Norint atsakyti į klausimą, ar gamtoje esama menininkų, tenka panirti į sudėtingus filosofinius svarstymus. Ar gyvūnai iš tiesų geba kurti? Kada jų veiksmai tampa sąmoninga kūryba, o kada tai tėra atsitiktinai gimęs estetiškas rezultatas? Kviečiame susipažinti su ryškiausiais gyvojo pasaulio dailininkais ir artistais – kūrėjais, kurie stebina spalvomis, formomis ir netikėtais pasirodymais.

 

Ginčijama sąvokaDog,Painting,A,Picture.,Artist,Dog

 

Grožis yra subjektyvus suvokimas, todėl egzistuoja daugybė teorijų apie tai, ką galima vadinti menu. Vis dėlto dažniausiai sutariama, kad kūrybai būtini du pagrindiniai elementai – autorius, atliekantis kūrinį, ir auditorija, kuri jį stebi bei vertina. Šia prasme menas tampa savita komunikacijos forma. Tačiau ne kiekvieną sukurtą daiktą, išgautą garsą ar atliktą judesį galima laikyti menu. Kūryboje paprastai mažiau funkcinės naudos ir daugiau emocinės, simbolinės prasmės.

 

Rašytojas ir filosofas Levas Tolstojus teigė, kad menas – tai mainai, kai „vienas žmogus sąmoningai, pasitelkdamas tam tikrus išorinius ženklus, perduoda kitiems jausmus, kuriuos išgyveno, o kiti žmonės užsikrečia šiais jausmais ir taip pat juos patiria“. Platonas ir Aristotelis pabrėžė reprezentacinį meno vaidmenį, esą kūrinys turi kažką imituoti, vaizduoti ar simbolizuoti. Kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai akcentuoja intencijos svarbą, pavyzdžiui, keramikas, minkydamas molį, mintyse regi būsimo dirbinio formą.

 

Remiantis šiomis įžvalgomis sudėtinga pagrįsti teiginį, kad gyvūnų smegenys yra pakankamai išsivysčiusios tikslingai kurti meną. Tai, kas žmonėms atrodo estetiška, gyvūnams dažniausiai turi aiškią funkcinę paskirtį. Todėl faunos atstovai kuria ne dėl saviraiškos ar kūrybinio polėkio, o vedami labai pragmatiškų priežasčių.

 

Mandala ant jūros dugno

 

1995 m. prie Japonijos krantų narai jūros dugne aptiko smėlyje išraižytus įspūdingus, sudėtingų raštų apskritimus. Daugiau nei dešimtmetį šie ornamentai buvo laikomi mįslingu gamtos reiškiniu, kol galiausiai paaiškėjo jų kilmė.

 

2011 m. nustatyta, kad šiuos mandalų pavidalo piešinius kuria pūsliažuvių patinai. Plaukdami palei dugną ir braukdami pelėkais, jie kruopščiai formuoja simetriškus raštus. Šie ornamentai atlieka dvi svarbias funkcijas – traukia ir vilioja pateles. Kuo piešinys sudėtingesnis ir tvarkingesnis, tuo didesnė patino tikimybė susilaukti palikuonių. Vėliau apskritimo centre įrengiamas lizdas, kuriame patelė sudeda ikrus. Panašių ornamentų aptinkama ir prie vakarinės Australijos pakrantės, kur veisiasi giminingos žuvų rūšys.

 

Interjero dizaineriai

 

Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvena žvirblinių būrio paukščiai – palapinukai. Jie išgarsėjo neįprastu „interjero dizainu“: lizdus puošia ne vien gamtinėmis medžiagomis, bet ir žmonių paliktomis plastiko atliekomis, ypač mėlynos spalvos. Patinai pirmiausia prirenka pagaliukų ir ant žemės suformuoja nedidelę arką, primenančią įėjimą. Vėliau aplink ją plačiu spinduliu išdėlioja įvairių spalvotų detalių – kuo ryškesnės ir įspūdingesnės, tuo geriau. Tokia dekoruota erdvė skirta vienam tikslui – privilioti patelę. Kuo estetiškesnė aplinka, tuo didesnė tikimybė sėkmingai susiporuoti.

