Dvi gyvenimo pusės – chirurgija ir parfumerija

Diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva“ Kraujagyslių ligų centre dirbanti kraujagyslių chirurgė dr. Elvyra Stanevičiūtė po darbo atsipalaiduoja panirusi į kvapų pasaulį: medikė laisvalaikiu domisi nišine parfumerija, o šaltuoju metų laiku lieja kvapiąsias žvakes. „Nusprendžiau, kad neturiu pasirinkti vienos mėgstamos veiklos, nes jos abi savaip įprasmina mano gyvenimą“, – sako pašnekovė.

Gydytoja kraujagyslių chirurgė dr. Elvyra Stanevičiūtė

Kaip pasirinkote mediciną? Gal šeimoje turėjote gražių pavyzdžių?

Šeimoje esu pirma medikė, bet šiuo metu pusseserės dukros studijuoja mediciną, tad turėsime dar dvi jaunas specialistes. Esu iš literatų šeimos, todėl geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai, bet visada labiau domino gamtos mokslai – biologija, chemija. Nusprendžiau eiti ne lengvesniu, bet įdomesniu keliu, net jei nebus taip paprasta. Tačiau tuo metu Lietuvoje nebuvo labai išvystytos biochemijos ir kitų gamtos mokslų studijos. Taip nutiko, kad devintoje klasėje sugalvojau, jog noriu būti chirurge – tik dar nežinojau, kokios srities. Tas užsidegimas ir nuvedė mane medicinos keliu.

Kodėl būtent kraujagyslių chirurgija?

Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Po antrų studijų metų Vilniaus universitete su bendramoksle drauge sugalvojome kažkur atlikti vasaros praktiką. Deja, aplikavusios į universiteto siūlomas vietas pasiūlymų negavome. Labai nusiminėme, bet netrukus pasiekė žinia, kad atsilaisvino dvi vietos Vengrijos Pėčo miesto ligoninės chirurgijos skyriuje. Išvažiavome. Gydytojas, kuris turėjo kuruoti mūsų praktiką, praėjus porai dienų po mūsų atvykimo išėjo atostogų, bet mus po savo sparnu priglaudė kitas chirurgas, bene vienintelis kalbėjęs angliškai. Jo dėka turėjome galimybę atlikti praktiką abdominalinės ir kraujagyslių chirurgijos operacinėse. Neįtikėtinai vertinga patirtis. Ten ir pastebėjau, kad abdominalinės operacijos man nuobodžios, o kraujagyslių labai įdomios. Vengrų gydytojas konstatavo, kad „dabar jau viskas, būsi chirurge“ (šypsosi).

Po kelerių metų baigiau mediciną, įstojau į rezidentūrą ir vienoje tarptautinėje konferencijoje Londone sutikau tą patį gydytoją. Tik tada sužinojau, kad jis ne šiaip chirurgas, bet Europos kraujagyslių chirurgų draugijos viceprezidentas. Be galo profesionalus, iškilus žmogus. Būtent jis manyje uždegė aistrą kraujagyslių chirurgijai.

Dirbate Kraujagyslių ligų centre, kuriame gydoma limfedema. Papasakokite daugiau apie šią ligą.

Limfedema yra lėtinė limfinės sistemos liga, sukelianti limfinio skysčio kaupimąsi audiniuose ir nuolatinį galūnių ar kitų kūno vietų tinimą. Ši būklė gali prasidėti ir savaime, tačiau dažniausiai išsivysto po onkologinių ligų gydymo – pažeidus limfinę sistemą ima tinti galūnės. Kartais ranka arba koja tampa net dvigubai storesnė už kitą. Lietuvoje iki šiol ši medicinos sritis nebuvo išvystyta, limfedema sergantys pacientai neturėjo, kur kreiptis. Idėja gydyti limfedemą Diagnostikos ir chirurgijos klinikoje „Meliva“ kilo kartu su kolega kraujagyslių chirurgu dr. Vaidotu Zabuliu. Pernai išvykau stažuotis į didelį limfedemos gydymo centrą Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Į jį gydytis pacientai suplaukia iš viso žemyno. Afrikoje ši liga labiau paplitusi nei Europoje, nors susirgimo priežastys dažniausiai kitos – ten limfedemą neretai sukelia parazitai, kurie į organizmą patenka įkandus užkrėstam uodui. Centro vadovė įvertino mano susidomėjimą chirurginiu limfedemos gydymu ir supažindino su limfedemos chirurgijos pradininku, švedų medicinos profesoriumi, plastinės chirurgijos specialistu Hakanu Brorsonu. Jis visame pasaulyje yra paruošęs daugiau negu 20 chirurgų komandų, kurie taiko jau apie 30 metų pasiteisinusią jo sukurtą limfedemos gydymo metodiką. Mums teko laimė tapti profesoriaus mokiniais. Dabar esame vienintelė chirurgų komanda Baltijos šalyse, dirbanti pagal H. Brorsono gydymo protokolą Kraujagyslių ligų centre, kur džiaugiamės puikiais rezultatais.

Gal pasitaikė įsimintinų sėkmės istorijų, kuriomis galite pasidalinti?

Kaip minėjau, limfedema dažnai išsivysto po onkologinių ligų gydymo, kai pažeidžiama limfinė sistema. Vėžio gali nebūti jau 10 metų, tačiau apie buvusią ligą kasdien primena sutinusi ranka arba koja. Kiekvienas žmogus, įveikęs onkologinę ligą, turi unikalią sėkmės istoriją. Labai įsimena atvejai, kai per trumpesnį nei įprastai laiką sugrįžta laisvė judėti ir sportuoti, rengtis norimus drabužius nejaučiant diskomforto, nekompleksuojant, kad viena galūnė gerokai storesnė už kitą. Švedų profesorius pažymėjo, kad dažnai pacientai, kurie nusiteikę optimistiškai, sveiksta sklandžiau, jų gydymo rezultatai būna geresni. Tokios istorijos mums – didžiulė motyvacija.

Kas gydytojo darbe yra sunkiausia?

Kai supranti, kad padėti negali, nes liga per daug komplikuota, arba visi pagalbos variantai tiek išsekintų pacientą, jog geriau nedaryti nieko.

Kaip atsipalaiduojate po darbų?

Kai dar nebuvau įstojusi į mediciną, labai domino galimybės parfumerijos industrijoje, bet ši sritis Lietuvoje niekada neplėtota, todėl pradėjusi studijuoti mediciną šią svajonę atidėjau į šalį. Prasidėjus pandemijai, visi turėjome daugiau laiko susimąstyti apie tai, ką dar norime nuveikti gyvenime. Aš prisiminiau savo meilę parfumerijai ir pradėjau mokytis šio amato nuotoliniuose kursuose. Chemija man visada sekėsi gerai, todėl mokslai ėjosi sklandžiai. Po pandemijos buvau išvažiavusi mokytis ir į pasaulio parfumerijos sostinę Grasą. Grįžau pasimetusi: visas mano įdirbis yra medicinoje, chirurgijoje, man labai patinka šis darbas, bet sykiu norėjosi atsvaros, daugiau gyvenimo spalvų – o juk parfumerijoje visada geros emocijos, estetika. Nusprendžiau nesirinkti vieno kelio ir suderinti abi mėgstamas veiklas. Iš pradžių atidariau elektroninę, paskui fizinę nišinių kvepalų parduotuvę. Dabar nuolat lankausi parfumerijos parodose, ieškau naujų kvapų. Keliaudama dažnai atsiduriu vietose, susijusiose su parfumerijos pasauliu. Šiuo metu kaip tik ilsiuosi Provanse, kur pats levandų žydėjimas (šypsosi).

Dar vienas laisvalaikio užsiėmimas – kvapiųjų žvakių liejimas. Dažniausiai tuo užsiimu rudenį, kai vakarai ilgesni ir tamsesni. Tai savotiška meditacija, kaip kitam mezgimas, tapymas ar muzika.

Kaip rūpinatės savo ir artimųjų sveikata?

Stojus visuotinei ilgaamžiškumo madai, nemažai domiuosi šia tema. Labai gerą įspūdį paliko dokumentika apie mėlynąsias zonas, kur žmonės natūraliai gyvena iki 100 metų ir daugiau. Paaiškėjo, kad jie visi užsiima tais pačiais dalykais: nuolat juda, sveikai valgo ir daug bendrauja. Pati stengiuosi sportuoti bent 3–4 kartus per savaitę (žaidžiu lauko tenisą, užsiimu kalistenika) ir tą patį skatinu daryti artimuosius. Kitas dalykas, aišku, yra mityba. Neperlenkdami lazdos stengiamės perimti sveikiausia pasaulyje laikomos Viduržemio jūros dietos principus.

Dar vienas ilgam ir laimingam gyvenimui svarbus komponentas – aktyvus socialinis gyvenimas. Mūsų šeimoje ir artimų draugų rate labai dažni susibūrimai. Tikiu, kad laikas su mylimais žmonėmis, judėjimas, sveikesnė mityba ir juokas – tiesiausias kelias į ilgaamžiškumą.

Autorė Laima Samulė