Iš gyvenimo imu viską, ką tik jis pasiūlo

Lietuviškos muzikos scenoje – naujas, profesionalus, gero juoko dozę užtikrinsiantis duetas „2 METRAI“, kuriame jėgas sujungė dainininkas, tenoras Deividas Norvilas-Deivis ir operos solistas, tenoras Rafailas Karpis. Deivis pasakoja nesitikėjęs, kad kartu dirbti bus taip lengva, o kūryba tiesiog liesis iš gausybės rago. Su žinomu dainininku kalbamės apie būsimus koncertus ir šį tą daugiau.

Deividas Norvilas, Liusjeno Kulbio nuotrauka.

KAIP kilo projekto „2 METRAI“ idėja?

Su Rafailu seniai kalbėjome, kad reikia kažką bendra sukurti, bet tik subėgdavome kartu padainuoti kokiame koncerte ir vėl išsiskirdavome. Kai man šovė mintis, kad mudviejų duetas galėtų vadintis „2 METRAI“, ledai pagaliau pajudėjo. Atsirado mano bičiulis Simas, kuris tapo projekto vadybininku, ir prasidėjo kūryba. Nesitikėjau, kad mudu su Rafailu galime būti tokie produktyvūs ir patys pasirašyti tekstus daugeliui dainų. Tiesa, ne visoms, o prie vieno teksto netgi prisidėjo Nacionalinės premijos laureatas poetas Rimvydas Stankevičius. Pirmieji projekto „2 METRAI“ koncertai: spalio 19 d. – Klaipėdoje, spalio 26 d. – Kaune, lapkričio 8 d. – Marijampolėje, lapkričio 9 d. – Birštone, lapkričio 14 d. – Jonavoje, lapkričio 15 d. – Ukmergėje. Koncertai taip pat vyks ir kituose Lietuvos miestuose – visą turą rasite bilietai.lt.

KO žiūrovai gali tikėtis iš šios programos?

Visų pirma, tikiuosi, kad žmonės gerai praleis laiką. Keliame sau uždavinį, kad programoje nuskambantys juokai būtų aukščiau bambos. Nors dabar madingi juokeliai žemiau bambos, negalime nusileisti iki tokio lygio. Esame kitos kartos žmonės, todėl mūsų juokai subtilesni, tarp eilučių, intelektualūs, šiek tiek ir iš operos pasaulio kulisių.

Specialiai patys sukūrėme penkias dainas, kurių klausytojai dar niekur negirdėjo, taip pat skambės ir kelios jau žinomos – iš vaizdo klipo manieže, krepšiniui parašyta daina ir kt. Taip pat prie komandos jungiasi Andrius Žiurauskas, kuris prisideda režisūra. Nenorime, kad tai būtų tik koncertas, kur paskelbiamas dainos pavadinimas ir ji atliekama. Tai bus teatralizuotas pasirodymas, mini spektaklis.

KO su Rafailu galite pasimokyti vienas iš kito?

Nieko (juokiasi). Esame visiškai skirtingi žmonės. Pradedant tautybe, baigiant vokalu: Rafailas yra skardžiabalsis, o aš operos pasaulį esu šiek tiek užleidęs.

KOKIUS dar svarbius projektus, darbus atnešė šis ruduo?

Prasidėjo nauji mokslo metai. Jau antrus metus Vilniaus kolegijoje dėstau muzikinio teatro specialybę – ruošiame atlikėjus, kurie dainuos miuzikluose, muzikiniuose spektakliuose, galbūt ir operetėse. Turiu pasakyti, kad man visai patinka darbas su jaunais žmonėmis. Jau esu prikaupęs patirties ir galiu ja pasidalinti.

KOKIE šiuolaikiniai studentai?

Paprastai studijuoti ateina po dvylikos klasių, tik vienas kitas pasitaiko šiek tiek vyresnis. Iš pradžių jie būna pasimetę, kai pasveikinu atvykus į suaugusiųjų pasaulį ir pasakau, kad niekas čia nebars, jei neruoš namų darbų ar nelankys paskaitų – nuo šiol viskas priklausys nuo jų pačių. Būna šokas, kaip čia niekas nerodys nu nu nu, bet paskui gražiai ir atvirai bendraujame. Visuomet prašau parašyti ir pasakyti, jei neateis į paskaitas ar negalės kažko atlikti. Pats buvau studentas, atsimenu, kaip viskas vyksta. Dabar jų nuostabiausias laikas, kuriuo turi pasimėgauti.

KOKS studentas pats buvote?

Visko buvo, bet studentavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prisimenu kaip vieną nuostabiausių gyvenimo etapų. Aišku, smagu buvo ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, bet ten dėstytojos buvo labiau kaip mamos, viskuo rūpinosi, o akademijoje viskas priklausė vien tik nuo manęs. Čia sutikau daugybę nuostabių dėstytojų, kaip Viktoras Gerulaitis, Vaclovas Augustinas, grojęs ir kūręs grupėje „Antis“. Jis man nemažai padėjo kūryboje.

KO šiuo metu mokotės arba norėtumėte išmokti?

Mokausi visą gyvenimą. Tą patį ir vaikams sakau. Nėra taip, kad kažką išmokau ir to pakaks visam gyvenimui. Nuolat mokausi naujas partijas, ruošiuosi vis kitam spektakliui, repetuoju.

