną, į tylą, kurioje gali išgirsti, kaip iš tiesų jautiesi.

 

Esi keliavusi į Peru, į kakavos ūkius. Kas paskatino norą ten nuvykti?

 

Šiame gyvenimo etape mane domina viskas, kas susiję su kakava – nuo jos auginimo, gamybos, istorijos iki ritualinio panaudojo. Noras nuvykti į kakavos ūkį kilo iš troškimo ne tik sužinoti daugiau, bet pajausti gyvai, per patyrimą. Norėjosi tiesiog būti toje žemėje, vaikščioti tarp kakavos medžių, prisiliesti prie ankščių, iš kurių gimsta kakava, kvėpuoti ta aplinka. Tai buvo neapsakomas jausmas – stovėti tarp žaliuojančių medžių, matyti, kaip auga kakava, kaip atrodo jos prigimtis.

 

Peru apskritai ilgą laiką buvo mano svajonių sąraše. Tad kai netikėtai priėmiau sprendimą vykti į 10 dienų patyriminę stovyklą su „Gaja namai“ moterimis, viskas susidėliojo natūraliai. Po stovyklos likau dar kelioms savaitėms viena – tęsti kelionę, būti su savimi. Kelionė su „Gaja namai“ man buvo ypatinga. Su jomis keliauti yra ne tik apie įspūdžius ar nuotykius – tai visų pirma apie gylį, buvimą jausme, grįžimą į save, bendrystę. Buvo gera jaustis saugiai, globojamai, kai gali tiesiog atsiduoti procesui, kelionei, patyrimui, nereikia visko planuoti ar kontroliuoti. Tokia erdvė leidžia iš tiesų tyrinėti – ne tik šalį, bet ir save.

 

Ar skiriasi kakavos kultūra ir ceremonijos skirtingose šalyse? Gal, pavyzdžiui, perujiečiai koncentruojasi į kakavos auginimą, o ne į jos vartojimą?

 

Taip, tikrai skiriasi. Vadinamoji kakavos ceremonijos kultūra iš tiesų yra vakarietiškas reiškinys. Peru žmonės dažniausiai apie ceremoninę kakavą, kaip ją suprantame mes, net nėra girdėję. Jų dėmesys labiau sutelktas į kakavos auginimą ir šokolado gamybą – tai labai svarbi jų ekonomikos ir kultūros dalis. Peru šokolado gamintojai yra pelnę daugybę tarptautinių apdovanojimų – pagrindas tam yra aukščiausios kokybės kakavos pupelės, kurias jie augina. Tačiau pačią kakavą vietiniai dažniausiai vartoja kaip karštą šokoladą – „chocolate caliente“. Tai tiesiog išvirta kakavos masė su daug cukraus – skanus, šiltas gėrimas, bet visiškai kitoks nei ritualinis vartojimas.

 

Ceremoninės kakavos, kaip ji suprantama pas mus – kaip sąmoningas, širdį atveriantis augalas, vartojamas ritualinėje erdvėje – Peru tradicinėje kultūroje beveik nėra. Taip, kai kur rengiamos kakavos ceremonijos, bet jos dažniausiai skirtos turistams, keliautojams, ieškantiems dvasinių patirčių. Tai jau labiau globalios naujosios sąmoningumo bangos dalis.

 

Nors kakavos šaknys yra giliai Pietų Amerikoje, liūdna, bet nemažai vietinių gyventojų yra praradę ryšį su tomis senosiomis tradicijomis. Žinoma, senosios civilizacijos – actekai, majai – kakavą laikė šventu augalu. Ji buvo naudojama ritualuose, ugnies apeigose, aukojimams. Ilgą laiką tai buvo tik valdovų, šamanų ar elito gėrimas, o kakavos pupelės net tarnavo kaip valiuta.

 

Kaip manote, kodėl būtent kakava tapo populiari šiuolaikinių moterų ratų ir ritualų dalimi Lietuvoje, Europoje?

 

Manau, viena priežasčių yra ta, kad kakava – tai kažkas nekasdieniško, bet kartu sava, pažįstama. Daugeliui ji vis dar nauja, nepatirta tokia forma, bet kartu ir artima – sukelia asociacijas su jaukumu, šiluma, malonumu. Ir tikrai – tikra kakava turi „svorio“: daug skonio, daug jausmo, daug patyrimo viename puodelyje. Kartu tai maistingas, kūnui naudingas gėrimas, tad natūralu, kad žmonės ieškodami sąmoningų ritualų pasirenka būtent kakavą – ji maitina ne tik kūną, bet ir vidinę būseną. Kaip jau minėjau, kakava kuria ryšį – su savimi, su šalia esančiu, su erdve, su gamta. O šiandien, kai tiek daug paviršiaus, triukšmo, lėkimo, daugelis žmonių labiausiai ilgisi būtent to tikro ryšio ir bendrystės. Geriant kakavą, jei tik atsiveri, tai ir pradeda vykti – sulėtėjimas, sustojimas, sugrįžimas į širdį. Dėl to vis daugiau žmonių atsigręžia į šį augalą kaip į sąmoningą praktiką. Taip pat matome, kad vis daugiau žmonių ieško dvasinių patirčių, ryšio su gamta, sąmoningumo kasdienybėje. Kakavos ceremonijos ir ritualai tampa tarsi tiltu – iš įprastumo į šventumą, iš rutinos į prasmę. Nes dažnai net nedideli, bet sąmoningai atliekami veiksmai leidžia pasijusti arčiau savęs.

