Jo pavardė angliškai reiškia „barzdą“, tačiau būtent jis – legendinės grupės „ZZ Top“ būgnininkas Frankas Beardas – neturėjo garsiosios ilgos ir vešlios barzdos. Jis dažniausiai likdavo ekstravagantiško gitaristo Billy Gibbonso ir charizmatiškojo bosisto Dusty Hillo šešėlyje. Vis dėlto jo būgnų ritmas buvo neatsiejama grupės skambesio dalis. Be F. Beardo „ZZ Top“ istorija būtų skambėjusi visai kitaip. 2026-ųjų rugpjūtį mirus muzikantui, užsivėrė dar vienas puslapis šešis dešimtmečius trukusioje legendinės roko grupės istorijoje.

 

Paskutinis ritmasLincoln,,Ca,-,Aug,17:,Zz,Top,Performs,At,Thunder

 

Franko Beardo gyvenimo pabaiga buvo tyli ir labai nutolusi nuo garsiosios scenos, kurią jis pažinojo didžiąją gyvenimo dalį. 2026 metų rugpjūčio 17 dieną legendinis būgnininkas mirė savo rančoje Ričmonde, Teksaso valstijoje. Šalia jo buvo šeimos nariai. Oficiali mirties priežastis viešai nepaskelbta. Jam buvo 77-eri.

 

Iki pat gyvenimo pabaigos Frankas išliko neatsiejamas nuo „ZZ Top“ – grupės, kurios vardas tapo Teksaso rokenrolo sinonimu. Jo kolega ir ilgametis bičiulis Billy Gibbonsas, pranešdamas apie būgnininko mirtį, pabrėžė ne tik asmeninę netektį, bet ir milžinišką F. Beardo indėlį į grupės skambesį. B. Gibbonsas jį vadino vienu prigimtinai novatoriškiausių būgnininkų ir tikru Teksaso sūnumi, o jo ritmą – esminiu elementu, padėjusiu „ZZ Top“ išlikti muzikos viršūnėje.

 

Tai nebuvo vien mandagus atsisveikinimas. Franko būgnai buvo vienas iš trijų pagrindinių garsiosios grupės atraminių stulpų. B. Gibbonsas kūrė įsimintinus gitaros rifus, D. Hillas muzikai suteikė sodrų bosą ir vokalines harmonijas, o F. Beardas visa tai sujungdavo į tvirtą, nenutrūkstamą ritmą. Jo grojimas nebuvo skirtas demonstratyviems solo ar publikos dėmesiui prikaustyti. Būgnininkas retai siekė tapti pagrindiniu scenos herojumi, tačiau būtent jis muzikai suteikdavo judesio, energijos ir charakterio. Šį darbą atliko daugiau nei pusę amžiaus.

 

Per savo karjerą su F. Beardas prisidėjo prie tokių kūrinių kaip „La Grange“, „Tush“, „Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“. Tai dainos, kurias atpažįsta net ir tie, kurie savęs nelaiko dideliais roko muzikos gerbėjais. Grupės kelias buvo įspūdingas ir skaičiais: „ZZ Top“ visame pasaulyje pardavė dešimtis milijonų albumų, tapo viena sėkmingiausių amerikietiškojo roko grupių, o 2004 metais buvo įtraukta į Rokenrolo šlovės muziejų.

 

Dar svarbiau – grupė sugebėjo išlikti aktuali kelis dešimtmečius, nors muzikos pasaulis aplink ją keitėsi neatpažįstamai. Frankas matė viską: 7-ojo dešimtmečio pabaigos bliuzo klubus, 8-ojo dešimtmečio rokenrolo klestėjimą, stadionų turus, MTV revoliuciją ir laiką, kai muzika persikėlė į skaitmeninį pasaulį.

 

Jo gyvenimo pabaiga sutapo ir su simboliniu grupės istorijos momentu. 2021 m. mirė Dusty Hillas. Po jo mirties iš legendinės sudėties liko B. Gibbonsas ir F. Beardas. Praėjus penkeriems metams, mirė ir būgnininkas. Tačiau, kaip skelbė pati grupė, „ZZ Top“ turėjo tęsti veiklą – tokia buvo ir Franko valia. Tai daug pasako apie žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį laikė ritmą: muzika neturi sustoti vien todėl, kad vienas būgnininkas jau nebegali atsisėsti prie savo instrumento.