Jei dėstai, tai nereiškia, kad esi genialus dainininkas. Visuomet studentams sakau, kad ir man pasitaiko problemų dainuojant, ir man reikalingas žmogus iš šalies, kuris pastebėtų ir patartų, pagelbėtų. Aš turiu ausį ir galiu išgirsti, ką studentas daro ne taip, bei padėti jam išvengti klaidų, kurios kainuotų sveikatą, balsą ar nebaigtą darbą.

KAIP rūpinatės savo balsu?

Yra tam tikra specifika. Paprastai dainininką galima atpažinti iš tolo – kai kurie jų pernelyg liguistai saugo balsą: skalauja gerklę prieš kiekvieną spektaklį, vartoja tabletes spektaklio metu, nešiojasi purškalus, be kurių, anot jų, neįmanoma gyventi. Tačiau kuo mažiau apsikrausi tokiomis priemonėmis, tuo mažiau panikuosi, kai jų neturėsi po ranka. Juk gali atsitikti, kad prieš pasirodymą nerasi savo purškalo – greičiausiai jo ir nereikia, bet jei esi prie jo psichologiškai prisirišęs, imsi nervintis, atrodys, kad balsas neskamba, neišdainuoji natų, kils pyktis, panika. Studentams visada patariu kuo mažiau tikėti amuletais ir kitomis panašiomis nesąmonėmis.

KUR geriau jaučiatės – mieste ar kaime?

Mane anksti patraukė prie žemės (juokiasi). Nors nesu didelis ravėjimo ar panašių darbų mėgėjas, man labai reikia gamtos, mūsų vienkiemio, paukščių. Vienas liūdniausių metų momentų man yra tada, kai išskrenda paukščiai. Ypač sunku matyti gervių pulkus – tiesiog skauda širdį, norisi skristi kartu su jomis. O vienas gražiausių dalykų – jų sugrįžimas. Laimė, šiemet turiu daug darbų, tai išskrendančių paukščių nemačiau.

AR draugaujate su ūkio darbais?

Kaimuke visada yra ką veikti, pavyzdžiui, skaldau malkas (dabar jau ir sūnus padeda), o Renata mėgsta jas gražiai sudėlioti. Mėgstamas mano darbas – pašerti žuvis. Savotiška meditacija stebėti, kaip jos žiopčioja ėsdamos. Patinka miško kvapas, išeiti pagrybauti. Smagu, kad galime gerti pačių spaustas obuolių sultis, valgyti Renatos virtus bruknių ir spanguolių džemus. Neprastai skanu viskas, kas padaryta pačių rankomis.

BE KOKIO maisto negalėtumėte gyventi?

Pastaruoju metu tenka dažnai ragauti greitojo maisto – visa šeima esame „užsėdę“ ant kebabų. Suprantu, kad tai greitasis maistas, bet, tiesą sakant, jis man kur kas geresnis nei mėsainiai, nuo kurių skrandis pusdieniui sustoja. Keba­bas – tai lavašas, daug daržovių, mėsa. Nematau čia nieko blogo. Apskritai nesame išrankūs – skaniausias visada būna pačių ruoštas maistas, bet pastaruoju metu tam vis mažiau lieka laiko.

KOKIOJE šalyje lankėtės ne per seniausiai?

Sicilijoje. Vasarą buvome išvažiavę ieškoti vasaros… Dar taip nėra buvę, bet ką padarysi.

KUR svajojate nukeliauti?

Norėtume aplankyti Tailandą, taip pat Japoniją, kurios kultūra žaviuosi. Atostogauti su vaikais nesame radę geresnės vietos nei Turkijos kurortai. Puikus kainos ir kokybės santykis, daugybė pramogų vaikams – tiesiog rojus.

Į KOKIĄ vietą dažnai sugrįžtate Lietuvoje?

Jei turime laiko, dažniausiai lekiame į savo sodybą, bet visa Lietuva man labai graži. Mano vaikystės miestukas Priekulė, Mylimas miestas Klaipėda, fantastiško grožio Nida, Preila, Juodkrantė. Džiugu, kad visi miestai Lietuvoje išgražėję. Kai atvažiuoja lietuviai iš tolimų šalių, jie negali atsigrožėti, kaip smarkiai pasikeitusi Lietuva. Gera tai girdėti, o dar maloniau, kai pasako, kad čia tikrai sugrįš – krūtinėje šilta šilta pasidaro.

KOKIAS tradicijas laikote svarbiomis?

Mūsų šeima visuomet pietaujame kartu. Savaitgalius stengiamės leisti visi drauge. Jei kažkur važiuojame, irgi visa šeima. Man tai patys brangiausi žmonės, būdamas kartu su šeima jaučiuosi geriausiai.

AR turite laiko tik sau?

Kartais visiems tėvams reikia atsijungti nuo bambagyslės ir privalomai pabūti be vaikų. Mamytei ir tėveliui reikia laiko dviese, kai gali negaminti pietų, atsibusti, kai norisi, o ne kai žadina vaikai. Mes su Renata stengiamės kartais pabūti be vaikų, jei kurie nors seneliai sutinka mus pavaduoti.

KO trūksta iki visiškos laimės?

Patirti dar daugiau pirmų kartų. Iš gyvenimo imu viską, ką tik jis pasiūlo, net ir nutrūktgalviškus dalykus. Dalyvauju įvairiuose projektuose, joju žirgais, nardau, šoku nuo tramplino, parašiutu… Gyvenime nieko nemoku gerai, bet esu išbandęs nemažai (šypsosi). Tikiuosi, ir toliau bus pirmų kartų, nes gyvename tol, kol dar liko kažkas neragauta, nepatirta, nepaliesta.

Autorė Laima Samulė