Vaikystėje vasaros atrodė nesibaigiančios, o dabar, regis, vos spėjame pasveikinti artimuosius su Naujaisiais metais, kai jau tenka planuoti kitas Kalėdas. Kodėl su amžiumi laikas ima tekėti tarsi vis sparčiau – ar tai tik iliuzija, ar mūsų smegenų veikimo ypatumas? Psichologai ir neuromokslininkai teigia, kad šį reiškinį galima paaiškinti, o pakeitus kai kuriuos kasdienius įpročius – net sulėtinti subjektyvų gyvenimo tempą.

 

Smegenys laiką matuoja kitaip nei laikrodisTime,Running,Out.,Woman,With,Dissolving,Alarm,Clock,On,Blurred

 

Ar esate pastebėję, kad penkios minutės laukimo prie gydytojo kabineto durų kartais atrodo ilgesnės nei dvi valandos, praleistos su draugais? O gal po įtemptos darbo savaitės sunku patikėti, kad jau penktadienio vakaras? Tokie paradoksai rodo, kad smegenys laiką suvokia visai ne taip, kaip jį matuoja laikrodis. Mokslininkai skiria objektyvųjį ir subjektyvųjį laiką. Objektyvusis nekinta – minutė visada trunka 60 sekundžių, valanda – 60 minučių. Tačiau subjektyvusis priklauso nuo mūsų dėmesio, emocijų ir veiklos. Todėl tas pats laiko tarpas skirtingomis aplinkybėmis gali atrodyti visiškai nevienodas.

 

Psichologai pastebi, kad kuo labiau stebime laiką, tuo lėčiau jis slenka. Laukiant svarbaus skambučio ar stovint eilėje kiekviena minutė tarsi ištįsta. O kai esame įsitraukę į mėgstamą veiklą, pokalbį ar kelionę, laiko tėkmės beveik nepastebime. Šį reiškinį aiškina vadinamoji dėmesio teorija – smegenys laiką vertina skirtingai, atsižvelgdamos į tai, kam tuo metu skiriame daugiausia dėmesio.

 

Ne mažiau svarbios ir emocijos. Daugelis žmonių pasakoja, kad kritinėmis akimirkomis (staigiai stabdant automobilį ar paslydus ant ledo) atrodė, jog laikas sulėtėjo. Nors laikrodis tiksėjo įprastai, stiprus emocinis sukrėtimas privertė smegenis itin intensyviai fiksuoti aplinką, todėl vėliau susidarė įspūdis, kad įvykis truko ilgiau.Dar vienas įdomus paradoksas – laiką vertiname dvejopai: vienaip jį išgyvename tą akimirką, kitaip prisimename vėliau. Todėl savaitė atostogų gali prabėgti akimirksniu, tačiau po kelių mėnesių atrodyti ilga ir kupina įspūdžių, o nuobodi diena darbe, nors ir slinko lėtai, netrukus beveik išnyksta iš atminties.

 

Laiko suvokimo tyrėjas Marcas Wittmannas teigia, kad žmogus gyvena ne pagal laikrodžio rodomą laiką, o pagal jaučiamą laiką. Todėl du žmonės tą pačią valandą gali išgyventi visiškai skirtingai. Tačiau lieka dar vienas klausimas: kodėl bėgant metams vis daugiau žmonių ima jausti, kad gyvenimas sparčiai greitėja?

 

Kodėl po 40-ies metai ima trauktis?

 

Tikriausiai esate girdėję sakant: „Kai buvau vaikas, iki Kalėdų reikėdavo laukti visą amžinybę. Dabar vos nupuoši eglutę – ir vėl laikas ją puošti.“ Toks jausmas pažįstamas daugeliui, tačiau mokslininkai iki šiol neturi vieno atsakymo, kodėl taip nutinka. Veikiausiai tai lemia keli tarpusavyje susiję psichologiniai ir neurologiniai mechanizmai.

 

Rutinos teorija: kai dienos tampa panašios viena į kitą. Viena plačiausiai pripažintų teorijų teigia, kad laikas ima greitėti, kai gyvenime sumažėja naujovių. Vaikystėje ir jaunystėje nuolat mokomės, keičiamės, atrandame. Vėliau gyvenimas dažnai tampa nuspėjamesnis: kartojasi tie patys maršrutai, darbai, susitikimai, savaitės ritmas. Rutina pati savaime nėra bloga, tačiau smegenys mažiau fiksuoja tai, kas jau pažįstama. Dėl to susiformuoja mažiau naujų prisiminimų, o vėliau atrodo, kad metai prabėgo beveik nepastebimai.

