Svarbiausia būti savimi  

LNK televizijos laidoje „Žvaigždžių duetai“ dalyvaujanti dainininkė Anžela Adamovič-Gečienė pasakoja, kad tokie projektai visuomet pareikalauja nemažai fizinių ir emocinių jėgų, tačiau jų nesant apima televizinio šurmulio ilgesys. „Be to, kiekvienas projektas atlikėjui yra vertinga patirtis“, – sako pašnekovė. Su Anžela kalbamės ne tik apie muziką.

Anžela Gečienė, Inesos Sirokovos nuotrauka.

KOKIA patirtis dainuoti su žmogumi, kuris nėra scenos profesionalas?

Viso projekto komanda yra nuostabi, taip pat ir mano partneris – sporto treneris, daugkartinis Lietuvos lengvosios atletikos barjerinio bėgimo čempionas Artūras Janauskas. Ruošdamiesi pasirodymams abu į krūvą sudedame tai, ką turime, ir žiūrime, kas iš to išeis. Žinoma, atsižvelgdama į tai, kad Artūras nėra scenos žmogus, stengiuosi nepervertinti mūsų dueto galimybių ir parinkti tokius kūrinius, kurie būtų palankūs abiem.

KAIP sekasi įtemptą filmavimų grafiką derinti su motinyste?

Iš tiesų tokie projektai filmuojami nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tačiau namuose turiu nuostabų partnerį. Kai dėl darbų kurį laiką negaliu dalyvauti šeimos gyvenime, jis puikiai susitvarko ir vienas.

KĄ naujo apie save sužinojote tapusi mama?

Pasirodo, turiu kantrybės. Sūnus vis „mama, mama“, „pažiūrėk, pažiūrėk“, „paklausyk, paklausyk“… Na, ir galvoji, kas čia dabar tokio bus, bet nieko per daug didelio ir neįvyksta (šypsosi). Tačiau suprantu, kad tam mažam žmogui tai svarbu, todėl sėdžiu, žiūriu, klausausi.

KO šiuo metu mokotės arba norite išmokti?

Šiuo metu iš naujo mokausi groti pianinu, nes visai pamiršau, kaip tai daroma. Kartą per savaitę į namus atvyksta mokytojas pamokyti ir sūnaus, ir manęs. Prieš tai buvo etapas, kai mokiausi užsienio kalbų – dar ir dabar prisėdu padirbėti su specialia programėle, nes vis norisi išmokti naujų kalbų. Buvo ir laikotarpis, kai mokiausi šaudyti. Žodžiu, vis pajuntu poreikį išmokti ką nors nauja.

KĄ laikote savo autoritetais?

Konkrečių žmonių neišskirčiau, nes vienų žavi tam tikros charakterio savybės, kitų – pasiekimai. Buvo etapas, kai norėjau dainuoti, šokti su trupe ir surinkti pilnutėles arenas, kaip Beyonce. Vėliau, daugiau pasidomėjus jos asmenybe, susižavėjimas išblėso. Iš tiesų labai džiaugiuosi mūsų atlikėjais, pavyzdžiui, Jessica Shy. Nesakau, kad laikau juos autoritetais, bet ir pati norėčiau turėti tokią didelę publiką, todėl po truputį, nors ir labai lėtai, einu to link.

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Jeigu važiuoju viena, tai garsiai klausausi sunkiojo metalo, sunkiojo roko arba repo, kartais – ir klasikinės muzikos, ypač kai laukia ilgos kelionėklausyti kolegų kūrybos, parašyti gražią žinutę, pasveikinti su premjera. Smagu pasidžiaugti kito žmogaus sėkme.

Į KOKIĄ šalį norėtumėte sugrįžti?

Dažniausiai renkamės šalis, kur dar nesame buvę, bet labai patiko Kroatija. Norėčiau dar kartą pakartoti kelionę po šią šalį automobiliu, nes pakeliui pamatėme daugybę gražių vietų. Didelį įspūdį paliko ir Rodo sala. Apskritai norėčiau aplankyti kitą žemyną, nes kol kas esame buvę tik Pietryčių Azijoje, kur mėnesį atostogavome Vietname. Dar traukia Sicilija, kurią labai išgyrė draugai, ir Roma.

KOKIOS šalies virtuvei negalite atsispirti?

Labiausiai mėgstu lietuvių virtuvę – visus bulvinius patiekalus, nors gal jų nereikėtų tiek daug valgyti (šypsosi).

KĄ skaniai gaminate?

Čia jau reikėtų klausti mano šeimos, nesinori girtis (šypsosi). Turbūt visus lietuviškus patiekalus, taip pat tom yum sriubą. Šeima vis dar patenkinta mano ruošiamu maistu, tad gal galiu patvirtinti, kad gaminu skaniai.

KOKIŲ silpnybių turite?