 

Pakalbėkime apie dar vieną jūsų kelionę – į Balį? Ar tai buvo tiesiog svajonės išpildymas, o gal turėjote kitų tikslų?

 

Kelionė į Balį buvo ilgametės svajonės išsipildymas. Jau daugelį metų tyliai svajojau apie šią salą, bet vis nerasdavau tam vietos savo gyvenime – atrodė per toli, per brangu, gal kada nors… Bet pernai viskas natūraliai ir gražiai susidėliojo. Pavasarį pradėjau bendradarbiauti su Jovita ir Thimo, „Jungle Delicacy“ kakavos kūrėjais, gyvenančiais Balyje. Jie gamina itin kokybišką kakavą, ir mūsų požiūriai bei vertybės labai surezonavo. Pradėjau vartoti jų kakavą tiek savo kasdieniuose ritualuose, tiek renginiuose. Tuo pat metu „Gaja namai“ paskelbė patyriminę kelionę į Balį, tad tiesiog visu kūnu pajutau, kad atėjo laikas. Kelionė su „Gaja namai“ moterimis truko 10 dienų, o iš viso Balyje praleidau apie 7 savaites. Aplankiau ir Jovitą su Thimo jų namuose – jie parodė, kur ir kaip gaminama jų „Jungle Delicacy“ kakava. Tai buvo jautrus, tikras susitikimas, o visa ta pažintis tapo tarsi gyvenimo dovana, kuri dar labiau sustiprino mano santykį su kakava. Tad galima sakyti, kad ši kelionė į Balį buvo ne tik svajonės išsipildymas, bet ir aiškus žingsnis mano asmeniniame ir profesiniame kelyje – tiek kaip kakavos vedlės, tiek kaip moters, gyvenančios širdimi.

 

Ką jums reiškė ši kelionė?

 

Ši kelionė man buvo didelis ir drąsus žingsnis. Iki tol nebuvau niekada viena keliavusi taip toli – į kitą žemyną, į visiškai kitokią kultūrą. Tad tai nebuvo tik atostogos ar graži išvyka – tai buvo leidimas sau pildyti savo svajones, nelaukiant „geresnio meto“, neatidėliojant iki „kada nors“.

 

Ir kelionė į Balį, ir ankstesnė kelionė į Peru man simbolizuoja sekimą savo širdimi. Kiekvieną kartą, kai išdrįstu išgirsti tą vidinį balsą ir juo sekti, jaučiu, kaip stiprėja ryšys su savimi, su gyvenimu, su pasitikėjimu. Kuo daugiau leidžiu sau eiti ten, kur šiek tiek (o kartais ir labai) baisu ar nepatogu, tuo labiau sau įrodau – galiu, įmanoma, verta. Mano svajonės gali išsipildyti. Šios kelionės apdovanojo patirtimi, kuri tampa gyvu žinojimu. Dabar turiu kuo dalintis ne iš knygų, ne iš girdėtų istorijų, o iš asmeninio gyvenimo. O tai, ką išgyveni pati, visai kitaip paliečia ir kitus.

 

Kokie ateities planai?

 

Planais tai dar nepavadinčiau, greičiau svajonės, kurios gyvena manyje (šypsosi). Norėčiau ir toliau gilintis į kakavos pasaulį – aplankyti ūkius kitose šalyse, pavyzdžiui, Gvatemaloje ar Meksikoje. Taip pat noriu sugrįžti į Balį. Norisi kurti, įgyvendinti idėjas, dar labiau skleisti žinutę apie tikrą kakavą. Kaip visa tai dėliosis, pamatysime. Tiek kelionė į Peru, tiek į Balį nebuvo detaliai suplanuotos – tai buvo svajonės, kurios natūraliai išsipildė, kai joms atėjo laikas. Dabar tiesiog leidžiu sau būti atvira – žinoti, ko norėčiau, bet kartu neįsikibti, o stebėti, kur gyvenimas pakvies toliau.

 

Autorė Laura Auksutytė