Mokslininkai skelbia, kad augintiniai turi teigiamą poveikį fizinei ir psichinei sveikatai, tačiau šuo namuose susijęs su didele atsakomybe. Kartais kortos sukrenta taip, jog tenka atsisveikinti skaudančia širdimi. Sprendimą atsisakyti keturkojo dažniausiai lemia ne pasikeitę jausmai, o nepalankios aplinkybės.

 

Liūdna tendencijaCat,At,An,Animal,Shelter

 

Kintančios mados. Anot gyvūnų prieglaudų darbuotojų, dėsningumas atsisakyti augintinių sutampa su giliomis ekonomikos krizėmis. Jei per pandemiją žmonės noriai graibstė gyvūnus lyg šviežias bandeles, 2024 m. pabaigoje prasidėjo grąžinimo bumas. JAV šiais metais šunų atsisakyta 43 %, ES – 22 % daugiau, nei pernai. Specialistai vadina šį reiškinį „šeimininkų pasidavimu“. Priežasčių, verčiančių ieškoti mylimam keturkojui naujų namų, gali būti begalės.

 

Laiko stoka. Augintinis atima nemenką dienos dalį, nes reikia vedžioti, šerti, šukuoti ir maudyti, apmokyti, socializuoti, vežti pas veterinarą. Nesąžininga ilgą laiką palikti vieną. Problemų kyla, jei gyvūnas įsigytas spontaniškai arba gautas kaip dovana, nesuplanavus gyvenimo permainų. Remiantis organizacijos „Dogs Trust“ ataskaita, jaunesnio amžiaus (25–34 m.) asmenims sunkiausia suderinti darbą, keliones ir šeimininkų pareigas, todėl patiria daugiau streso.

 

Patirties trūkumas. Kai kuriems savininkams trūksta žinių, todėl pečius prislegia gąsdinanti atsakomybė. Šeimoje turi įsipareigoti asmuo, kuris rodo iniciatyvą auginti šunį. Klaidinga kliautis, kad hobis taps bendras ir pavyks dalintis pareigomis. Konfliktų kyla, kai šeimininkas negeba rūpintis augintiniu, todėl permeta atsakomybę kitiems. Prieš įsigyjant keturkojį svarbu išsiaiškinti, ar būsimas šeimininkas supranta ir gali patenkinti jo poreikius.

 

Nerealūs lūkesčiai. Kartais suklaidina neobjektyvūs įsivaizdavimai, kaip šuo elgsis, kokią funkciją atliks ar net išspręs šeimos santykių problemas. Nuvilia, jei adaptacija užtrunka, nesutaria su kitais gyvūnais, nusibosta vaikams, trukdo užsiimti kitais pomėgiais, neleidžia miegoti naktimis, komplikuojasi kelionės automobiliu ir pan.

 

Pasikeitusi gyvenimo situacija. Savininkas gali netekti darbo, išsiskirti, persikelti į nuomojamą būstą, kuriame neleidžiama laikyti gyvūnų, susilaukti kūdikio ar susirgti. Nors prieš įsigyjant šunį daugelis šių aspektų apgalvojami, gali pasitaikyti kritinių aplinkybių, kurios nesuderinamos su augintiniu.

 

Gyvūnų sveikata ir amžius. Sergantys lėtinėmis ligomis ir vyresni augintiniai reikalauja daugiau priežiūros, padidėja išlaidos veterinarinėms reikmėms. Kiekvienas, priimantis gyvūną į namus, turėtų vertinti ilgalaikį įsipareigojimą rūpintis juo visą gyvenimą, nepriklausomai nuo medicininių ir su amžiumi susijusių sveikatos problemų. Tačiau dažnai koją kiša ne laiko ar noro stoka, o finansinės galimybės.

 

Nesidomėjimas. Liūdna tiesa, bet kai kurie asmenys, ypač vaikai ir laikantys gyvūną kaip aksesuarą ar gyvą žaisliuką, greitai praranda susidomėjimą. Šuo tampa našta. Augintinis nėra įrankis mokyti atžalas atsakomybės. Tokia praktika neveikia be tėvų įsikišimo ir kontrolės. Jeigu vaikas nevykdo pažadų, suaugusieji nenori ar negali rūpintis keturkoju, lieka vienas kelias – atsikratyti.

 

Nepageidaujamos vados. Nesterilizuotos kalytės gali susilaukti neplanuotų jauniklių. Atsakingas šeimininkas pasistengs rasti mažyliams naujus namus. Tačiau dažnai šuniukai neprižiūrimi arba atiduodami į gyvūnų prieglaudą. Tokių situacijų pavyktų išvengti kontroliuojant dauginimąsi ir sterilizuojant kalytes.

 

Elgesio problemos. Atsisakymą gali lemti šuns elgesio problemos (išsiskyrimo nerimas, agresija, tuštinimasis patalpose), su kuriomis nepavyksta susitvarkyti savarankiškai. Daugeliu atvejų yra sprendimas auklėti, dresuoti, kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau varžo nenoras, laiko ar pinigų stoka. Lengviau atsisakyti šuns ar net įsigyti naują, bet paklusnų.

 

Finansinis veiksnys. Kai kurie, įsigydami augintinį, neįsivaizduoja, kiek kainuoja pašaras, kirpykla, veterinarinė priežiūra. Ilgainiui stokoja išteklių rūpintis šunimi. Jeigu tenka sudurti galą su galu, kad pavyktų patenkinti esminius šeimos poreikius, keturkojis atsiduria prioritetų sąrašo apačioje.

 

Kritusi vertė. Kai kurie vertina augintinį tik iš naudos perspektyvos. Jei šuo nebetinka veisimui, sportui, medžioklei, sargybai, tampa nepageidaujamas, nors tarnavo šeimininkui ilgus metus ir nusipelnė orios senatvės. Laimingi tie, kurie randa naujus namus, tačiau daugelis tampa prieglaudų gyventojais, surinktais iš pamiškių ir gatvių.

 

Ar galima prognozuoti?

 

Tyrimai rodo aiškią priklausomybę tarp žinių stokos, ankstesnės neigiamos patirties (ne pirmas nevykęs bandymas laikyti keturkojį) ir rizikos, kad šuns bus atsisakyta. Nepriežiūra didėja, jei asmuo linkęs vartoti alkoholį arba narkotikus. Kai kurie tyrėjai rekomenduoja atsižvelgti į faktus, tokius kaip šuns nutukimas arba nenoras sterilizuoti, esą tai didesnės rizikos veiksniai.

 

Aptikta tam tikra tendencija, susijusi su namų ūkio struktūra. Amerikiečių duomenimis, šuns priežiūros lygis mažėja, jei asmuo gyvena vienas ir laiko daugiau nei vieną gyvūną. Kita vertus, kiti šaltiniai nurodo, kad emocinis artumas su šunimi didesnis, jei tai vienintelis augintinis. Įrodyta, kad vaikai mažina šeimininko prisirišimą prie augintinio. Moterys rečiau atiduoda keturkojus į prieglaudas, palyginti su vyrais. Vyresnio amžiaus šeimininkai taip pat rečiau atsisako keturkojų, palyginti su jaunais.

 

Įdomu, kad pajamos ar ekonominė padėtis nėra susijusios su žmogaus ir gyvūno ryšio stiprumu, tačiau prasta finansinė gerovė lemia didesnę atsisakymo riziką. Gali būti, kad aukštasis išsilavinimas susiję su didesniu sąmoningumu ir geresne alga, nes išsimokslinę žmonės elgiasi atsakingiau ir rečiau palieka augintinius. Portugalijos mokslininkai, analizavę šią temą, pastebėjo, jog konservatyvių politinių pažiūrų asmenims kyla mažiau emocinių sunkumų, nes gyvūnai laikomi mažiau morališkai vertingais, palyginti su žmonėmis. O gyvūnų teisių aktyvistai linkę būti politiškai liberalūs. Apklausus 1000 žmonių nustatyta, kad atsisakymą dėl netinkamo elgesio teigiamai vertino šunų neturintys respondentai, tačiau augintojai tvirtino, jog stengtųsi pašalinti problemas, neskubėtų atsikratyti.

 

Pasitikėjimo gyvūnais lygis – dar vienas kintamasis, lemiantis augintinio likimą. Šis veiksnys buvo būtinas pirmykščiams žmonėms, kurie prijaukino šunis, išliko reikšmingas šiuolaikinei visuomenei. Tikimasi, kad gyvūnas teiks draugiją, o šeimininkas rūpinsis bendradarbiavimo santykiais, kur abipusis pasitikėjimas reiškia bendrą riziką ir naudą, o šio pasitikėjimo nutraukimas lemia santykių pabaigą. Tad jeigu asmuo nesijaučia saugus šalia šuns, patiria nuostolių, sunkumai atsveria malonumą, didelė tikimybė, jog greitai atsisveikins.

 

Stereotipinė stigma

 

Akivaizdu, kad kenkimas, gyvūno apleidimas, nesirūpinimas bet kokiomis aplinkybėmis yra amoralus nusikaltimas. Nepaisant rekomendacijų iš anksto sąžiningai įvertinti savo galimybes laikyti šunį, žmonės daro klaidų.

 

Pasitaiko dviejų tipų buvę šeimininkai. Vieni atsikrato augintiniu kaip nereikalingu daiktu ir našta. Kiti jaučiasi sutrikę ir sugniuždyti, nes atsisveikina ne savo noru. Lengva demonizuoti, suversti kaltę atsakomybės ir įsipareigojimų stokai, tačiau, vertinant iš brandžios perspektyvos, – protinga atiduoti šunį į geras rankas, jei sunku pasirūpinti pačiam. Štai pasikeitus darbo tvarkaraščiui, kai keturkojis lieka namie 16 val. per dieną, vienatvė tampa kankinimo įrankiu.

 

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atiduoti augintinį – visada savanaudiškas veiksmas. Kai kuriems žmonėms tai meilės ir pasiaukojimo aktas, skausmingas sprendimas, kurį priėmė bandydami suteikti augintiniui tokią gyvenimo kokybę, kokios negali. Pirmiausia reikia tai pripažinti sau, o paskui paprašyti aplinkinių – draugų, prieglaudos darbuotojų, veterinarų – pagalbos. Retas susimąsto, kad buvusiam šeimininkui iš aplinkinių reikia meilės ir supratimo, jog išgyventų sunkų netekties periodą, o ne priekaištų. Kartais tai idealus sprendimas abiem, nes šunys – socialios būtybės ir greitai užmezga naujus ryšius.

 

Atsisveikinimas taps mažiau skausmingas apsidraudus, kad ateityje augintiniui sektųsi geriau. Draudžiama paleisti šunį į gatvę ar mišką. Auginant veislinį šunį, pirmiausia kreiptis į veislyną, iš kurio pirktas. Dauguma veisėjų mielai priima auklėtinius atgal ir padeda rasti naujus namus. Jeigu šuo paimtas iš prieglaudos, verta sugrįžti į tą pačią organizaciją, kuri pažįsta gyvūną ir žino jo gyvenimo istoriją. Lengviausias sprendimas – atiduoti pažįstamiems asmenims, kurie svajoja apie naują augintinį ir priima išskėstomis rankomis. Rasti tinkamus namus įkėlus skelbimą internete prilygsta loterijai, tačiau visada lieka viltis rasti sąžiningus ir mylinčius žmones.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė