Vaikas, kuris dar vakar prašė, kad mama apkabintų, šiandien pats ją ramina. Jis žino, kada geriau neklausti, moka pasirūpinti jaunesniu broliu ir dažnai atrodo neįprastai brandus. Tik kartais už šios stiprybės slypi paprastas dalykas – jis tiesiog per anksti suprato, kad namuose ne visada galima būti vaiku. Kur baigiasi gražus noras padėti šeimai ir prasideda našta, kurios mažas žmogus neturėtų nešti?

 
atsisiųsti

DI iliustracija.

Atsakomybės – normalu ir būtina

 

Ne kiekviena atsakomybė vaikui yra našta. Šeimoje natūralu padėti. Vaikas mokosi rūpintis kitais ir suprasti, kad namai nėra vieta, kur kiekvienas gyvena tik sau. Todėl visiškai normalu, jei susitvarko kambarį, iškrauna indaplovę, padeda tėvams buityje ar trumpam prižiūri jaunesnį brolį ar sesę. Lygiai taip pat vaikas gali apkabinti liūdną mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, paguosti tėtį. Rūpestis artimu žmogumi savaime nėra problema, atvirkščiai, empatija – vienas esminių gyvenimo įgūdžių. Svarbiausia – kas slypi už pagalbos, kad ir kokiu pavidalu ji išreiškiama. Jei vaikas žino, kad tai tik pagalba, kuri turi pradžią ir pabaigą, kad jis gali eiti žaisti, susitikti su draugais, ilsėtis ir rūpintis savais reikalais, viskas yra savo vietoje. Vaikas prisideda prie šeimos gyvenimo, bet nėra už jį atsakingas.

 

Kas kita, kai pagalba neatitinka vaiko amžiaus, kai dėl jos nukenčia mokslai, poilsis ar draugystės. Ir ypač tada, kai vaikui perduodama tai, ko jis neturėtų nešti: atsakomybė už suaugusio žmogaus emocijas, problemas ar visos šeimos gerovę.

 

Sveika pagalba vaiką moko savarankiškumo. Per didelė atsakomybė įdiegia, kad kitų poreikiai visada svarbesni už jo paties. Būtent čia ir prasideda riba, kurios suaugusiesiems svarbu neperžengti.

 

Kai riba peržengiama…

 

Riba tarp pagalbos ir per didelės atsakomybės ne visada matoma iš karto. Ji gali prasidėti nuo visai paprasto dalyko: vaikas paguodžia mamą, pabūna su mažesne sese ar atsisako išeiti su draugais, nes namuose tuo metu reikia pagalbos. Vienas kartas – nieko baisaus, bet kai tokios situacijos kartojasi, vaikas pamažu pradeda jaustis ne paprastu šeimos nariu, kuris prisideda, o žmogumi, nuo kurio priklauso, ar namuose viskas bus gerai.

 

Štai kelios dažnos situacijos, rodančios, kad vaikas verčiamas per anksti suaugti:

 

Virsta tėvų emociniu ramsčiu. Kai mama ar tėtis liūdi, vaikas juos apkabina – tai visiškai natūralu. Visai kas kita, kai jis pradeda nuolat stebėti tėvų nuotaiką, stengtis jų nesuerzinti, pralinksminti, kai šie liūdi, ir galvoti: „Jeigu mama ar tėtis blogai jaučiasi, turiu kažką padaryti.“ Tuomet vaikas prisiima tai, kas nėra jo atsakomybė – suaugusio žmogaus emocinę savijautą.

 

Tampa pagrindiniu jaunesnių vaikų prižiūrėtoju. Vieną vakarą pabūti su jaunesniu broliu ar sese, kol mama nueina į parduotuvę, nėra problema. Tačiau jei vyresnis vaikas nuolat turi pasirūpinti, kad jaunėliai pavalgytų, nueitų miegoti, atliktų namų darbus, būtų saugūs ar elgtųsi tinkamai, jo vaidmuo šeimoje pradeda keistis. Jis jau ne tik padeda mamai ar tėčiui, o atlieka dalį tėvų darbo.

 

Ima spręsti suaugusiųjų problemas. Kartais vaikas tampa šeimos rūpesčių liudininku. Jis girdi kalbas apie pinigų trūkumą, tėvų konfliktus, skyrybas, santykių problemas. Žinoti, kad šeimai sunku, savaime nėra blogai. Problema prasideda tada, kai vaikas ima jaustis turįs kažką dėl to padaryti: taupo savo norams skirtus pinigus, kad užtektų būtiniausiems šeimos poreikiams. Bando sutaikyti besipykstančius tėvus. Galvoja, kaip sumažinti šeimos išlaidas. Arba tyli apie savo problemas, nes supranta, kad tėvams ir taip sunku.

 

Pradeda atsisakyti savo poreikių. Galbūt nebeina į draugo gimtadienį, nes reikia prižiūrėti jaunesnį brolį. Praleidžia būrelį, nes mama dirba. Atsisako išvykos, nes šeima neturi pinigų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip supratingumas ir brandumas. Visgi jei vaikas nuolat atsitraukia nuo savo gyvenimo tam, kad šeimai būtų lengviau, verta sustoti ir paklausti: kiek vietos kasdienybėje dar liko jam pačiam?

