Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Metų atlikėju paskelbė Kostą Smoriginą. Visame pasaulyje koncertuojantis operos solistas pasakoja, kad lietuviška scena jo širdyje užima ypatingą vietą. „Esu dėkingas LNOBT už nominaciją ir galimybę namuose dainuoti svajonių vaidmenis“, – sako pašnekovas.

 
Kostas_Smoriginas_asmenine

Kostas_Smoriginas

 

KOKS jausmas jau antrą kartą būti paskelbtam Metų atlikėju?

 

Visada malonu, kai įvertina. Apdovanojimai parodo žiūrovų meilę. Visgi pačių apdovanojimų nesureikšminu, labiausiai džiugina galimybė pasirodyti Lietuvos žiūrovams. Už ją esu dėkingas LNOBT vadovybei. Visada esu labai laimingas dainuodamas mūsų teatro scenoje.

 

KOKS skirtumas dainuoti Lietuvos ir užsienio scenose?

 

Visur dainuojant lydi tokia pati atsakomybė, tačiau kitų šalių scenose pasirodyti galbūt lengviau, nes Lietuvoje ši rinka labai maža, todėl itin aukštai iškelta kartelė, visi tikisi puikaus rezultato. Taip pat visi tave žino, atpažįsta, o tai prideda papildomos įtampos.

 

KAIP kasdien saugote savo balsą?

 

Atvirai pasakius, niekaip nesaugau. Gyvenu paprastai: negeriu žalių kiaušinių ir neskalauju gerklės tirpalais (šypteli). Stengiuosi lavinti balsą, palaikyti gerą formą, dainuoti kiekvieną dieną, jei yra galimybė – ieškoti naujų techninių dalykų. Prieš pasirodymus vengiu gerti šaltų gėrimų ar aštriai valgyti, o daugiau – nieko ypatinga. Jei pats esi sveikas, gerai jautiesi, tai ir balsas jaučiasi gerai.

 

AR sulaukiate prašymų padainuoti šeimos, bičiulių šventėse?

 

Kartais mieloje artimų žmonių kompanijoje visai smagu sudainuoti ariją ar lietuvių liaudies dainą. Tačiau didesniame vakarėlyje ar priėmime, kur daug svetimų žmonių, dažniausiai atsisakau, nes tai nėra mano hobis. Dažnai užsienyje pasitaiko, kad žmonės prašo parodyti, kaip skamba mano balsas, sako: „Give me a taste.“ Man šis prašymas skamba prasčiokiškai, tad mandagiai atsisakau ir pakviečiu į koncertą ar spektaklį, kur galės mane išgirsti.

 

KOKIOS muzikos mėgstate klausytis namuose, automobilyje?

 

Nesu melomanas, bet nuolat gyvenu muzikoje. Automobilyje klausausi „M-1 Plius“. Su žmona paskutiniu metu dažnai klausomės amerikiečių muzikanto Gregory Porterio, kurio kūryboje persipina džiazas, bliuzas, funky muzika. Buvome ir jo koncerte. Iš esmės man patinka gyvenimiška, bardinė muzika, kurioje skamba prasmingi žodžiai, perteikiantys tikrus išgyvenimus. Be abejo, kasdien skamba muzika, pagal kurią repetuoju.

 

KĄ laikote autoritetais?

 

Žinoma, savo tėvus, pedagogus, žmoną, vaikus, draugus. Jei reikėtų įvardinti vieną, rinkčiausi tėtį.

 

KOKIAS tradicijas puoselėjate šeimoje?

 

Tradicijos gana žemiškos. Lietuvoje būnu retokai, todėl man grįžus turime tradiciją bent kartą per savaitę visa šeima susėsti prie bendro stalo papietauti ar pavakarieniauti. Kaip ir dauguma šeimų, kasmet susėdame kartu prie šventinio Kūčių, Kalėdų, Velykų stalo. Mėgstame drauge leisti laiką sodyboje prie ežero.

 

KOKIE ryškiausi prisiminimai iš vaikystės?

 

Daug laiko prabėgo Jaunimo teatre stebint spektaklius iš kulisų arba nuo greta žiūrovų kėdžių esančių laiptukų (vaikams neleisdavo vieniems sėdėti žiūrovų kėdėse). Be abejo, labai įsiminė tėvuko koncertai, gastrolės po skirtingus Lietuvos miestus. Vaikystėje su tėvais vykome ir į Ukrainą, kur teko filmuotis kino filme „Mėnulio pilnaties metas“. Puikiai prisimenu žvejybą su tėvu, kai pusę penkių ryte išplaukdavome irkline valtimi. Begaliniai ilgi pokalbiai apie žuvį, gyvenimą, patirtis, tėčio vaikystę. Daug laiko praleista ir pas senelius Šančiuose, ant Nemuno kranto, bei Žemaitijoje, kur gyveno mamos tėvai.

 

AR buvote didelis neklaužada?