 

Mokslininkai iki šiol negali tiksliai pasakyti, kada palapinukai kriaukleles, gėlių žiedlapius ir margas plunksnas iškeitė į plastikinių maišelių atraižas, vienkartinių puodelių likučius ar butelių kamštelius. Šios pakitusios dekoro „mados“ iškalbingai liudija apie augantį gamtos taršos mastą.

 

Optinė apgaulė

 

Paukščiai lizdus puošia ne tik tam, kad priviliotų partnerį, bet ir siekdami apsaugoti kiaušinius bei jauniklius nuo plėšrūnų. Kai kurios rūšys meistriškai maskuoja savo namus, kad šie susilietų su aplinka ir liktų nepastebėti. Pavyzdžiui, kolibriai lizdus lipdo iš žalių samanų ir baltų kerpių. Toks spalvų derinys vizualiai dera su padėtų kiaušinių atspalviais, todėl grobuoniui sunku atskirti, ar lizdas tuščias, ar jame slypi gyvybė.

 

Štai paukščiai audėjai iš lanksčių vytelių pina kūgio formos konstrukcijas, primenančias vapsvų lizdus. Vienam būstui pastatyti gali prireikti net iki tūkstančio šakelių. Kabantys ir vėjyje siūbuojantys namai žavi pateles, kurios vertina patinų architektūrinius gebėjimus, tačiau kartu atbaido ir potencialius plėšrūnus.

 

Povandeninės giesmės

 

Kuprotasis banginis per dieną gali suėsti iki 1 tonos žuvų. Dažniausiai jis medžioja būriais plaukiojančias silkes ir skumbres – palyginti nedideles žuvis. Jei žmonės naudoja tinklus, tai banginiai pasitelkia savitą medžioklę su varovais.

 

Gyvūnai bendradarbiauja, kad nereikėtų vaikytis grobio po visą akvatoriją. Išsidėstę skirtingame gylyje, jie ima leisti oro burbulus. Kylantys srautai sugena žuvis į tankų ratą ar spiralę, todėl banginiams belieka išsižioti ir lengvai susirinkti laimikį. Žvelgiant iš viršaus, burbulų formuojami raštai primena įspūdingus ornamentus.

 

Tačiau tai – ne vienintelis kuprotųjų banginių talentas. Poravimosi laikotarpiu jie skleidžia sudėtingus, pasikartojančius ir itin individualius garsus, primenančius dainas. Šios giesmės skiriasi atsižvelgiant į atlikėją ir metų laiką, o viena jų gali trukti net iki 30 minučių.

 

Medinė architektūra

 

Bebrai – vieni iš nedaugelio gyvūnų, gebančių reikšmingai keisti aplinką. Jie stato užtvankas iš medžių kamienų, kuriuos nugraužia stipriais priekiniais dantimis, taip pat naudoja šakas, akmenis ir purvą. Tokios konstrukcijos pakeičia upių ir upelių tėkmę – susiformavę platūs užutekiai padeda apsaugoti buveines nuo plėšrūnų. Nauji vandens telkiniai skatina ekosistemos vystymąsi ir tampa prieglobsčiu įvairiems gyvūnams bei paukščiams.

 

Mokslininkai nustatė, kad bebrų suformuotos šlapynės veikia kaip natūralūs buferiai: pavasarį mažina potvynių riziką, o vasarą sušvelnina sausrų padarinius. Be to, pelkėse kaupiasi anglis, todėl prisidedama prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo.

