Įspūdinga pinigų spausdinimo istorija

1296 m. Marco Polo, aprašydamas savo keliones Kinijoje, užsiminė apie tenykštį popierių, naudojamą kaip pinigus. Europiečiams ši idėja atrodė tokia absurdiška ir neįtikėtina, kad suabejota jo pasakojimų apie keliones ir gyvenimą Kinijoje patikimumu. Nors popieriniai pinigai po truputį praranda savo vertę, vis dar kasdien naudojami visame pasaulyje.

Pirmoji popierinė valiuta

Popierinė valiuta atsirado Kinijoje VII a., Tangų dinastijos laikais. Iki šių banknotų kinai prekybiniams sandoriams naudojo apskritas monetas su stačiakampe skyle viduryje. Jas buvo galima suverti ant virvutės ir nešiotis ant kaklo ar tiesiog kišenėje. Prekybininkai, kurių apyvarta buvo didelė, pastebėjo, kad tokius ryšulius nešiotis sunku, ypač jei sandorių daug arba vieno jų vertė itin didelė. Siūlyta monetas palikti patikimam asmeniui, o sandorio metu prekybininkui duoti kvitą, kuriame įrašyta reikiama pinigų suma.

Tikri popieriniai pinigai, vadinami „jiaozi“ atsirado XI a., Songų dinastijos laikais. Song vyriausybei trūko vario monetoms kalti, tad išleido pirmuosius banknotus. Jiaozi nepakeitė monetų, bet buvo naudojami kartu su jomis. Popierinių pinigų poreikis vis didėjo, nes sandorių rašteliai, kvitai ar vekseliai nebuvo tinkama išeitis. Vien popieriniams pinigams spausdinti Song vyriausybė Huidžou miestuose įkūrė keletą gamyklų. Šioms reikėjo daug darbo jėgos. 1175 m. užfiksuota, kad vien Hangdžou gamykloje per dieną dirbo per 1000 darbuotojų. Nuo 1107 m. vyriausybė spausdino pinigus ne mažiau kaip šešiomis rašalo spalvomis ir įmantriais užrašais, kartais net su unikalaus pluošto mišiniu popieriuje, kad kovotų su jau tuo metu egzistavusiu banknotų padirbinėjimu.

Banknotai karui finansuoti

Pirmasis Europos centrinio banko bandymas išleisti banknotus fiksuotas 1661 m. Stokholme. Popieriniai pinigai turėjo pakeisti varines plokšteles, naudotas kaip mokėjimo priemonė. Šią banknotų emisiją lėmė ypatingos Švedijos monetų tiekimo aplinkybės. Pigus vario importas iš užsienio privertė nuolat didinti vario monetų dydį, kad jos išlaikytų savo vertę, palyginti su sidabru. Didelis naujų monetų svoris paskatino prekybininkus jas nešti į banką mainais į kvitus, tačiau šie greitai tapo banknotais. Po trejų metų bankrutavo Stokholmo bankas, sparčiai padidinęs pinigų pasiūlą ir dideliu mastu spausdinamas popierinius pinigus. Naujas bankas – „Riksens Ständers Bank“, įkurtas 1668 m., tačiau banknotus išleido tik XIX a.

Pirmasis bankas, pradėjęs nuolatinę pinigų spausdinimo erą, buvo Anglijos bankas, įkurtas 1694 m. Pinigų spausdinimo tikslas paprastas – siekta surinkti pinigų karui prieš Prancūziją finansuoti. 1695 m. bankas pradėjo leisti banknotus su pažadu sumokėti banknoto vertę pareikalavus. Iš pradžių jie parašyti ranka iki tikslios sumos ir išduoti už užstatą arba kaip paskola. Palaipsniui pradėti leisti fiksuoto nominalo banknotai, o 1745 m. spausdinami standartizuoti banknotai, kurių vertė svyravo nuo 20 iki 1000 svarų sterlingų. Visiškai atspausdinti banknotai, kuriuose nereikalaujama gavėjo vardo ir kasininko parašo, pasirodė 1855 m.

Kaip gaminami pinigai?

Iki banknotų įvedimo, į monetas paversti taurieji arba pusbrangiai metalai buvo plačiai naudojami kaip mainų priemonė. Vertė, kurią žmonės priskyrė monetoms, iš pradžių grįsta metalo verte. Nors banknotus lengviau nešiotis, tačiau jie mažiau patvarūs nei monetos. Tiek banknotams, tiek monetoms taikoma infliacija. Monetų ilgaamžiškumas reiškia, kad net jei metalinės monetos ištirps ugnyje arba nuskęs vandenyje, rastos vis tiek išlaiko savo vertę. Iš laivų nuolaužų išgelbėtos auksinės monetos būna išlaikiusios pirminę išvaizdą, sidabrines monetas korozija veikia lėtai.

Dauguma banknotų gaminami iš medvilninio popieriaus, kurio kvadratinio metro masė yra 80–90 gramų. Medvilnė kartais maišoma su linu ar kitu tekstilės pluoštu. Pinigams naudojamas popierius skiriasi nuo įprasto, nes jis daug elastingesnis, atsparus dilimui. Skaičiuojama, kad vidutinis banknoto tarnavimo laikas – vos dveji metai, taip pat jame nėra įprastų medžiagų, dėl kurių įprastas popierius šiek tiek švyti ultravioletinėje šviesoje. Skirtingai nuo įprasto popieriaus, banknotų popierius užpilamas polivinilo alkoholiu arba želatina, o ne vandeniu, kad būtų tvirtesnis.