 

Teksaso berniukas, atradęs būgnų kalbą

 

Frankas Lee Beardas gimė 1949 metų birželio 11 dieną nedideliame Frankstono miestelyje Teksase. Vėliau šeima persikėlė į Irvingą – miestą netoli Dalaso, kuriame prabėgo svarbiausi jo vaikystės ir paauglystės metai. Apie Franko tėvus viešai žinoma nedaug. Šeimos gyvenimas niekada nebuvo plačiai aptarinėjamas spaudoje, o pats muzikantas nebuvo linkęs artimųjų paversti viešojo gyvenimo dalimi. Todėl patikimų duomenų apie motinos ir tėvo vardus ar profesijas išliko itin mažai.

 

Tačiau viena aplinkybė aiški – Franko gyvenimą anksti pakeitė muzika. Paauglystėje pradėjo groti būgnais. Tuo metu Jungtinėse Valstijose vyko tikras muzikinis sprogimas: radijuje skambėjo rokenrolas, bliuzas ir ritmenbliuzas, o iš Didžiosios Britanijos plūstelėjo nauja roko grupių banga. Jaunajam Frankui būgnai tapo ne tik pomėgiu, bet ir būdu atrasti savo vietą pasaulyje. Jis mokėsi Irvingo vidurinėje mokykloje. Būtent čia ir aplinkiniuose Teksaso muzikos sluoksniuose pradėjo megztis pažintys, vėliau turėjusios lemiamą reikšmę jo gyvenimui.

 

Svarbiausia jų buvo pažintis su Dusty Hillu. Dar iki „ZZ Top“ atsiradimo Beardas ir Hillas kartu grojo įvairiose grupėse. Jų kelias į didžiąją sceną nebuvo tiesus. Abu jauni muzikantai bandė jėgas skirtinguose kolektyvuose, tarp jų – „The Cellar Dwellers“, „The Warlocks“, „The Hustlers“, „American Blues“ ir kituose projektuose. Tai buvo tikroji muzikanto mokykla. Grojimas mažose grupėse reiškė ne tik išmokti atlikti kūrinius – reikėjo klausytis kitų, prisitaikyti, improvizuoti ir išgyventi nenuspėjamame muzikos versle. F. Beardas ir D. Hillas tuomet dar neturėjo milijonų gerbėjų ar didžiulių honorarų. Jie buvo jauni Teksaso muzikantai, atkakliai ieškantys savo skambesio.

 

Franko gyvenime netrūko ir kurioziškų ankstyvosios karjeros epizodų. Vienu metu jis grojo grupėje, kuri koncertavo apsimesdama garsios britų grupės „The Zombies“ sudėtimi. Tokios netikros grupės tuo metu nebuvo visiškai neįprastas reiškinys – muzikos verslas buvo kur kas mažiau kontroliuojamas nei šiandien, o garsus vardas galėjo tapti paprastu būdu pritraukti publiką. Tačiau Frankui Beardui netrukus nebereikėjo skolintis svetimo pavadinimo. Ankstyvosios muzikinės patirtys išmokė vienos svarbiausių taisyklių: ritmas turi tarnauti dainai, o ne muzikanto ego. Šis principas vėliau tapo vienu išskirtiniausių „ZZ Top“ skambesio bruožų.

 

Kelias į pasaulio sceną

 

„ZZ Top“ istorija prasidėjo Teksase – vietoje, kur bliuzas, kantri muzika ir rokenrolas susipynė į savitą kultūrinį mišinį. B. Gibbonsas jau buvo žinomas kaip talentingas gitaristas, grojęs psichodelinio roko grupėje „The Moving Sidewalks“. Tuo metu F. Beardas ir D. Hillas jau buvo sukaupę bendros muzikinės patirties. Kai aplinkybės suvedė šiuos tris žmones, tarp jų užsimezgė ypatinga muzikinė chemija.

 

1969 m. pradėjo formuotis klasikinė „ZZ Top“ sudėtis: B. Gibbonsas – gitara ir vokalas, D. Hillas – bosinė gitara ir vokalas, F. Beardas – būgnai. Pirmieji koncertai ir įrašai nepadarė jų pasaulinėmis žvaigždėmis per vieną naktį. Grupė augo pamažu, kurdama savitą skambesį. Jos muzikoje susiliejo bliuzo šaknys, roko energija, bigio ritmas, Teksaso dvasia, humoras ir provokuojančios užuominos.

 

F. Beardo būgnai šiam skambesiui tiko idealiai. Jo grojimas suteikė muzikai vadinamojo „Texas shuffle“ pojūtį – ritmą, kuris skamba lengvai ir natūraliai, nors iš tikrųjų reikalauja didelio tikslumo. 1971 m. pasirodė pirmasis grupės albumas „ZZ Top’s First Album“. Vėliau sekė „Rio Grande Mud“, tačiau tikrasis proveržis įvyko 1973-iaisiais, išleidus albumą „Tres Hombres“. Būtent jame skambėjo „La Grange“ – daina, tapusi viena garsiausių grupės vizitinių kortelių. Vėliau pasirodė „Tush“, ir „ZZ Top“ jau nebegalėjo būti laikoma vien regionine Teksaso grupe. Ji tapo svarbia amerikietiškojo roko jėga.