 

Šokio ritmu

 

Daugelį meno rūšių kuria ne vienas autorius, o grupė – panaši tendencija pastebima ir gyvūnų pasaulyje. Pietų Amerikoje paplitę mėlynieji manakinai garsėja kolektyviniais viliojimo pasirodymais. Patinėliai buriasi po tris ar daugiau ir tarsi dalyvauja bendrose šokio repeticijose. Jie mokosi bei tobulina sudėtingus ritualus, apimančius giesmes, sparnų plasnojimą, ritmiškus žingsnelius ir staigius šuoliukus. Stebint iš šalies gali pasirodyti, kad paukščiai tariasi, ginčijasi ir ieško tobulo scenarijaus – kiekvienas siekia išsiskirti ir pranokti kitus. Pasiruošimas toks kruopštus, kad vienas grupės narys kartais atlieka žiūrovo vaidmenį, imituodamas patelės reakcijas. Tačiau prasidėjus poravimosi sezonui pulkas išsisklaido – kiekvienas patinas savarankiškai demonstruoja savo talentą išrinktajai.

 

Ornitologų teigimu, atranka pagal meninius gebėjimus galėjo išsivystyti dėl palankių gyvenimo sąlygų: šiai rūšiai netrūksta maisto, ji susiduria su mažesnėmis grėsmėmis, todėl partnerio pasirinkimą lemia ne išgyvenimas, o estetiškas, įspūdingas judesys.

 

Prie molberto

 

Egzistuoja daugybė įrodymų, kad gyvūnus galima išmokyti tapyti ant drobės. Žinomi atvejai apie primatus, delfinus, dramblius ir net paršelius.

 

Viena garsiausių istorijų – Pigcasso, kiaulė menininkė iš Pietų Afrikos. Kadaise šeimininkė ją išgelbėjo iš skerdyklos, o šiandien ryškių spalvų, ekspresionistiniai darbai parduodami už įspūdingas sumas. Pigcasso tapo pirmuoju gyvūnu, surengusiu asmeninę darbų parodą.

 

Vis dėlto akivaizdu, kad tapyba vyksta pasitelkiant dresūrą ir komandas. Šeimininkė parenka spalvas, o auklėtinė, paėmusi teptuką į dantis, braukia juo per drobę. Motyvacija – ne kūrybinis įkvėpimas, o skanėstai už atliktą veiksmą. Nepaisant to, Pigcasso turi tam tikrą kūrybinę laisvę – ji pati kontroliuoja potėpių kryptį ir intensyvumą, todėl kiekvienas paveikslas tampa savitas ir nepakartojamas.

 

Reziumė

 

Biologo ir ornitologo Richardo Prumo teigimu, gyvūnų pasaulyje menas dažnai atlieka komunikacijos funkciją. Kūriniai – lizdai, giesmės, šokiai – atspindi autoriaus reprodukcinį potencialą ir yra tarsi gerų genų rodiklis, kuris nebūdingas tik žmonėms.

 

Čarlzas Darvinas taip pat pabrėžė, kad kai kurie gyvūnai geba vertinti grožį. Jis rašė: „Kai matome paukščio patiną, įmantriai demonstruojantį savo grakščias plunksnas ar nuostabias spalvas prieš patelę, ko nedaro kitos rūšys, neįmanoma abejoti, kad ritualai yra prasmingi ir reikalingi. Patelė žavisi partnerio grožiu ir renkasi tą, kuris atitinka skonį.“

 

Šių laikų filosofas Denisas Duttonas kelia klausimą, kuo žmonės skiriasi nuo paukščių: „Dėl tų pačių priežasčių vyrai prakaituoja sporto salėse ir demonstruoja raumenis moterims.“ Nereikia kritikuoti gyvūnų meno, nes daugelis žmonių kūrinių atliekami panašiai – ant plokščio paviršiaus naudojant įvairias technikas, o daugelį dainų sudaro tie patys akordai.

 

Net pirmykščių žmonių urvuose rasti piešiniai, išsiaiškinus jų tikrąją funkciją, gali būti interpretuojami ne vien kaip menas. Negalėdami tiksliai žinoti, ar gyvūnai kuria siekdami išreikšti sudėtingus jausmus, ar vadovaudamiesi instinktais, sunku interpretuoti gamtos kūrinius. Vis dėlto tikėtina, kad meniniai ieškojimai nėra būdingi vien tik žmonėms.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė