Diskusija, ar naminis gyvūnėlis naudingas vaikų psichinei sveikatai, tampa vis dažnesnė ir aktualesnė. ES šalyse daugiau kaip pusė namų ūkių laiko ne vieną, o kelis augintinius. Naujausi duomenys rodo, kad poveikis priklauso nuo faunos rūšies ir auklėjimo stiliaus.

 

Artimiausias draugasSmiling,Little,Girl,And,Cute,Ginger,Cat,On,Carpet,At

 

Prisirišimas – emocinis ryšis tarp vaiko ir suaugusio globėjo – suteikia saugumą, komfortą, skatina normalų ir sveiką psichikos vystymąsi. Tyrimai rodo, kad panašų ryšį galima užmegzti su auginamais gyvūnais, o vaikystėje patirti santykiai palieka daug teigiamų padarinių.

 

Tuftso universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad augintiniai skatina reguliuoti emocijas ir nusiraminti, ugdo atsakomybę, empatiją, moralės standartus. Ispanų psichologai leidinyje „Mediterranean Journal of Clinical Psychology“ rašo, kad gyvūnų ir vaikų santykiai imituoja žmonių komunikaciją, todėl lavina bendravimo įgūdžius, mažina socialinę baimę, padeda susirasti draugų, taip pat moko neverbalinės sąveikos. Mažametis ugdo kantrybę, gebėjimą prisitaikyti ir palaukti, atleisti, jei gyvūnas netyčia suteikė skausmo ar sugadino daiktą. Stebėdamas kasdienes situacijas gali įgauti daugiau atsparumo ir motyvacijos, pavyzdžiui, neatsisakyti tikslo patyręs nesėkmę. Gyvūnai gyvena trumpiau, todėl neišvengiamai susiduria su netektimi, o patirtis moko globoti ir džiaugtis esamu laiku, išgyventi sielvartą ir susitvarkyti su liūdnomis emocijomis.

 

Neabejojama, kad naminis gyvūnas atlieka saugumo ir komforto funkciją tais momentais, kai šalia nėra patikimo suaugusio asmens. Tačiau mokslininkus seniai domina klausimas, ar naminė neprofesionali gyvūnų terapija gali paveikti vaikus, sergančius depresija, turinčius nerimo ar elgesio sutrikimų. Kita vertus, santykiai su gyvūnais tarnauja kaip indikatorius. Tai, kaip vaikas bendrauja su kate, šunimi ar žiurkėnu, atspindi ne tik prisirišimo stilių ir emocijų reguliavimo lygį, bet ir asmenybės bruožus, vertybes, savęs ir pasaulio suvokimą, mentalitetą. Smurtinė sąveika su gyvūnais rodo galimas psichologines patologijas: asocialios asmenybės bruožus, žemą empatiją.

 

Augintinis augintiniui nelygus

 

Mokslininkai iš Aragono nanomokslų ir medžiagų instituto (Ispanija) atliko didelės imties tyrimą, kuris apėmė apie 2000 šeimų. Iš jų 52,3 % turėjo vieną ar daugiau augintinių. 19,1 % laikė šunis, 8,7 % – kates, 14,8 % – paukščius, 28,6 % – kitų rūšių gyvūnų: žiurkėnų, triušių, vėžlių ar žuvų. Psichologai stebėjo ir rinko duomenis nuo gimimo iki 6–7 m.

 

Gauti rezultatai šokiravo. Vertinant augintinių poveikį psichinei sveikatai, nustatyta, kad geriausiai jautėsi vaikai, niekada neturėję gyvūno. Manoma, kad ši aplinkybė skatina glaudesnius santykius su žmonėmis: tėvais, seneliais, broliais, seserimis, kaimynais, draugais. Išreikšdamas emocijas vaikas gauna kokybišką grįžtamąjį ryšį, kokio negali suteikti nė vienas gyvūnas, todėl mažėja nerimo ir depresijos rizika. Palyginus mažamečius, kurie nuolat turėjo augintinių, ir tuos, kurie laikė gyvūnus protarpiais, nustatyta, jog stabilumas suteikia didžiausią naudą psichikai.

 

Įdomiausias atradimas buvo tas, kad poveikis (teigiamas ar neigiamas) priklauso nuo gyvūno rūšies. 4–5 m. mažyliams, turėjusiems katę, nustatyta didžiausia psichinės sveikatos problemų rizika. Tačiau smulkūs gyvūnėliai, tokie kaip žiurkėnai, triušiai, vėžliai ar žuvys, pasižymėjo apsauginiu poveikiu berniukams ir mergaitėms. Šiems augintiniams reikia nuolatinio, tačiau lengvo ryšio, kuris moko atsakomybės, empatijos ir savikontrolės.

 

Pasak tyrimo autorių, pirmaisiais gyvenimo metais emociniai ryšiai formuojasi vangiai, todėl šunų ar paukščių įtaka beveik nepastebima. Nuo 3 m. sustiprėja teigiamas keturkojų draugijos aspektas, nes lojantys atstovai orientuoti į bendravimą ir savitu būdu reiškia emocijas (džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę ir pan.). Ne tokį, kaip tikėtasi, kačių poveikį paaiškina gyvūnų savarankiškumas ir asketiškas gyvenimo būdas. Užmegzti kokybiškus abipusius santykius pavyksta beveik su visais šunimis, bet kačių bendravimas prilygsta loterijai. Įsigyjant kačiuką sunku prognozuoti, ar suaugęs gyvūnas (ne)mėgs bendrauti su žmonėmis. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad katės platina parazitą Toxoplasma gondii, kuriuo gali užsikrėsti šeimos nariai. Įrodyta, kad toksoplazmozė susijusi su elgesio problemomis, taip pat rimtais psichikos sutrikimais, tokiais kaip bipolinis sutrikimas ir šizofrenija.