 

8-ajame dešimtmetyje grupė daug koncertavo ir telkė vis didesnį gerbėjų ratą. Tačiau tikrasis pasaulinis proveržis įvyko kitame dešimtmetyje. 1983 m. pasirodė albumas „Eliminator“. „ZZ Top“ išsaugojo savo bliuzo ir rokenrolo šaknis, tačiau drąsiai pritaikė skambesį naujam laikui. Muzikoje atsirado sintezatorių, modernesnių ritmų ir technologinių eksperimentų. Rezultatas pranoko lūkesčius.

 

„Gimme All Your Lovin’“, „Sharp Dressed Man“ ir „Legs“ tapo milžiniškais hitais, o „ZZ Top“ užkariavo MTV. B. Gibbonsas ir D. Hillas su ilgomis barzdomis, tamsiais akiniais ir skrybėlėmis tapo akimirksniu atpažįstamais popkultūros simboliais. Muzikiniuose vaizdo klipuose netrūko greitų automobilių, žavių moterų ir absurdiško humoro.

 

O Frankas Beardas? Žmogus, kurio pavardė angliškai reiškia „barzda“, buvo vienintelis grupės narys, netapęs garsiosios veido augalijos simboliu. Šis paradoksas ilgainiui tapo vienu smagiausių „ZZ Top“ istorijos faktų.

 

Frankas niekada nesistengė konkuruoti su kolegų įvaizdžiu. Jo vaidmuo buvo kitoks. Kol Billy ir Dusty tapo vaizdo klipų ikonomis, F. Beardas rūpinosi, kad už įspūdingo grupės fasado slypinti muzika išlaikytų tvirtą pagrindą. „ZZ Top“ sėkmė pakeitė ir jo gyvenimą. Iš Teksaso klubų muzikanto jis tapo pasaulinio garso roko žvaigžde, tačiau net ir pasiekęs šlovę išliko mažiausiai viešas iš trijų grupės narių.

 

Už būgnų ir už legendos ribų

 

Frankas nebuvo vien blizgančio rokenrolo pasaulio dalis. Kaip ir daugelis 7-ajame bei 8-ajame dešimtmečiuose išgarsėjusių muzikantų, jis susidūrė ir su tamsiąja šlovės puse. Ankstyvaisiais karjeros metais turėjo problemų dėl priklausomybių ir piktnaudžiavimo svaigalais. Tai nebuvo vien spalvingo roko gyvenimo būdo dalis – priklausomybė tapo rimtu išbandymu, privertusiu jį sustoti ir iš esmės pakeisti gyvenimą.

 

Kurį laiką Frankas pasitraukė iš aktyvios veiklos, kad galėtų susigrąžinti blaivybę. Jam pavyko įveikti šį sudėtingą laikotarpį, grįžti į muziką ir tęsti ilgą kūrybinę karjerą. Tai neabejotinai buvo vienas svarbiausių asmeninių laimėjimų.

 

Vėliau svarbią vietą jo gyvenime užėmė šeima. 1982 m. vedė Debbie Meredith. 1985 m. porai gimė dvyniai Rory ir Nico. Kartu šeima augino ir Franko dukrą iš ankstesnės santuokos.

 

Būgnininkas, dešimtmečius praleidęs koncertų salėse ir įrašų studijose, turėjo ir kitą gyvenimą – toliau nuo scenos šviesų. Jis nesiekė tapti televizijos asmenybe, retai dalijo interviu ir stengėsi asmeninį gyvenimą išlaikyti privatų. Frankas pasižymėjo sausu humoru ir gebėjimu išlikti savimi šalia dviejų itin ryškių scenos partnerių.

 

Tai ypač išryškėjo garsiajame „ZZ Top“ įvaizdyje: kol Billy ir Dusty augino legendines barzdas, žmogus, pavarde Beardas, liko vienintelis, kuriam jos neprireikė. Tačiau už šio kurioziško fakto slypėjo rimtas ir savo amatą puikiai išmanęs muzikantas.

 

F. Beardo būgnų stilius buvo vienas svarbiausių „ZZ Top“ skambesio bruožų. Jis puikiai suprato, kad trijų žmonių grupėje kiekvienas garsas turi reikšmę. Nebuvo kur pasislėpti už papildomų gitarų, klavišinių ar gausybės kitų muzikantų – kiekvienas būgno smūgis turėjo būti tikslus, saikingas ir reikalingas.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė