Laikau save gyvenimo gurmane

„Delfi TV“ laidos „Kasdienybės herojai“ kūrėja ir vedėja Rūta Lapė įsitikinusi, kad nuoširdus pokalbis su bet kokiu žmogumi kažką suteikia, net jei pašnekovo gyvenimo būdas ar vertybės nesutampa su mūsiškėmis. „Būtina sąlyga yra nuoširdumas. Deja, dalis žmonių po kaukėmis slepiasi ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs“, – sako žurnalistė.

KODĖL pasirinkote žurnalistiką?

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi sritį, kurioje labiausiai gali atskleisti savo asmenybę ir talentą bei atlikti darbą įdedant mažiausiai pastangų, todėl pasirinkau žurnalistiką. Aš esu greita, smalsi, sunkiai nusėdinti vietoje, šiek tiek paviršutiniška ir man gilintis į vieną siaurą sritį greitai nusibostų. Gyvenimo būdo laidų kūrimas – dinamiškas darbas, kuriame nuolat sutinku naujų žmonių, todėl man labai įdomu. Žinoma, ne paskutinėje vietoje ir vaikystės svajonė – nuo penktos klasės rašiau eilėraščius, tad tai, ką dabar dirbu, yra svajonės išsipildymas.

KOKIE pašnekovai įsimena labiausiai?

Dažnai gaunu kritikos, kad kai kurie laidos pašnekovai galbūt nėra verti eterio – per mažai pasiekę ar turintys nekokią reputaciją. Galbūt šiuo atžvilgiu mane galima laikyti prasta žurnaliste, nes žurnalistų pagrindinis darbo tikslas – tiesos paieškos, o aš dar baigiau psichologiją, todėl mano pagrindinis siekis – bent truputį pažinti ir suprasti žmogiškąją prigimtį. Tad neskirstau pašnekovų pagal nuopelnus, bet žiūriu, kaip jie gali atsiskleisti pokalbyje. Įdomu tai, kad kai kurių interviu nekantriai lauki metus ar dvejus, o iš kitų tikiesi šiek tiek mažiau, bet jie tave gali stipriai nustebinti.

AR buvo istorijų, kurios ypatingai palietė?

Esu visiškai tikra, kad atviras, nuoširdus pokalbis visada kažką duoda, net jei pašnekovo gyvenimo būdas ar vertybės nesutampa su mūsiškėmis. Kiekvienas žmogus gali suteikti įkvėpimo, nesvarbu, ar vieną dieną senamiestyje kalbinu talentingą menininką, o kitąkart – sodyboje gyvenantį vienišių. Kiekvieno pašnekovo gyvenime gali atrasti mažą vertingą grūdą.

KAIP jums pavyksta atverti žmogų, ar visada jaučiate, kad bendravimas nuoširdus?

Turiu daugiau nei 15 metų darbo patirties ir labai jaučiu, kada žmogus nėra iki galo nuoširdus. Bet per daug jo neteisiu, nes paprastai tokiais atvejais žmogus nėra atviras ir nuoširdus su savimi – tam tikrą kaukę nešioja ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį. Man atrodo, kad tai pajaučiu ne tik aš, bet ir žiūrovai. Televizija yra toks žanras, kur gali skaityti informaciją ne tik iš teksto, bet ir kūno kalbos, kitų mažų dalykų, kurie pasako labai daug.

AR duodate pašnekovams pamatyti laidą prieš paleidžiant į eterį?

Ne. Anksčiau sakydavo, kad pokalbis su žurnalistu – kaip ėjimas su velniu obuoliauti (šypsosi). Iš tikrųjų tarp pašnekovo ir žurnalisto turi būti pasitikėjimas. Mūsų laida tam tikra prasme yra interpretacija, kaip mes tą žmogų pamatėme, išgirdome. Žinoma, yra išimčių, kai kalbama apie labai jautrius dalykus, kuriems apžvelgti prireikia ir teisininkų pagalbos, kad viskas būtų atlikta tinkamai ir pašnekovui nesukeltų problemų.

AR už darbo ribų irgi mieliau klausotės kitų, o gal kaip tik esate labiau ekstravertė?

Gyvenime tikrai esu ekstravertė, kuri kalba daug. Gal net per daug, nes kartais galiu užgožti greta esantį žmogų. Tačiau darbe griežtai laikausi taisyklės nepertraukti pašnekovo, labai pastebiu, kai kažkas kitose laidose tai daro.

KOKIAS laidas pati mielai žiūrite laisvalaikiu?

Apie meną, dizainą, architektūrą. Pasakysiu nepopuliariai, bet kalbant apie žurnalistiką dažnai akcentuojamos aktualijų, politinės, ekonominės laidos. Tačiau jeigu kiekvienas susimąstytų, kiek mūsų gyvenime lemia politika ir kiek asmeniniai dalykai, socialiniai santykiai (vadinamoji minkšta informacija), tai, ko gero, sutiktume, kad galėtų būti daugiau kultūrinių, gyvenimo būdo ir pramoginių laidų. Reikia nepamiršti, kad sukurti pramogą žiūrovui – viena iš įdomiųjų žurnalistikos dalių.