 

Proporcijų teorija: kuo ilgesnis gyvenimas, tuo trumpesni atrodo metai. Tai bene populiariausias aiškinimas. Jo esmė paprasta: penkemečiui vaikui vieni metai sudaro apie 20 % viso gyvenimo, o penkiasdešimtmečiui – vos 2 %. Todėl tas pats laiko tarpas atrodo santykinai trumpesnis. Ši teorija skamba logiškai, tačiau mokslininkai ją vertina kaip vieną iš galimų paaiškinimų, o ne vienintelę priežastį.

 

Smegenų taupumo teorija. Žmogaus smegenys nuolat ieško būdų veikti efektyviau. Vienas jų – automatizuoti pasikartojančias veiklas. Tai naudinga kasdienybėje, tačiau turi ir šalutinį poveikį: kuo mažiau sąmoningo dėmesio skiriame aplinkai, tuo mažiau naujos informacijos užregistruoja smegenys. Su amžiumi mus taip pat rečiau nustebina tai, kas anksčiau būtų sukėlę stiprų įspūdį. Dėl to laikas tarsi susispaudžia.

 

Atminties teorija: laiką matuojame prisiminimais. Daugelis tyrėjų mano, kad būtent ši teorija geriausiai paaiškina greitėjančio laiko pojūtį. Mes neprisimename kiekvienos dienos. Atmintyje lieka tik reikšmingi įvykiai, emocijos, naujos patirtys. Jei mėnuo buvo kupinas įspūdžių, jis atrodo ilgas. Jei nieko ypatingo neįvyko, vėliau jis beveik išnyksta iš atminties. Todėl gyvenimo ilgį mūsų sąmonėje lemia ne kalendorius, o prisiminimų kiekis ir įvairovė. Kuo jų daugiau, tuo ilgesnis ir pilnesnis atrodo praėjęs laikas.

 

Telefonų ir socialinių tinklų poveikis

 

Jei prieš dvidešimt metų kas nors būtų paklausęs, kur dingsta mūsų laikas, dažniausiai būtume atsakę: darbuose, buityje ar rūpinantis šeima. Šiandien vis dažniau paaiškėja, kad nemaža jo dalis pranyksta… telefone. Vos paėmę jį į rankas ketindami atsakyti į vieną žinutę, po pusvalandžio pagauname save skaitančius naujienas, žiūrinčius vaizdo įrašus ar naršančius socialiniuose tinkluose. Psichologai šį reiškinį sieja ne tik su prarastu laiku, bet ir su pakitusiu jo suvokimu. Skaitmeninės platformos sukurtos taip, kad nuolat išlaikytų mūsų dėmesį: begalinis naujienų srautas, automatiškai įsijungiantys vaizdo įrašai, pranešimai ir nuolat atsinaujinantis turinys skatina smegenis ieškoti dar vieno naujo dirgiklio. Svarbų vaidmenį čia atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir atlygio laukimu. Kiekvienas netikėtas pranešimas, naujas įrašas ar „patinka“ paspaudimas tampa mažyčiu atlygiu, todėl smegenys skatina pasilikti dar minutę. O ta minutė dažnai virsta dešimčia ar trisdešimčia.

 

Neatsitiktinai atsirado posakis apie „dar penkias minutes“. Daugelis yra patyrę situaciją, kai prieš miegą nusprendžia trumpai peržvelgti socialinius tinklus, tačiau pakėlę akis į laikrodį pamato, kad praėjo beveik valanda. Tai nėra vien valios trūkumas – taip veikia dėmesį išlaikyti sukurti skaitmeniniai mechanizmai.

 

Mokslininkai vis dažniau kalba ir apie dėmesio fragmentaciją. Tyrimai rodo, kad nuolatinis dėmesio nukreipimas nuo vieno informacijos šaltinio prie kito (elektroninių laiškų, žinučių, naujienų ir socialinių tinklų) sunkina gebėjimą ilgiau susitelkti į vieną veiklą. O kai dėmesys nuolat blaškomas, dar sunkiau visiškai pasinerti į tai, ką darome.

 

Kita problema – vis rečiau būname dabartyje. Laukdami autobuso nebestebime aplinkos, stovėdami eilėje nebesikalbame su šalia esančiais žmonėmis, o vakare vietoj ramaus pasivaikščiojimo dažnai renkamės ekraną. Psichologai pastebi, kad toks nuolatinis dėmesio nukreipimas į telefoną mažina sąmoningą aplinkos patyrimą. Kitaip tariant, vis mažiau iš tiesų išgyvename akimirką.

 

Paradoksalu, tačiau technologijos, leidžiančios akimirksniu pasiekti beveik visą pasaulio informaciją, kartu gali sustiprinti jausmą, kad gyvenimas lekia vis greičiau. Kuo daugiau laiko praleidžiame automatiškai slinkdami ekranu, tuo mažiau lieka ryškių, įsimenančių patirčių. O juk būtent jos, kaip rodo psichologijos tyrimai, kuria jausmą, kad gyvenimas buvo turiningas.

 

Business,Times,Concept,People,Walking,Overlay,With,Time,ClockPandemija – lyg natūralus eksperimentas

 

Jei šiandien reikėtų prisiminti, kuriais metais prasidėjo nuotolinis darbas, kada pirmą kartą užsidėjome medicinines kaukes ar kada buvo atšauktos svarbios šventės, nemažai žmonių sutriktų. Vieniems atrodo, kad pandemija truko vos kelis mėnesius, kitiems – tarsi ištisą amžinybę. Tačiau daugelis sutinka dėl vieno: 2020–2021 metai atmintyje susiliejo į vieną miglotą laikotarpį.

 

Psichologams tai tapo savotišku natūraliu eksperimentu, leidusiu geriau suprasti, kaip formuojasi mūsų laiko pojūtis. Paaiškėjo, kad jį stipriai veikia ne tik kalendorius, bet ir tai, kiek skirtingų įvykių patiriame. Per pandemiją daugelio žmonių gyvenimas tapo neįprastai monotoniškas. Darbas, poilsis, bendravimas ir net šventės persikėlė į tuos pačius namus. Dingo kasdieniai orientyrai: kelionės į darbą, susitikimai su draugais, koncertai, spektakliai, išvykos ar spontaniški savaitgalio planai. Dienos tapo panašios viena į kitą. Šį reiškinį mokslininkai vadina vienodų dienų efektu. Kai kasdienybėje trūksta naujų patirčių ir aiškių įvykių, smegenys sukuria mažiau išskirtinių prisiminimų. Dėl to vėliau tampa sunkiau atskirti vieną savaitę nuo kitos ar prisiminti, kada tiksliai nutiko vienas ar kitas įvykis.

 

Įdomu tai, kad per pandemiją žmonės laiką išgyveno labai skirtingai. Vieniems, ypač dirbusiems didžiuliu tempu sveikatos apsaugos ar kitose svarbiose srityse, dienos slinko neįtikėtinai lėtai. Kitiems, dirbusiems iš namų ar gyvenusiems itin monotonišką kasdienybę, kilo nuostaba, kaip greitai prabėgo mėnesiai. Tačiau atsigręžus atgal daugeliui šis laikotarpis atrodo tarsi susitraukęs – lyg iš gyvenimo būtų dingę vieni ar net dveji metai. Šį reiškinį patvirtino ir įvairiose šalyse atlikti tyrimai. Jie parodė, kad žmonių laiko pojūtį pandemijos metu labiausiai veikė ne pats karantinas, o pasikeitęs gyvenimo ritmas: sumažėjęs socialinis bendravimas, ribotos galimybės keliauti, mažiau naujų įspūdžių ir padidėjęs stresas. Kuo labiau kasdienybė buvo vienoda, tuo dažniau žmonės teigė, kad laikas tarsi išslydo iš rankų.

 

Pandemija tapo iškalbingu įrodymu, kad gyvenimo pilnatvės pojūtį kuria ne prabėgusių dienų skaičius, o jų turinys. Kai dienos skiriasi viena nuo kitos, atmintyje lieka daugiau orientyrų. O kai jos beveik vienodos, net ir ilgas laikotarpis gali atrodyti tarsi ištrintas iš gyvenimo istorijos.

 

Sulėtinti gyvenimo tempą

 

Nors laiko sustabdyti neįmanoma, psichologai ir neuromokslininkai sutaria: galime pakeisti tai, kaip jį išgyvename. Kaip tai padaryti?