Turiu dvi dideles silpnybes. Pirma – pledai. Juos dievinu. Namuose turiu gal dvidešimt, visi skirtingų tekstūrų, spalvų, raštų, kuriuos derinu prie namų interjero, nuotaikos, oro temperatūros ir kt. Net sūnus jau žino, kad esu pledų maniakė. Pastebėjęs, kad parduotuvėje mano žvilgsnis krypsta į pledą, primena, jog jau ir taip turiu daug, naujo nereikia (šypsosi).

Kita silpnybė – gražios lėkštės. Taip pat turiu susilaikyti neprisipirkusi, nes namuose nelabai turime joms vietos. Tačiau kai užsuku į kokią nors mugę, kur akį traukia dailūs rankų darbo dubenėliai ar lėkštės, tikra sunku praeiti pro šalį.

AR kažko bijote?

Didžiausia mano baimė – skraidyti. Bijau skrydžių keleiviniais lėktuvais, tačiau dėl to neatimu iš šeimos galimybės aplankyti naujas šalis ir pažinti kitas kultūras. Galbūt pasirodys netikėta, bet nebijau skristi sraigtasparniu ar kariniu lėktuvu – tik keleiviniais. Sraigtasparniu teko skristi filmuojant muzikinį vaizdo klipą. Prieš pakylant buvau informuota, kad skrydis gana pavojingas, nes tarp kalnų pasitaiko vėjo gūsių, galinčių nublokšti sraigtasparnį į kalną, tačiau neišsigandau ir jaučiausi visai gerai.

Kariniu lėktuvu skridau su Sauliumi Urbonavičiumi-Samu ir jo komanda į Afganistaną koncertuoti ten dislokuotiems lietuvių ir kitų šalių kariams. Skrydžio metu turėjau galimybę sėdėti šalia piloto kylant ir leidžiantis – labai patiko. Prieš kelionę šiek tiek nerimavau, kaip ten viskas vyksta, kaip gyvena kariai. Tai buvo tikrai nepamirštama patirtis – viską pamatyti savo akimis, padainuoti kariams ir su jais pabendrauti.

KOKIĄ vietą jūsų gyvenime užima sportas?

Sportas man labai svarbus. Dėl įvairių veiklų nepavyksta susidaryti visiškai reguliaraus sporto grafiko, tačiau bent du kartus per savaitę greitu ėjimu nueinu 5 km. Pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį einu į sporto klubą, o kasdien pusvalandį darau rytinę mankštą. Savaitgaliais jos nedarau, nes taupau jėgas koncertams. Esu gana patenkinta savo fiziniu aktyvumu ir man tikrai patinka sportuoti.

AR mėgstate ekstremalias, adrenalino suteikiančias pramogas?

Nemanau, kad esu ekstremalė. Tačiau man tikrai patinka šaudymas. Šaudykloje visiškai susikoncentruoji į tai, ką tuo metu darai, todėl puikiai pailsi nuo kasdienių rūpesčių, nusiramini. Tikrai rekomenduoju (šypsosi).

Ekstremalumas man labiausiai asocijuojasi su aukščiu – šuoliais parašiutu, skrydžiais parasparniu, bet tai ne man. Tiesa, esu išbandžiusi skrydį parasparniu virš vandens (parasailing) su savo vyru Gran Kanarijoje. Tuo metu su Žygimantu dar net nebuvome pora. Kartu pakilome virš vandens, šalia kalnų, ir sklandėme labai aukštai, visiškai kitoje atmosferoje – ten net gali laisvai kalbėti, nes nejauti jokio vėjo. Buvo įdomus jausmas, tačiau taip aukštai daugiau nebenorėčiau (šypteli.)

KOKIĄ brangiausią dovaną esate gavusi?

Brangiausia dovana, kurią galiu gauti tapusi mama, – kažkas nuo sūnaus. Tos pirmosios jo rankomis vaikų darželyje sukurtos dovanėlės, kupinos meilės ir laimės, tiesiog užspaudžia širdį.

UŽ KĄ esate dėkinga?

Iš esmės jaučiuosi dėkinga pasauliui, Dievui ir geriems žmonėms. Kai pamatau, kad vienas žmogus kitam padaro ką nors gera, visuomet sąmoningai tai pastebiu ir pajuntu šilumą. Pagalvoju, kaip gera, kad yra žmogiškų žmonių, kurie nori padėti kitam.

KOKIA svarbiausia taisykle vadovaujatės gyvenime?

Svarbiausia būti savimi. Tai tikrai nėra lengva, ypač mums, užaugusiems mūsų laikais (jau galiu taip sakyti). (Šypsosi.) Nelabai kam rūpėjo, kaip mes augame, ko norime, kokie esame ir kur einame.

Suvokimas, kad pakanka būti savimi ir nesistengti niekam įtikti, yra didelė dovana, kurią kiekvienas galime sau padovanoti.

Taip pat gyvenime vadovaujuosi auksine taisykle – nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad jis elgtųsi su tavimi.

Autorė Laima Samulė