Šiemet konkurse „Ačiū medikams“ „Mylimiausios Lietuvos gydytojos“ vardą pelniusi medikės gastroenterologė Evelina Ruibienė – empatiška profesionalė, ne tik ieškanti simptomų priežasčių ir parenkanti tinkamiausią gydymą, bet ir gebanti išklausyti, suprasti paciento baimes, nerimą, visomis įmanomomis priemonėmis siekianti padėti. Evelina savo žiniomis, sukaupta patirtimi dosniai dalijasi ir socialiniuose tinkluose, kur suprantamai kalba apie virškinimo sistemos problemas.

 
Pasirinkta nuotrauka (5)

Evelina Ruibienė, asm. arch. nuotrauka.

Kodėl pasirinkote mediciną ir gastroenterologiją?

 

Tai įvyko natūraliai. Nuo vaikystės patirtas skrandžio refliuksas skatino domėtis žmogaus organizmo veikla, o puikūs gamtos mokslų rezultatai dar labiau sustiprino šį susidomėjimą. Biologijos mokytoja, tarsi nujausdama ateitį, viename klasės susirinkime ištarė: „Prieš jus – būsima gydytoja.“ Tuomet dar nebuvo aišku, kad kelias ves į gastroenterologiją – sritį, kupiną dinamikos, kurioje kiekvienas simptomas gali slėpti šimtus galimų priežasčių, o net menkiausia detalė gali išgelbėti gyvybę.

 

Kokių principų laikotės bendraudama su pacientais?

 

Visada sau keliu klausimą: „Kaip norėčiau, kad su manimi bendrautų gydytojas?“Mano manymu, gydymo sėkmei būtini keli dalykai – abipusė pagarba, išklausymas, supratimas ir bendradarbiavimas. Nors konsultacijos laikas ribotas, kartais pakanka dviejų minučių tyliai klausytis paciento: per tokį trumpą laiką galima sužinoti labai daug. Papildomi klausimai leidžia tiksliau numatyti tyrimus ir gydymo planą.

 

Empatija, šiltas ir nuoširdus bendravimas, aiškūs atsakymai į paciento klausimus kuria pasitikėjimą ir ryšį. Laikausi požiūrio, kad sudėtinga medicininė informacija turi būti pateikiama paprastai ir suprantamai – taip pacientas išsineša aiškų supratimą apie savo būklę ir veiksmų planą. Pasveikęs pacientas – laimingas žmogus, o tai geriausia padėka gydytojui. Tokiu principu vadovaujuosi ne tik kabinete, bet ir socialiniuose tinkluose, kur paprastai ir suprantamai kalbu apie virškinimo sistemos problemas bei ligas, taip padėdama žmonėms rasti sprendimus. Kuriu smalsią bendruomenę, skatinu domėtis savo sveikata.

 

Socialiniai tinklai ir medicina – gana netikėtas derinys. Kas paskatino išeiti į viešąją erdvę ir pradėti kalbėti apie savo sritį?

 

Tai lėmė noras kovoti su dezinformacija, dalytis moksliškai pagrįsta informacija apie virškinimo sistemos ligas ir jų prevenciją. Siekiu griauti stereotipą, kad gydytojas – tai šaltas, neprieinamas specialistas baltu chalatu. Mes irgi esame žmonės – galime pavargti, susirgti, jausti nusivylimą dėl darbo krūvių, bet tai nesumažina mūsų profesionalumo.

 

Pastebiu, kad ne visi gydytojai mato prasmę viešoje komunikacijoje, kai kurie vengia net ranką paspausti pacientui. Tačiau yra ir tokių, kurie norėtų kalbėti socialiniuose tinkluose, tik nedrįsta. Savo pavyzdžiu skatinu juos išdrįsti. Nesvarbu, ar pavyks idealiai – bent jau būsite pabandę.

 

Kaip reagavo aplinkiniai? Ar sulaukėte kritikos?