 

Ieškoti naujų patirčių. Nebūtina krautis lagaminų ir skristi į kitą pasaulio kraštą. Mokslininkai pabrėžia, kad smegenims svarbiausia naujumas, o ne atstumas. Naujas maršrutas į darbą, dar neragautas patiekalas, nepažįstamas pažintinis takas ar savaitgalio išvyka į kitą Lietuvos miestą gali suteikti tiek pat naujų įspūdžių, kiek ir tolima kelionė. Neuromokslininkai aiškina, kad naujos patirtys aktyvina smegenų sritis, atsakingas už mokymąsi ir atmintį, todėl tokios dienos vėliau atrodo turiningesnės.

 

Mokytis visą gyvenimą. Kalbos, šokiai, muzikos instrumentas, keramika, sodininkystė ar fotografija – nėra svarbu, kokį pomėgį pasirinksite. Svarbiausia, kad jis skatintų smegenis mokytis. Tyrimai rodo, kad naujų įgūdžių įsisavinimas stiprina smegenų plastiškumą ir skatina naujų nervinių jungčių formavimąsi. Kartu atsiranda daugiau įsimintinų akimirkų, kurios tampa savotiškais gyvenimo orientyrais.

 

Kartais telefoną palikti kišenėje. Atrodytų, kuo daugiau fotografuojame, tuo daugiau prisiminimų išsaugome. Tačiau psichologų tyrimai atskleidė paradoksą, vadinamą fotografavimo trikdomuoju efektu. Kai žinome, kad akimirką išsaugos telefonas, smegenys pačios skiria mažiau pastangų jai įsiminti. Vieno eksperimento dalyviai, fotografavę muziejaus eksponatus, vėliau prasčiau prisiminė jų detales nei tie, kurie tiesiog ramiai juos apžiūrėjo. Tai nereiškia, kad nereikia fotografuoti, tačiau kartais verta tiesiog pabūti akimirkoje, o ne stebėti ją per telefono ekraną.

 

Skirti daugiau dėmesio dabarčiai. Sąmoningo dėmesio praktikos jau ne vieną dešimtmetį tyrinėjamos psichologų. Jos padeda mažinti stresą, gerina dėmesio koncentraciją ir leidžia labiau įsitraukti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai nebūtinai reiškia meditaciją. Kartais pakanka lėtesnio pasivaikščiojimo be telefono, ramaus kavos puodelio terasoje ar sąmoningo sprendimo vienu metu atlikti tik vieną užduotį. Kuo mažiau blaškomės, tuo sodresnė tampa pati akimirka.

 

Nebijoti laužyti rutinos. Smegenys mėgsta įpročius, tačiau joms patinka ir netikėtumai. Net nedideli pokyčiai gali tapti naujais atminties orientyrais – kita kavinė pietums, naujas receptas vakarienei, kitoks savaitgalio maršrutas ar spontaniškas apsilankymas parodoje. Psichologai pastebi, kad būtent tokios smulkios naujovės padeda dienoms nesusilieti į vieną.

 

Investuoti į žmones, o ne tik į daiktus. Laimės psichologijos tyrimai rodo, kad žmonės ilgiau prisimena ne pirkinius, o bendras patirtis. Vakarienė su draugais, pokalbis su seniai matytu bičiuliu, šeimos šventė ar savaitgalio išvyka dažnai palieka stipresnį emocinį pėdsaką nei dar vienas naujas daiktas. Būtent emocijos yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių prisiminimams išlikti. Todėl laikas, praleistas su artimaisiais, dažnai tampa ryškiausia gyvenimo dalimi.

 

Planuoti ne tik darbus, bet ir įspūdžius. Daugelio žmonių kalendorius pilnas darbo susitikimų, gydytojų vizitų ar buitinių reikalų. Psichologai siūlo jame rezervuoti vietos ir maloniems įvykiams: koncertui, muziejui, savaitgalio žygiui, spektakliui ar susitikimui su draugais. Tokie įvykiai tampa savotiškais atminties inkarais. Jie padeda smegenims aiškiau atskirti vieną laikotarpį nuo kito, todėl vėliau atrodo, kad gyvenime įvyko daugiau, o laikas ne taip nepastebimai išslydo.

 

Galiausiai verta prisiminti paprastą, bet mokslo patvirtintą tiesą: gyvenimo pilnatvę lemia ne tai, kiek dienų prabėgo, o kiek jų iš tiesų patyrėme. Laiko nesustabdysime, tačiau galime pasirūpinti, kad jis ne tik praeitų, bet ir paliktų kuo daugiau prisiminimų.

 

Autorė Jūratė Survilė