Interjero dizainerė bute panaudojo saldainių fabriko plytas ir šimtamečius baldus

Kuomet interjero dizainerė bei architektė Aurelija Slapikaitė-Jurkonė su vyru įsigijo 70 kv. m butą sostinėje, apie tvarius sprendimus negalvojo, tačiau turėjo tikslą įsirengiant būstą naudoti kaip įmanoma daugiau natūralių medžiagų. Būtent taip keičiant buto planą išdygo papildomos sienos iš nugriauto saldainių fabriko plytų, o ieškant baldų, antram gyvenimui buvo prikelti pačios dizainerės močiutės baldai, ilgus metus pradulkėję garaže.

Šeštadieniais „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus prie ekranų kviečianti laida „Švarūs miestai – švari Lietuva“ kaskart pažindina su ekologiškais ir tvariais sprendimais, kuriuos puoselėja šalies miestai, juose veikiantys verslai bei neabejingų gyventojų iniciatyvos.

Interjero dizainerė Aurelija Slapikaitė-Jurkonė, drauge su vyru įsirenginėdama sostinėje įsigytą butą, net pati nesitikėjo, kiek daug tvarių bei gamtai draugiškų sprendimų jame sutilps galutiniame rezultate. Siekdama naudoti kuo natūralesnes medžiagas, moteris visai atsitiktinai užmatė griaunamo saldainio fabriko plytas, kurias pritaikė savo bute, projektuodama naujas pertvaras ir bendrosios erdvės išskirstymą.

„Nekūriau tvaraus būsto, bet norėjau sukurti kiek įmanoma natūraliomis medžiagomis paremtą butą ir kiek įmanoma daugiau panaudoti senų žaliavų. Prieš 15 metų mėgau ne tik interjerus kurti, bet ir fotografuoti, tad kaip tik tuomet ir užtikau griaunamo saldainių fabriko teritoriją. Susitariau su statytoju, jog pasibaigus griovimo darbams leis mus išsirinkti plytas iš jų šiukšlių krūvos. Jos visos buvo su skiediniais, ne tokios gražios, kaip matote dabar, o ir mūrijant teko pavargti, mat jos skirtingo dydžio, spalvų“, – laidoje pasakojo interjero dizainerė.

Visame Aurelijos bute, įskaitant net vonios kambarį, grindys išklotos natūralaus ąžuolo masyvo danga. Spintelės bei stalviršiai taip pat pagaminti iš medienos, o kone svarbiausiais ir širdyje brangiausiais namų akcentais tapo šimtamečiai močiutės baldai, prikelti antram gyvenimui.

„Dauguma baldų yra atnaujinti, o gaminant naujus, stengėmės, kad juose nebūtų jokios nenatūralios medžiagos. Stalviršius tiek virtuvėje, tiek vonioje rinkomės iš medžio, o kai prieš dešimtmetį ieškojome baldų, prisiminėm apie močiutės garaže stovinčius ir dulkančius. Jie skaičiuoja jau kokius penkis dešimtmečius, o gal net ir ilgiau, bet pakeitėm gobeleną, perlakavom ir jie puikiai tarnauja mums iki šio“, – teigė moteris.

Aurelijos namuose netrūksta neįprastų ir aplinkai draugiškų sprendimų: natūralūs paveikslai, ne vieną dešimtmetį skaičiuojantys močiutės austi rankšluosčiai ir akcentu tapusi senelio spausdinimo mašinėlė. Net nuo vaikystės svajoti močiutės porcelianiniai puodeliai tapo dovana vestuvių proga, iš kurių kava interjero dizainerė mėgaujasi ir šiai dienai.

Moteris pripažįsta, jog ekologiški sprendimai daugelį gąsdina dėl daugiau pastangų reikalaujančios priežiūros, tačiau ji pati laikosi kitokio požiūrio, primindama, jog praktiškumo nereikėtų prilyginti daiktų vergystei.

„Dažnai žmonės bijo to žodžio „natūralumas“, „ekologija“ ir dėl kainos, ir dėl to, kad tai bus nepraktiška. Taip, nesiginčysiu, prižiūrėti lengviau laminuotus paviršius, valyti lengviau audinius, kuriuose yra sintetikos, bet mes netarnaujame daiktas, o jais gėrimės“, – tvirtino Aurelija.

Ekologija sugrįžta į jūsų ekranus. Nepraleiskite „Švarūs miestai – švari Lietuva“ laidos šeštadieniais, 10:30 val. ryto, per Lietuvos ryto televiziją!