KAIP ilsitės?

Mes labai mėgstame savo namus ir žmones juose, todėl šeimoje turime tradiciją kiekvieną savaitgalį paruošti vakarienę draugams. Dažnai juokauju, kad išmainiau ankstyvą rytą sporto klube į ilgą vakarą su draugais, nuoširdžiais pokalbiais ir galbūt per daug maisto. Manau, kad tai lems ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.

Kalbant apie laisvalaikį, norisi pridėti, kad žurnalistika dovanoja labai turtingą gyvenimą: esi nuolat kviečiamas į įvairius renginius, kasdien gali įdomiai leisti laiką. Kiti žmonės dėl tokio spalvingo gyvenimo būdo turi daug dirbti, o man tai ir darbas, ir malonumas viename.

AR turite slaptų talentų, hobių?

Mano meilės kalba yra maistas. Labai mėgstu gaminti, nors mane pamatę žmonės kartais sunkiai patiki, kad ne tik gaminu, bet ir valgau (šypsosi). Tai mano pagrindinis hobis.

KOKIĄ paskutinę knygą skaitėte?

Labai mėgstu skaityti. Kalbėdama su žmogumi iškart suprantu, ar jis skaito daug knygų, nes skaitymas ypač plečia žodyną. Dažniausiai renkuosi psichologines ir grožines knygas. Paskutinė, kurią skaičiau vasarą, buvo S. Bloom „5 gerovės tipai“. Prieš tai skaičiau vieną įdomiausių knygų, kokią man teko atsiversti: M. Gladwell „Išskirtys: sėkmės istorija“, taip pat įspūdį paliko B. Han „Nuovargio visuomenė“ ir G. Grušaitės „Grybo sapnas“.

KAS labiau esate – optimistė ar pesimistė?

Optimistė. Labiausiai savo stiprybę pajuntu kritinėse situacijose: gebu susitelkti, nepasimesti, išlaikyti sveiką protą ir ieškoti geriausio problemos sprendimo atsiribodama nuo emocijų, savęs gailėjimosi ir kt. Taip pat moku mėgautis mažais dalykais. Laikausi nuomonės, kad žmogaus gyvenimas yra toks, kokia jo kasdienybė, o ne išsvajotos atostogos keletą kartų per metus. Todėl stengiuosi, kad mano kasdienybėje būtų mažų malonumų, pavyzdžiui, skani kava, kuria mėgaujuosi gražioje vietoje, estetiški namai su daug meno kūrinių, ypatingos miesto erdvės. Sakoma, kad žmogaus akis pripranta prie gražių dalykų, bet stengiuosi neprarasti gebėjimo pasidžiaugti miško vaizdu pro langą, pastebėti, kaip tai gražu. Laikau save gyvenimo gurmane.

KOKIA gyvenimiška tiesa, taisykle vadovaujatės?

Nežinau, ar ne per stipriai nuskambės, bet noriu gyvenimą semti pilnomis rieškutėmis, noriu, kad jame būtų daug skonio. Labiausiai nemėgstu drungno jausmo. Aišku, kai turi šeimą, įsipareigojimų, įsisuki buityje – sunku, bet vis tiek stengiuosi paklausyti geros muzikos, gražiai apsirengti. Tiesiog daryti dalykus, kurie man iš tikrųjų suteikia gyvenimo skonio, nesekti paskui tendencijas ir gyventi kaip kiti.

KĄ norėtumėte savyje pakeisti?

Esu gana chaotiška ir kartais pati nesuprantu, kaip viskas pavyksta. Man sunku susikaupti, o vis tiek viskas pasidaro tik darymo būdu, todėl pasaulis priklauso darantiems. Kartais tikrai reikia save labai motyvuoti, kad viskas pasidarytų. Galima sakyti, kad vis dar ieškau, kur yra ta riba tarp savęs baudimo ir mokėjimo mėgautis gyvenimu.

KOKĮ žmogų (gyvą ar jau iškeliavusį) norėtumėte pakalbinti?

Norėčiau pakalbėti su kokia nors seniai gyvenusia Holivudo žvaigžde ar vienu iš nušautų prezidentų, dar Rytų kultūros dvasiniu lyderiu. Įdomiausios man yra asmenybės, kurios nebijo parodyti ne tik teigiamų savo pusių, bet ir skausmo, silpnybių, kurių mes visi turime. Kad ir koks būtų nuostabus žmogaus įvaizdis, man atrodo, kad visi esame labiau panašūs nei skirtingi: turintys ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, tiek silpnybių, tiek stiprybių. Tad norėčiau pabendrauti su ryškiu žmogumi, kuris ne tik padarė didelę įtaką pasauliui, bet ir yra daugiasluoksnė asmenybė.

Autorė Laima Samulė