 

Reakcijos buvo dvejopos: vieni klausė, kam man to reikia, kiti stebėjosi, negi tapsiu influencere, treti baiminosi, kad galiu prarasti gydytojos prestižą. Tačiau buvo ir daug palaikymo, raginimo eiti pirmyn. Manau, kad aplinkinių nuomonės išsiskyrė dėl to, kad socialiniai tinklai kai kam vis dar siejasi su komercija. Tačiau pati iš to neuždirbu nė cento – priešingai, investuoju, kad turinys būtų įdomus, informatyvus ir vizualiai patrauklus. Mano tikslas – šviesti, o pajamas gaunu iš gydytojos darbo. Socialiniai tinklai – kūrybos ir saviraiškos erdvė.

 

Medicina man – ne tik mokslas, bet ir menas: gydyti žmogų visapusiškai, bendradarbiauti su pacientu ir kolegomis dėl jo gerovės. Kai esi nuoširdus, myli savo darbą ir nori padėti, žmonės tai jaučia – ir tada įvyksta tikri stebuklai.

 

Dažnai girdime, kad jauni žmonės negali sirgti, kad viskas nuo streso, o kaip yra iš tiesų?

 

Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau įsitikinu – jei žmogus ateina pas gydytoją, vadinasi, tam yra priežastis. Liga nesirenka amžiaus, esu turėjusi atvejų, kai paprasti simptomai, tokie kaip pilvo pūtimas ar užsitęsęs refliuksas, pasirodė esą rimtų ligų – storosios žarnos vėžio, sisteminės tuberkuliozės ar celiakijos – požymiai. Todėl vadovaujuosi principu: galvok apie blogiausią, bet tikėkis geriausio. Kiekviena situacija skirtinga, o vadovaujantis vien vadovėliais ir algoritmais kelias iki diagnozės užsitęstų. Mūsų tikslas – kuo greičiau nustatyti ligą ir pradėti gydymą, ypač jei kalbame apie onkologiją, kur kiekviena diena svarbi. Man pačiai, kaip ir pacientui, daug ramiau jį patikrinti iš karto, nei laukti, kol po mėnesio sugrįš jau prastesnės būklės.

 

Kalbant apie stresą, ar šiandien įmanoma rasti žmogų, kuris jo nepatirtų? Stresas – daugelio kasdienybės palydovas ir, nors laikomas vienu iš ligų rizikos veiksnių, ne visada yra pagrindinė priežastis. Paklausus pacientų, kaip tvarkosi su stresu, dažniausiai išgirstu atsakymą „niekaip“. Tada primenu, kad streso valdymo metodai, įvairios technikos ir psichoterapija – tokie pat svarbūs, kaip ir rūpinimasis fizine sveikata. Prasta emocinė būklė daro įtaką fizinei sveikatai, ir atvirkščiai. Žinoma, visada paaiškinu, kodėl rekomenduoju tam tikrą tyrimą ar gydymą, tačiau būna, kad žmogus atsisako. Tokiais atvejais sprendimus priimame kartu – gydymas turi būti bendras susitarimas.

 

Kodėl šiandien tiek daug sergančių jaunų žmonių, o vyresni kartais atrodo sveikesni?

 

Priežasčių yra kelios. Pirmiausia, geresnė diagnostika leidžia ligas aptikti anksčiau ir dažniau, tad atrodo, kad jų daugėja. Tačiau svarbų vaidmenį atlieka gyvenimo būdas: per mažas fizinis aktyvumas, daug sėdėjimo, prasta mityba, stresas, miego trūkumas, žalingi įpročiai. Jaunimas daug laiko praleidžia prie ekranų, dėl to blogėja miego kokybė, rega, mažėja judėjimas, kyla nerimas.

 

Psichikos sveikatos problemos irgi matomos aiškiau – jauni žmonės drąsiau apie jas kalba ir ieško pagalbos, todėl atvejų užfiksuojama daugiau. Tačiau nerimą kelia sumažėjęs atsparumas stresui, didėjantis nerimo, depresijos, net savižudybių skaičius. Vyresni žmonės dažnai atrodo sveikesni, nes iki senatvės išgyvena fiziškai ir emociškai stipriausi, taip pat labiau laikosi režimo, atsakingiau rūpinasi sveikata, dažniau atlieka profilaktinius patikrinimus. Todėl požiūris „jaunas – tai sveikas“ jau seniai nebegalioja. Sveikatos stiprinimą būtina pradėti anksti: šeimoje, mokykloje ugdant fizinį aktyvumą, mitybos įpročius, miego higieną ir psichikos sveikatos prevenciją.