 

Ankstyvoje vaikystėje buvau jautrus, paklusnus, šiltas, mielas vaikas, daugiau besiglaudžiantis prie mamos, nes tėtis dažnai būdavo išvykęs. Paauglystėje turbūt pasitaikė visko: ir neklausymo, ir išdaigų. Kai rūpėjo panos, nesinorėjo klausyti tėvų (šypsosi). Bet piktybinis niekada nebuvau, stengdavausi visada susitarti su tėvais.

 

KOKS tėtis dabar pats esate?

 

Nesu vienodas visiems vaikams, nes jie labai skirtingi. Tačiau visąlaik stengiuosi išgirsti juos taip, kaip išgirstų draugas, kalbėtis kaip su suaugusiais žmonėmis. Jei būna situacijų, kai vaikai manęs nelabai girdi ar bando nepaisyti mano nuomonės, tada būnu griežtesnis, tėviškas. Bet mano tėviška meilė – su šiluma, rūpesčiu. Myliu vaikus, šeimą ir stengiuosi būti geras tėtis, kad vaikai galėtų manimi pasitikėti, pasipasakoti. Manau, tai tėvų ir vaikų santykių esmė.

 

AR norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų scenos žmonės?

 

Būti scenos žmogumi (nesvarbu, aktoriumi, šokėju ar operos solistu) reikia didelių vidinių resursų. Tai be galo sudėtinga dalia. Ne kiekvienas žmogus gali būti talentingas ir daug pasiekti. Būna, atsiduria scenoje, bet kažkas nepavysta. Be abejo, jei yra talentas, polinkis, galimybės, tuomet galima tik palaikyti ir pasidžiaugti. Mūsų mažieji vaikai Mykolas ir Nora – profesionalūs baleto šokėjai, lanko M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Jų gyvenimas jau scenoje, bent kol pabaigs mokyklą. Vyresnėlė Goda muzikuoja Vokietijoje, Kostas baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, bet nusprendė nesieti gyvenimo su muzika. Tačiau kas žino, kaip gyvenimas pasisuks, gal dar sugrįš prie muzikinės veiklos.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

 

Dažnai žmonės stebisi, kad niekur nevažiuojame atostogauti, nes visos mano atostogos yra Lietuvoje. Laisvalaikiu mėgstu būti namuose su šeima. Kai geras oras, net ir žiemą, vykstame į sodybą, kur žvejojame, kaitinamės pirtyje, maudomės. Patinka nuvykti į pajūrį, pasivaikščioti miškais, pagrybauti. Svarbiausia, kad tas laikas būtų su šeima. Esu visiškai šeimos žmogus. Mano manymu, šeima – pats svarbiausias dalykas pasaulyje.

 

KOKIŲ silpnybių turite?

 

Be abejonės, mano silpnybė – gardus maistas. Visos mūsų šeimos moterys puikiai gamina: mano mama Dalia, žmona Dainora, uošvienė Valerija. Deja, dėl šios silpnybės kartais tenka laikytis protarpinio badavimo, kitaip netilpčiau į sceninius kostiumus (šypsosi). Bet tikrai verta pasiaukoti, nes skanus maistas suteikia be galo daug gerų emocijų.

 

UŽ KĄ esate dėkingas?

 

Mes daug šeimoje kalbamės, analizuojame situacijas, kas sekėsi, kas nesisekė, kaip pasisekė. Gyvename kiekviena diena ir džiaugiamės gražiais, gerais darbais. Iš esmės, esame dėkingi likimui, kad turime vienas kitą.

 

KUR artimiausiu metu dainuosite?

 

Kaip tik repetuoju Londone, kur Karališkajame operos teatre dainuosiu naują G. Bizet operos „Karmen“ pastatymą. Šią operą dainavau jau per 300 kartų daugiau nei 20 skirtingų pastatymų. Paskui pasirodysiu Kelno filharmonijoje, o sezoną baigsiu Hamburgo valstybinėje operoje – taip pat su „Karmen“.

 

KĄ veikiate skrydžių metu?

 

Tikrai daug skraidau, kažkada turėjau nemalonių patirčių tiek ore, tiek leidžiantis, tai šiek tiek prisibijau būti lėktuvuose. Tad stengiuosi, kiek įmanoma, nusiraminti ir atsipalaiduoti. Atsiverčiu natas, analizuoju, skaitau libretą. Jei jaučiuosi ramiau, paskaitau knygą, bandau numigti. Kartais seku žemėlapyje, kur skrendame, analizuoju žemės reljefą. Kartą, kai lėktuve buvo galima naudotis interneto ryšiu, parašiau žmonai išeiti į lauką ir pamojuoti, nes tuoj skrisiu pro mūsų sodybą. Man atrodė, kad mačiau ją mojuojant, o ji tikrai matė lėktuvą, kai skridome virš sodybos.

 

KOKIĄ paskutinę knygą skaitėte?

 

Esu gavęs dovanų dvi knygas, kurias šiuo metu noriu perskaityti iki galo. Viena jų – K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, o kita šiuo metu itin aktualia, tačiau skaudžia karo tematika – R. Petrausko „Trečiojo Reicho triumfas“. Pažiūrėjęs R. Petrausko paskutinį komentarą apie pasaulio įvykius, nusprendžiau labiau pasigilinti į jo knygą.

 

 

Autorius Laima Samulė