1960-ųjų vasarą prie pasaulio kino teatrų nusidriekė eilės. Žmonės valandų valandas stovėjo spiginant karščiui vien tam, kad patirtų tai, kas vėliau tapo visos kino industrijos lūžio tašku. Režisierius Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) ką tik pristatė savo šedevrą „Psichopatas“. Salėse klykė suaugę vyrai, moterys dengėsi akis, o po legendinės dušo scenos tūkstančiai žiūrovų prisipažino kelis mėnesius bijoję maudytis užtraukę vonios užuolaidą. Tai buvo A. Hičkoko triumfo viršūnė. Jis ne šiaip kūrė filmus – valdė žiūrovų kūno temperatūrą, širdies ritmą ir manipuliavo baimėmis taip, kaip niekas iki jo. Jis tapo pirmuoju režisieriumi, kurio vardas filmo plakate buvo didesnis už bet kurios Holivudo žvaigždės.

 

Nuo Londono policijos kameros iki HolivudoVienna,,Austria,-,August,08,,2015:,Alfred,Hitchcock,Figurine,At

 

Būsimo kino genijaus vaikystė Londone nebuvo panaši į spalvingą pasaką. Gimęs griežtoje katalikiškoje bakalėjininko šeimoje, Alfredas augo vienišas, apkūnus ir itin uždaras vaikas. Didžiausią įtaką jo kūrybai padarė vienas incidentas, nutikęs, kai jam buvo vos penkeri. Tėvas už nedidelį nusižengimą išsiuntė berniuką į vietos policijos nuovadą su rašteliu. Pareigūnas, perskaitęs žinutę, uždarė mažąjį Alfredą į kamerą penkioms minutėms ir tarė: „Štai kas nutinka nepaklusniems vaikams.“ Šis trumpas įvykis pasėjo gilią, visą gyvenimą trukusią paranoją ir pareigūnų baimę. Būtent todėl vėliau jo filmuose viena pagrindinių temų tapo neteisingai apkaltinto ir persekiojamo žmogaus motyvas.

 

Pradėjęs karjerą nuo nebyliojo kino titrų rašymo Londone, A. Hičkokas greitai atskleidė savo talentą vizualiai pasakoti istorijas. Jo britiškojo laikotarpio filmai, tokie kaip „39 laipteliai“, patraukė didžiųjų Holivudo prodiuserių dėmesį. Atvykęs į JAV, jis iškart pelnė pripažinimą su filmu „Rebeka“, kuris laimėjo „Oskarą“ už geriausią metų filmą. Režisierius sugebėjo sujungti europietišką meninį jautrumą su amerikietišku masteliu, sukeldamas tikrą revoliuciją.

 

Jis išpopuliarino saspeno (suspense) techniką – meną išlaikyti žiūrovą ant kėdės krašto. Pasak paties kūrėjo, jei po stalu sprogsta bomba, tai šokas, trunkantis sekundę. Bet jei žiūrovas žino, kad po stalu yra bomba, o prie jo sėdintys veikėjai ramiai šnekučiuojasi, tai jau yra saspenas. Šią formulę jis ištobulino iki absoliutaus idealo tokiuose šedevruose kaip „Langas į kiemą“ ir „Šiaurė per šiaurės vakarus“.

 

Almos šešėlis ir kaprizingos Holivudo blondinės

 

Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi didi moteris, o A. Hičkoko atveju ši taisyklė buvo šimtaprocentinė tiesa. Jo žmona Alma Revil buvo ne tik gyvenimo partnerė, bet ir artimiausia patarėja, talentinga montuotoja bei scenarijų bendraautorė. Nors režisierius viešumoje maudėsi šlovės spinduliuose, Alma buvo tas tylusis variklis, be kurio daugelis filmų nebūtų išvydę šviesos. Pavyzdžiui, būtent ji pastebėjo, kad po pirmojo „Psichopato“ montažo nužudyta herojė dušo scenoje vis dar kvėpuoja, ir išgelbėjo filmą nuo gėdingos klaidos.

 

Jų santuoka truko daugiau nei penkis dešimtmečius, o režisierius, atsiimdamas apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus, viešai pareiškė, kad, jei ne Alma, jis šiandien turbūt nebūtų šioje scenoje. Vis dėlto jo profesiniai santykiai su kitomis moterimis turėjo kur kas tamsesnių atspalvių. A. Hičkokas turėjo fetišą tam tikro tipo moterims – šaltoms, elegantiškoms, nepasiekiamoms blondinėms. Tokios aktorės kaip Greisė Keli, Ingrid Bergman ar Kim Novak tapo jo mūzomis. Tačiau jo susižavėjimas dažnai peraugdavo į liguistą kontrolę.

 

Kontroversiškiausia istorija susijusi su aktore Tipi Hedren, suvaidinusia kultiniame trileryje „Paukščiai“. Režisierius troško visiškai ją kontroliuoti: nurodinėjo, ką jai vilkėti laisvalaikiu, sekė jos asmeninį gyvenimą ir, kaip teigiama, grasino sužlugdyti jos karjerą, kai ši atmetė jo asmeninius pasiūlymus. Filmuojant „Paukščius“ jis melavo aktorei, kad naudos mechanines iškamšas, tačiau paskutinę akimirką ant jos paleido gyvus, agresyvius paukščius. Šis filmavimas T. Hedren baigėsi psichologiniu išsekimu ir traumomis, o ši istorija ilgam laikui metė šešėlį ant režisieriaus reputacijos.