 

Pastaruoju metu itin populiarūs įvairūs papildai, detokso programos ir savos „sveikos mitybos“ taisyklės. Kaip vertinate šias tendencijas?

 

Dažnai pacientai sako: „Aš sveikai maitinuosi.“ Tačiau paklausus, ką tai reiškia, paaiškėja, kad tiesiog vengia kepto ar rūkyto maisto, valgo daug salotų, skaidulų, liesos mėsos. Bet tai nereiškia, kad tokia mityba tinka visiems – kiekvieno žmogaus žarnyno mikrobiota skirtinga, ir maistas, kuris vienam atrodo sveikas, kitam gali net pakenkti. Kita problema – valgymo nereguliarumas ir skubėjimas. Kai maistas nekramtomas tinkamai, atsiranda pilvo pūtimas, refliuksas, nevirškinimas.

 

Kalbant apie maisto papildus, dažnas juos vartoja be saiko – kartais ateina pacientas su dešimčia skirtingų buteliukų. Tokia našta kepenims tik kenkia, nes jos ir taip apkrautos. Rinkodara daro savo – žmonės tiki reklama, tikisi pagerėjimo, tačiau dažnai poveikis būna priešingas.

 

Panaši situacija ir su detokso programomis. Po tokių madingų iškrovos dienų neretai tenka taisyti pasekmes – pakilusį kepenų fermentų kiekį, viduriavimą, pilvo pūtimą. Mano įsitikinimu, viskas turi būti daroma su saiku ir pagal individualius poreikius.

 

Vis dažniau girdime apie žarnyno mikrobiotos svarbą visam organizmui. Kokius reikšmingiausius dalykus galėtumėte išskirti?

 

Žarnyno mikrobiota – tai milžiniška mikroorganizmų bendruomenė, kuri daro įtaką ne tik virškinimui, bet ir visai sveikatai. Ji padeda skaidyti maistą, gamina tam tikrus vitaminus, stiprina imuninę sistemą, net dalyvauja reguliuojant nuotaiką per vadinamąją žarnyno ir smegenų ašį. Kai mikrobiotos pusiausvyra sutrinka dėl netinkamos mitybos, streso, vartojamų vaistų ar ligų, gali pablogėti ne tik virškinimas, bet ir bendra savijauta. Vis dažniau tyrimai rodo jos ryšį su nutukimu, cukriniu diabetu, alergijomis, depresija ir kitomis ligomis. Todėl labai svarbu rūpintis žarnyno mikrobiota, kurios pusiausvyrą pirmiausia užtikrina įvairi ir subalansuota mityba. Reikėtų valgyti užtektinai skaidulų – daržovių, ypač ankštinių, vaisių, visų grūdo dalių produktų, nes tai pagrindinis maistas gerosioms žarnyno bakterijoms. Į mitybą verta įtraukti fermentuotų produktų, tokių kaip kefyras, jogurtas be pridėtinio cukraus, raugintos daržovės. Svarbu riboti perteklinį cukraus ir perdirbto maisto vartojimą, nes jie skatina žalingų bakterijų dauginimąsi. Taip pat nepiktnaudžiauti antibiotikais ir kitais vaistais, tarp jų ir papildais – jie gali išbalansuoti mikrobiotą. Nepamirškime ir gyvenimo būdo – reguliarus fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas ir streso valdymas daro teigiamą poveikį ne tik bendrai sveikatai, bet ir žarnyno mikrobiotai. Viskas prasideda nuo kasdienių įpročių.

 

Kas yra Helicobacter pylori bakterija, apie kurią sklando tiek mitų? Kaip užsikrečiama ir kodėl ją svarbu gydyti net tada, kai nėra simptomų?

 

Helicobacter pylori – patogeninė skrandžio bakterija, kuria užsikrečiama per burną: valgant užterštą maistą, geriant užterštą vandenį ar tiesiogiai kontaktuojant su užsikrėtusiu žmogumi, pavyzdžiui, per bendrus indus ar bučinius. Infekcijos rizika ypač didelė vietose, kur prastos higienos ir sanitarinės sąlygos. Ši bakterija visada sukelia lėtinį skrandžio gleivinės uždegimą. Jis gali būti besimptomis arba pasireikšti pykinimu, skrandžio skausmais, nevirškinimu, refliukso paūmėjimu, o kartais visai netipiniais simptomais, tokiais kaip galvos skausmai ar bėrimai veide. Negydoma infekcija ilgainiui lemia skrandžio gleivinės pakitimus, galinčius pereiti į ikivėžines būkles, sukelti erozijas, opas ir kraujavimą, o vėliau – skrandžio vėžį. Todėl, nustačius H. pylori, ją būtina gydyti net nejaučiant simptomų. Gydymas nėra paprastas – skiriama kelių vaistų schema, kuri apie 80 % atvejų užtikrina visišką bakterijos išnaikinimą. Jei dėl antibiotikų atsparumo rezultato nepavyksta pasiekti, parenkamos individualios, rezervinės gydymo schemos. Pakartotinio užsikrėtimo tikimybė po sėkmingo gydymo – tik 1–2 %, tačiau ji didėja keliaujant į endemines zonas ar vietoves, kur prasta higiena.

 

Praktikoje pasitaiko ir sudėtingų atvejų. 36 metų pacientė kreipėsi dėl užsitęsusių refliukso simptomų, o tyrimai parodė lėtinį aktyvų H. pylori gastritą. Ji jau buvo gydyta keturis kartus, tačiau dėl alerginių reakcijų daugumos schemų nepavyko pabaigti. Įvertinus situaciją parinkta rezervinė gydymo schema su pantoprazoliu, amoksicilinu ir rifabutinu, kurį teko įsigyti net Šveicarijoje. Po gydymo kontrolinis testas patvirtino – bakterija visiškai išnaikinta. Tai dar kartą įrodo: net sudėtingiausiose situacijose įmanoma pasiekti sėkmę, jei atkakliai ieškai tinkamiausio sprendimo.

 

Gal pasidalintumėte įdomiais mokslo atradimais apie virškinimo sistemą?

 

Pastaraisiais metais virškinimo sistema sulaukia ypatingo mokslininkų dėmesio. Viena įdomiausių krypčių – žarnyno ir smegenų ašies tyrimai. Vis daugiau įrodymų rodo, kad mūsų žarnyno mikrobiota gali daryti įtaką nuotaikai, miego kokybei, net psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija ar nerimas.

 

Kitas atradimas – individualizuota mityba pagal mikrobiotos sudėtį. Šiuo metu kuriami testai, kurie padeda nustatyti, kokie produktai konkrečiam žmogui naudingiausi ar priešingai – gali kelti disbalansą.

 

Dar viena daug žadanti sritis – fekalinė (išmatų) mikrobiotos transplantacija (FMT). Ji jau naudojama gydant kai kurias sunkias žarnyno infekcijas, o dabar tiriama kaip potenciali pagalba autoimuninėms ir net neurologinėms ligoms. Mokslas vis aiškiau rodo, kad rūpinimasis žarnyno sveikata – tai ne tik geras virškinimas, bet ir investicija į bendrą savijautą bei ilgalaikę gerovę.

 

Ar yra reguliarių profilaktinių virškinimo trakto tyrimų ir programų?

 

Taip, yra tyrimų, kurie rekomenduojami profilaktiškai, net jei žmogus jaučiasi sveikas. Nuo 50 metų rekomenduojama atlikti storosios žarnos vėžio patikrą – slapto kraujo išmatose testą. Jeigu jis teigiamas – atliekama kolonoskopija (žarnyno tyrimas lanksčiu endoskopu). Rizikos grupėms, pavyzdžiui, jei šeimoje buvo šios ligos atvejų, ypač pirmos eilės giminėms (mamai, tėčiui, broliui ar sesei), tyrimus pradedame anksčiau.

 

Taip pat vertinga periodiškai atlikti bendrą kraujo ir biocheminį tyrimą, kuris gali parodyti uždegimo, kepenų, inkstų ar kitus sutrikimus dar prieš pasireiškiant simptomams. Turint nusiskundimų dėl virškinimo, atliekamas skrandžio endoskopinis tyrimas arba pilvo echoskopija.

 

Svarbu nepamiršti prevencinių programų, kurias finansuoja valstybė – jos leidžia nemokamai pasitikrinti dėl tam tikrų ligų. Profilaktiniai patikrinimai – tai galimybė aptikti ligas ankstyvojoje stadijoje, kai gydymas daug efektyvesnis.

 

Kokia jūsų nuomonė apie dirbtinį intelektą? Ar jis tikrai gali pakeisti gydytoją?

 

Ne kartą teko sulaukti pacientų, kurie prieš vizitą konsultavosi su ChatGPT. Šiandien tai jau normalu. Man smalsu išgirsti, ką žmogus jau žino apie savo ligą, ar ta informacija teisinga ir ką galėčiau papildyti. Pacientas pasako savo versiją, o aš įterpiu „bet yra niuansų…“. Pavyzdžiui, paskiriu antibiotiką, o pacientas perskaito, kad yra naujesnės kartos vaistas su mažiau šalutinių poveikių. Taip, toks vaistas egzistuoja, bet ne Lietuvoje. Jei žmogus jį gali gauti iš JAV ar kitos šalies – prašom, tačiau mūsų turimi vaistai taip pat leidžia visiškai išgydyti ligą.

 

Būna ir komiškų situacijų – viena pacientė rašė per instagramą ir klausė, ar tikrai negali valgyti lengvų pusryčių, jei kolonoskopija tik kitos dienos vakarą, nes ChatGPT „uždraudė“ valgyti net tris dienas! Tokiais momentais suprantu, kad bent kol kas dirbtinis intelektas gydytojo nepakeis (juokiasi).

 

Kokį svarbiausią patarimą galėtumėte duoti mūsų skaitytojams?

 

Jei virškinimo sistemos simptomai tęsiasi, jų neignoruokite – nelaukite, kreipkitės į gydytoją. Kartais laikas yra lemiamas. Ir nesvarbu, kiek jums metų – ne viską galima nurašyti stresui, miego trūkumui ar netaisyklingam darbo ir poilsio režimui. Ankstyvoji diagnostika gali apsaugoti nuo rimtų ligų ateityje.

 

Ar gydant pacientus ir dalinantis žiniomis soc. tinkluose, dar lieka laiko poilsiui, pomėgiams?

 

Turiu kiek neįprastą pomėgį – kolekcionuoju įvairaus dydžio „Volkswagen Beetle“ modeliukus. Viskas prasidėjo nuo mano pirmojo automobilio – raudono „vabaliuko“, kurį nusipirkau paskutiniais mokyklos metais ir vairavau 10 metų. Dabar kolekcijoje jau daugiau kaip 60 modelių. Jų ieškau kelionėse, o artimieji dažnai parveža iš užsienio. Internete jų specialiai neieškau – labiausiai vertinu tuos, kurie atsiranda netikėtai arba gaunami dovanų.

 

Kitas pomėgis – plaukimas. Didžiąją gyvenimo dalį nemokėjau plaukti, net bijojau vandens. Bet prieš dvejus metus ryžausi – susiradau trenerį. Iš pradžių sakiau, kad galvos į vandenį nekišiu, tačiau jau po pirmos pamokos plaukiau ant nugaros (šypsosi). Dabar 45 minutės baseine po darbo – geriausias būdas „pravalyti“ galvą.

 

Instagrame – gydytoja_evelina

 

Facebook – Evelina Ruibiene gydytoja gastroenterologe