Daugelis banknotų gaminami naudojant formavimo procesą, kai įterpiamas vandens ženklas ir siūlas. Siūlą, esantį daugumoje banknotų, sudaro fluorescenciniai, magnetiniai, metaliniai ir mikrospausdinimo elementai. Sujungus su vandenženklio technologija, siūlas periodiškai gali iškilti tik iš vienos pusės, todėl tai apsunkina banknotų padirbinėjimą. Kai Anglijoje pirmą kartą pristatyti popieriniai banknotai, jų padirbinėjimas smarkiai išaugo. Anglijos banko ir karališkosios monetų kalyklos bandymai sumažinti nusikaltimus su valiuta paskatino naujas policijos strategijas, įskaitant griežtesnes bausmes ir ilgesnį laisvės atėmimą. Pirmoji didelė atgrasymo priemonė nuo padirbinėjimo – mirties bausmė klastotojams. Tačiau to nepakako, kad būtų sustabdytas padirbinėjimas.

XVIII a. banknotai gaminti daugiausia graviruojant ir spausdinant ant vario plokštės ir buvo vienpusiai. Banknotų gamybos technologijos iš esmės išliko tos pačios. Pirmieji banknotai gaminti taikant vadinamąją giliaspaudę. Tai technika, kurią sudarė vario plokštės graviravimas ranka ir padengimas rašalu, kad būtų atspausdinti banknotai. Tik pagal šią techniką tuo metu buvo įmanoma lygiai įterpti popierių į graviūros linijas ir padaryti tinkamus banknotus. Kitas veiksnys, apsunkinantis banknotų padirbinėjimą, – popierius, nes banknotams naudoto popieriaus rūšis gerokai skyrėsi nuo tuo metu įprasto popieriaus. Nepaisant to, kai kurie klastotojai sėkmingai padirbinėjo banknotus bendradarbiaudami su popieriaus gamintojais. Vandens ženklus popieriuje 1697 m. pirmą kartą panaudojo Berkšyro popieriaus gamintojas Rice’as Watkinsas. Vandenženkliai kartu su specialiu popieriumi apsunkino, sykiu pabrangino banknotų spausdinimą, nes jiems pagaminti reikėjo sudėtingesnių ir brangesnių popieriaus gamybos mašinų.

XIX a. pradžioje smarkiai išaugusi banknotų paklausa privertė bankus tobulinti naudojamas technologijas. 1801 m., dėl vandens ženklų formų gamintojo sumanymo, vandenženkliai, kurie anksčiau buvo tiesios linijos, tapo banguoti. Tai dar labiau apsunkino pinigų padirbinėjimą, bent jau trumpuoju laikotarpiu, nes 1803 m. suklastotų banknotų skaičius nuo 5000 iki 3000 sumažėjo per metus. Tuo pačiu laikotarpiu banknotai tapo dvipusiai ir sudėtingesnių raštų, o bankai paprašė kvalifikuotų graviruotojų ir menininkų padaryti banknotus sunkiau padirbamus.

Nuo odinių iki šilkinių banknotų

Bėgant metams banknotams spausdinti naudojo ne tik popierių, bet ir daug kitų medžiagų, tokių kaip šilkas ar oda. Pavyzdžiui, ankstyvieji Kinijos banknotai spausdinti ant popieriaus, pagaminto iš šilkmedžio žievės. Šilkas ir kiti pluoštai naudojami siekiant suteikti papildomo patvarumo ir saugumo. 1844 m. „Crane and Company“ užpatentavo banknotų popierių su įterptais šilko siūlais ir nuo 1879 m. tiekia popierių JAV iždui. Bylefelde (Vokietija) pagaminta daugybė banknotų iš šilko, odos, aksomo, lino ir medžio. Šie pirmiausia skirti kolekcininkams, o ne apyvartai.

1933 m. banknotai spausdinti tiesiai ant audinio, nes dėl tuo metu vykusių Kinijos komunistinės revoliucijos problemų nebuvo kitos išeities. Per būrų karą (kariniai konfliktai Afrikos pietuose) 1902 m. ant chaki spalvos marškinių audinio taip pat spausdinti skubios pagalbos pinigai. JAV banknotų medžiaga sudaryta iš medvilnės pluošto ir 25 % lino. Odiniai banknotai arba monetos išleistos daugybės apgulčių metu, taip pat kitais kritiniais laikais. Aliaskoje Rusijos valdymo laikais banknotai spausdinti ant ruonių odos. Kiti 1923 m. banknotai spausdinti ant medžio. Ši medžiaga taip pat naudota Kanadoje 1763–1764 m. Pontiako sukilimo metu. Prancūzijoje XIX a. pradžioje kaip valiuta naudotos net lošimo kortos. Pastaruoju metu bisfenolis S (BPS) naudotas gaminant banknotus visame pasaulyje. BPS – endokrininę sistemą ardanti medžiaga, kuri liečiant banknotus absorbuojama per odą.

Autorius Monika Budnikienė