 

Tamsioji perfekcionizmo pusė

   

A. Hičkokas buvo žinomas kaip despotiškas perfekcionistas, kuriam filmavimo aikštelė buvo tik mechanizmas iš anksto jo galvoje sukurtam paveikslui įgyvendinti. Jis garsėjo fraze, kad „filmas jau paruoštas, liko jį tik nufilmuoti“, o patį procesą aikštelėje laikė nuobodžia būtinybe. Aktorius jis kartais vadino „galvijais“, reikalavo absoliutaus paklusnumo ir nemėgo jokių improvizacijų.

 

Jo reikalavimai komandai buvo varginantys. Pavyzdžiui, kurdamas filmą „Svaigulys“ panaudojo visiškai naują kameros triuką – vienu metu artino vaizdą ir tolino pačią kamerą (vadinamasis dolly zoom efektas), kad ekrane tobulai perteiktų fizinį aukščio baimės pojūtį. Šis kadras reikalavo dešimčių dublių ir milžiniškos kantrybės.

 

Režisierius niekada nebijojo provokuoti ir eksperimentuoti, net jei tai kirtosi su to meto Holivudo cenzūra. Filme „Virvė“ jis metė iššūkį sau ir nufilmavo visą kūrinį taip, tarsi tai būtų vienas nepertraukiamas kadras, be jokių montažo žymių. Jis bendradarbiavo su garsiausiais to meto menininkais, įskaitant siurrealizmo genijų Salvadorą Dali, kuris sukūrė įspūdingą, psichoanalitinę sapno sekvenciją filmui „Akeris“. Tačiau toks spaudimas sau ir aplinkiniams turėjo kainą. A. Hičkokas kovojo su antsvoriu, depresijos priepuoliais ir nuolatiniu nepasotinamu noru būti pripažintam ne tik publikos, bet ir elitinių kino kritikų, kurie ilgą laiką jį laikė tiesiog komercinių pramogų kūrėju.

 

Nepasiekiamas „Oskaras“, tylus pasitraukimas ir nemirtingas palikimas

 

Nepaisant to, kad A. Hičkokas sukūrė filmus, kurie visiems laikams pakeitė kino istoriją, JAV kino akademija jo taip ir neapdovanojo geriausio režisieriaus „Oskaru“. Jis buvo nominuotas penkis kartus, tačiau statulėlė kas kartą išslysdavo iš rankų. Tik karjeros saulėlydyje, 1968 m., jam buvo įteiktas Irvingo G. Thalbergo memorialinis apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Lipdamas į sceną, su jam būdinga ironija ir minimalizmu, pasakė trumpiausią kalbą istorijoje: „Labai ačiū… tikrai“ ir tiesiog nuėjo.

 

Gyvenimo pabaigoje jo sveikata prastėjo, o paskutiniai filmai nebepasiekė ankstesnių šedevrų aukštumų. Sulaukęs 80 metų, likus vos keliems mėnesiams iki mirties, jis gavo riterio titulą iš karalienės Elžbietos II. Režisierius ramiai mirė nuo inkstų nepakankamumo savo namuose Los Andžele 1980 m. balandžio 29 d.

 

Šiandien A. Hičkoko palikimas yra gyvesnis nei bet kada anksčiau. Jis sukūrė vizualinius kodus, kuriais iki šiol naudojasi šiuolaikinio kino kūrėjai – nuo Steveno Spielbergo iki Davido Fincherio. Jo ikoniškas siluetas, ramiai pasirodantis trumpuose epizodiniuose vaidmenyse (cameo) savo filmuose, tapo prekės ženklu, žinomu net tiems, kurie nėra matę nei vienos jo juostos. Jis įrodė, kad kinas yra ne literatūros iliustracija, o gryna vizualinė emocija, gebanti prasiskverbti į giliausius žmogaus pasąmonės kampelius.

 

Kiekvieną kartą, kai žiūrėdami šiuolaikinį trilerį pajuntate, kaip nuo įtampos prakaituoja delnai, žinokite – tai A. Hičkoko dvasia vis dar sėdi režisieriaus kėdėje ir mėgaujasi jūsų baime.

 

Įdomu

 
  • Be gerai žinomos policijos baimės, režisierius paniškai bijojo kiaušinių. Jis teigė, kad baltas, apvalus daiktas be jokių skylių, kurį pradūrus išsilieja geltonas skystis, jam kėlė didesnį šleikštulį ir siaubą nei bet koks kraujas filmavimo aikštelėje. Per pusryčius jis niekada neleisdavo patiekti kiaušinių ant savo stalo.
  • A. Hičkokas turėjo savitą, kartais žiaurų humoro jausmą. Aktoriaus Melvyno Douglaso dukrai jis Kalėdų proga padovanojo pilną dėžę gyvų, šokinėjančių varlių, o aktorės Tipi Hedren mažametei dukrai Melanie Griffith (kuri vėliau pati tapo garsia aktore) atsiuntė miniatiūrinį vaško karstą su jos pačios motinos lėle viduje.
  • Kultinis režisierius buvo tikras prabangaus maisto ir vyno gurmanas, o jo rūsyje buvo viena vertingiausių to meto privačių vyno kolekcijų Los Andžele. Nepaisant britiškų šaknų, jis dievino prancūzų virtuvę ir specialiai užsakydavo rečiausių sūrių bei mėsos gaminių tiesiai iš Paryžiaus, kad galėtų laikytis savo griežtos „gurmaniškos dietos“.
  • A. Hičkokas filmavimo aikštelėje visada, net esant didžiausiam karščiui, vilkėdavo tik tamsiai mėlyną arba juodą klasikinį kostiumą, baltus marškinius ir kaklaraištį. Turėjo dešimtis visiškai vienodų kostiumų komplektų, nes teigė, kad drabužių pasirinkimas ryte yra visiškas laiko švaistymas.
 

Autorė Eglė Stratkauskaitė