 

Jaučiasi kaltas, kai renkasi save. Tai vienas svarbiausių ženklų. Vaikas gali būti savo kambaryje, žaisti, žiūrėti filmą ar susitikti su draugais, tačiau jaustis taip, lyg tuo metu turėtų būti kažkur kitur ir padėti. Jis gali galvoti: „Kaip galiu linksmintis, jeigu mama pavargusi?“ arba „Jeigu išeisiu, kas pasirūpins sese?“. Kai vaikas ima manyti, kad jo poilsis, norai ar džiaugsmas yra mažiau svarbūs už kitų žmonių poreikius, tai jau nebe vien graži atsakomybė. Sveika pagalba šeimai palieka vaikui teisę būti vaiku. Per didelė atsakomybė tą teisę pamažu atima.

 

Kas vyksta su per anksti užaugusiu vaiku?

 

Matydami, kad vaikas elgiasi itin atsakingai, girdime: „Jis labai brandus pagal savo amžių.“ Nors skamba kaip komplimentas, kartais už šio brandumo slypi ne vien stiprus charakteris, o gyvenimas, kuriame vaikui per dažnai teko susitvarkyti su tuo, su kuo neturėjo būti paliktas vienas.

 

Kai vaikas nuolat jaučia, kad turi stebėti, kas vyksta namuose, ar mamai šiandien gera nuotaika, ar tėtis nesupyks, ar jaunesniam broliui viskas gerai, jo kasdienybėje gali atsirasti nuolatinis budrumas ir įtampa. Jis mokosi greitai pastebėti kitų žmonių emocijas, tačiau tuo pat metu vis sunkiau išgirsti savąsias. Ilgainiui sunku atsakyti net į paprastą klausimą: „O ko nori tu?“ Vaikas gerai žino, ko reikia mamai, broliui ar sesei, tačiau savus poreikius nustumia į šalį. Poilsis gali atrodyti kaip laiko švaistymas, o malonumai – tarsi kažkas, ko dar nėra užsitarnavęs.

 

Ne mažiau svarbu tai, kad tokiam vaikui sudėtinga pačiam paprašyti pagalbos. Jis įpratęs būti tuo, kuris padeda kitiems, todėl pripažinti, kad nesusitvarko, gali atrodyti nejauku ar net kelti gėdą. Kartais vaikas išmoksta būti tuo, kuris viską iškenčia tyliai.

 

Kita rizika – stiprus atsakomybės jausmas. Vaikas gali manyti, kad jo vertę šeimoje parodo tai, kiek jis padaro: kuo daugiau padedu, kuo mažiau trukdau, kuo geriau susitvarkau, tuo esu vertingesnis. Tada meilė ir pripažinimas gali būti pradėti painioti su naudingumu.

 

Šis modelis gali persikelti ir į vėlesnius santykius. Užaugęs žmogus gali pernelyg lengvai prisiimti kitų problemas, sunkiai nustatyti ribas, bijoti nuvilti, jaustis atsakingas už partnerio ar draugų savijautą. Tačiau tai nėra neišvengiama vaikystės pasekmė. Daug kas priklauso nuo to, kiek laiko vaikas taip gyveno, kokia buvo situacija šeimoje, ar šalia buvo palaikančių suaugusiųjų, ar vėliau atsirado galimybė išmokti sveikai pasirūpinti savimi.

 

Pagalba būtina

 

Pastebėjus, kad vaikas šeimoje prisiima per daug, pirmiausia nereikėtų savęs kaltinti. Svarbiau sustoti ir grąžinti vaidmenis į vietas. Vaikui turi būti aišku: suaugusiųjų problemos yra suaugusiųjų atsakomybė, o pagalba šeimai vertinama, tačiau nėra pareiga išgelbėti namus.

 

Kartais užtenka paprastų dalykų. Pasakyti: „Ačiū, kad padedi, bet tau nereikia tuo rūpintis.“ Leisti vaikui pasakyti „ne“ nebijant, kad nuvils tėvus. Pasirūpinti, kad jo gyvenime liktų laiko draugams, būreliams, žaidimams ir tiesiog nieko neveikti. Jei šeimoje yra jaunesnių vaikų, jų priežiūrą svarbu organizuoti taip, kad vyresnysis vaikas netaptų nuolatiniu prižiūrėtoju.

 

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas girdi namuose. Suaugusiųjų santykių konfliktai, finansinės problemos ar kiti sunkūs rūpesčiai neturėtų būti perkeliami ant vaiko pečių taip, kad pasijustų turįs juos išspręsti. Net jei vaikas atrodo supratingas ir brandus, jam nereikia žinoti visko, ką žino suaugusieji.

 

Svarbu stebėti ne tik tai, kiek vaikas padeda, bet ir kaip jis dėl to jaučiasi. Jeigu vaikas nuolat jaučia kaltę, tampa nerimastingas, sunkiai atsiskiria nuo tėvų, stengiasi kontroliuoti viską, kas vyksta namuose, neleidžia sau ilsėtis, atsiranda ryškūs elgesio ir emocijų pokyčiai, verta į tai žiūrėti rimčiau. Ypač tuomet, kai šeimos situacija tokia sudėtinga, kad tėvams patiems sunku perskirstyti atsakomybes. Tokiu atveju naudinga vaikų psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padės suprasti, kur vaikas prisiėmė tai, kas jam nepriklauso, ir kaip nuimti šią naštą, kartu nesumenkinant jo pagalbos šeimai. Tikslas – vaikas turi išmokti padėti kitiems neprarasdamas savęs.

 

Autorė Jūratė Survilė