 

Dažniausios tėvų klaidos

 

Nėra gyvas žaisliukas. Koks bus gyvenimas su augintiniu, priklauso ne tik nuo vaiko asmenybės tipo ir gyvūno charakterio. Didelis vaidmuo tenka tėvų atsakomybei tiek auklėjant atžalą, tiek rūpinantis augintiniu. Šuniukas ar kačiukas neatstos gimdytojų meilės, kaip ir brangūs žaislai, telefonai ar kitos užgaidos. Augintinis nekompensuos dėmesio stokos, taip pat neištaisys auklėjimo spragų. Gyvūnas negali būti apdovanojimu už gerą elgesį ar akademinius pasiekimus. Apsisprendimas turi būti sąmoningas ir apgalvotas. Naivu tikėtis, kad vaikas išlaikys motyvaciją rūpintis ir prižiūrėti, kaip žadėjo anksčiau, todėl suaugę asmenys privalo kontroliuoti ir laiku įsikišti, kad nenukentėtų gerovė.

 

Per didelis pasitikėjimas. Viešojoje erdvėje vis nuskamba atvejai, kai šeimos šuo apkandžioja vaiką. Daugelis tiki, kad jų mažas ir draugiškas augintinis negali pakartoti kažko panašaus. Dantis turi visų veislių ir dydžių šunys. Per didelis pasitikėjimas, paliekant vaiką vienumoje su gyvūnu, gali prišaukti nelaimę. Atsargumas, pavyzdžiui, atskiriant patalpas varteliais, užkerta kelią nelaimingiems nutikimams. Šią taisyklę rekomenduojama taikyti, kol vaikui sueis 10 m.

 

Gyvūno kantrybės limitas. Daugelis augintinių mėgsta žaisti, tačiau nekenčia suvaržymų ir grubių veiksmų. Net draugiškiausias šuo ar katė ilgainiui pasiekia lūžio tašką, jei vaikas peržengia ribas ir nereaguoja į įspėjamuosius signalus. Neigiama patirtis, pavyzdžiui, jei mažylis dažnai tampo už uodegos ar suduoda ranka, kaupiasi, kol galiausiai pasireiškia agresija. Ilgai kauptas nepasitenkinimas išsiveržia neadekvačiai, pavyzdžiui, mažyliui praėjus pro gulintį augintinį ir net nekliudžius. Iškalbingas ženklas, kad vaikas kelia gyvūnui stresą: krūpčiojimas nuo garso ar rankų mosto.

 

Piktybiškas elgesys. Tarp vaiko ir augintinio neužsimegs draugiškas ryšys, jei tėvai toleruos netinkamą elgesį – erzinimą ir patyčias. Tampymas už kūno dalių, žaislų ir ėdalo atiminėjimas, bėgimas pirmyn ir atgal, skatinantis vytis, rėkimas iš artimo atstumo, mojavimas virš galvos sukelia didelį stresą ir nepasitikėjimą. Privalu laikytis taisyklės, kad su augintiniu reikia elgtis taip, kaip norima, jog elgtųsi su mumis – geranoriškai.

 

Žinių apie elgesį stoka. Lengva grožėtis, koks mielas augintinį apsikabinęs vaikas, ir nepastebėti požymių, jog gyvūnas jaučiasi nejaukiai. Nemažai žmonių, įsigijusių šunį, katę ar triušį, kad vaikas turėtų augintinį, nebūna pasiruošę ir įgiję reikalingų žinių. Neužtenka žinoti, kaip šerti ar valyti narvelį. Būtina suprasti kūno kalbą ir iš anksto nuspėti gyvūno veiksmus. Šuns nerimą išduoda link nugaros atlenktos ausys, plačios akys, dažnas laižymasis ir žiovavimas. Tokiu atveju geriau atsitraukti ir suteikti erdvės. Visada, kada augintinis nueina šalin ar pasislepia, nevalia vytis ir liesti.

 

Ribų nebuvimas. Nuo pirmų dienų namuose augintinis turi turėti saugią vietą, kurioje galėtų netrukdomai pailsėti. Guolis – nediskutuotina vieta, kurioje vaikas negali liesti gyvūno. Lygiai taip pat apibrėžiami kambariai, pavyzdžiui, miegamieji, į kuriuos negali įeiti augintinis. Ribos reikalingos abiem pusėms, norint išlaikyti saugią pusiausvyrą tarp bendravimo ir poilsio. Svarbu sudaryti gyvūnui galimybę rinktis, kada bendrauti. Turėdamas laisvę atsitraukti ir nejausdamas prievartos, augintinis bendraus noriau ir aktyviau.

 

Vaikų švietimo trūkumas. Nė vienas mažametis, norintis augintinio, nežino, kaip deramai pasirūpinti ir bendrauti, kad žaidimai suteiktų abipusį malonumą. Tėvų užduotis – mokyti ir rodyti teigiamą pavyzdį. Naudinga stebėti gyvūną ir aptarti kūno požymius, kurie išduoda atitinkamas emocijas (džiaugsmą, baimę, pyktį, liūdesį ir pan.). Aiškinti, ką jaučia augintinis, jeigu negauna ėsti, kaip skauda stipriai suspaudus ir gera susitikti pasiilgus. Emocinis ugdymas, kurį suteikia gyvūnai, neatsiejamas nuo tėvų indėlio.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė