Gali atrodyti smulkmena, tačiau nemažai žmonių jaučiasi nejaukiai sulaukę pagyrimo ne tik iš mažai pažįstamo, bet ir artimo žmogaus. Komplimentas ar teigiamas komentaras turėtų paglostyti širdį, tačiau realybė nėra tokia saldi. Kodėl sabotuojame gerą nuomonę apie save?

 

Visiems atvejamsClose,Up,Of,Cute,Happy,Woman,Showing,Her,Support,,Making

 

Velingtono Viktorijos universiteto (Naujoji Zelandija) psichologas prof. Marcas Wilsonas sako, kad yra daugybė kultūrinių ir asmeninių priežasčių, kodėl verta ne tik priimti, bet ir mėgautis komplimentais. „Geri žodžiai naudingi socialiniams santykiams kaip alyva ratams. Jie sutepa visuomenės guolius ir sušvelnina situacijas. Jeigu esate malonus kitam, tikėtina, sulauksite grįžtamojo ryšio. Komplimentas – puikus būdas užmegzti pokalbį su mažai pažįstamu asmeniu“, – teigia jis.

 

Dar svarbiau, kad teigiama nuomonė ir pritarimas tam, kaip atrodome ar elgiamės, reikalinga smegenims. Jeigu kas nors sako žodžius, kuriuos vertiname kaip komplimentus, sužadinami atlygio nerviniai centrai. Šis procesas įtvirtina mokymosi rezultatus (skatina įsiminti naują informaciją, formuoti motorinius įgūdžius), didina kūrybiškumą ir motyvaciją tęsti veiklą. „Komplimentai padeda jaustis geriau, pakelia savivertę ir pasitikėjimą savimi“, – pabrėžia M. Wilsonas. Dėl neurologinio atlygio mechanizmo sumažėja kitų saviguodos ar slopinimo metodų, tokių kaip persivalgymas, pirkimas, alkoholio vartojimas, poreikis.

 

Komplimentai pakelia nuotaiką, nes žmogus jaučiasi vertingas, reikalingas, svarbus, priimtas. Padeda užglaistyti neigiamas emocijas. Patyrus stresą kyla noras apdovanoti save saldumynais ar nauja rankine? Adekvačiai nuramintų komplimentas iš mylimojo lūpų.

 

Mąstymo žabangos

 

Deja, ne visi jaučiasi komfortiškai sulaukę aplinkinių dėmesio, net teigiamo. Kai kurie rausta ir suka akis, bando šypsotis sumišę ir negeba padėkoti. Dar kiti nuvertina save („Nieko čia tokio…“, „Ai, tiesiog pasisekė“, „Eilinė suknelė, nedaug kainavo“, „Kokia dar gražuolė? Vėjas suvėlė“). Treti pasijaučia kalti ir užsipuola tą, kuris sukėlė tokius nemalonius jausmus („Nekalbėk nesąmonių“, „Baik gražbyliauti. Tikriausiai kažko paprašysi?“, „Ir iš kur tas gerumas?“). Bėda ta, kad žmonės, negalintys priimti komplimentų, nemano, kad geri žodžiai – dovana. Taip yra todėl, kad aplinkinių nuomonė nesutampa su tuo, ką asmuo galvoja apie save. Kuo mažesnė savivertė ir didesnis vidinis kritikas, tuo sunkiau priimti gerą žodį. Jaučiamės neverti arba nenusipelnę.

 

Kitas psichologinis kliuvinys, trukdantis mėgautis dėmesiu, yra baimė išsiskirti iš minios. „Pagyrimas suaktyvina nerimą, kaip mus mato kiti. Daugelis nenori šokti aukščiau bambos ar būti balta varna. Renkasi likti kukliais ir nuolankiais. Pridėkite apsimetėlio sindromą, kuriam būdingas įsitikinimas, kad nesame tokie geri, kokius mato aplinkiniai, ir gausite asmenį, paniškai vengiantį komplimentų“, – sako lyderystės trenerė ir knygų autorė Jess Stuart.

 

Mergaitės auginamos taip, kad sureikšmintų, ką galvoja kiti. Remiantis stereotipais, turi būti laimingos, mielos ir nuolat šypsotis, tačiau ne per daug pasitikėti ar demonstruoti išmanymą bei kompetencijas. „Jei tokios nuostatos kartojamos ilgą laiką, smegenys pradeda tikėti, kad tai tiesa. Tuomet komplimentas „Jūs graži“ bus priimtinesnis nei „Jūs protinga“. Ir tai neteisinga“, – pasakoja J. Stuart.

 

Šykšti gerumo

 

Pasaulis taptų geresne vieta, jei dažniau girtume vieni kitus. Patirtis rodo, kad nebūtinai sulaukiame komplimentų, kiek esame verti. Taip pat per mažai daliname gerų žodžių. Anot prof. M. Wilsono, kai kuriose kultūrose ar socialiniuose sluoksniuose nepriimta girti. „Teko sutikti vadovų, kurie sakė, jog moka darbuotojams algą, todėl nereikia tikėtis, kad pasveikins už gerai atliktą darbą. Tokie dalykai nepriimtini ir smerktini. Jie nesupranta, kas motyvuoja žmones. Be to, žodis nieko nekainuoja. Kiek pastangų reikia norint padėkoti?“, – samprotauja psichologas.

 

Kartais nuo pagyrimo sustabdo nerimas pasakyti nesąmonę arba reakcija į pačius komplimentus. Jei žmogus nemoka priimti ir atmeta, tikėtina, aplinkiniai vengs sukelti nepatogumų. „Susidaro ydingas ratas. Teikėjas, pajutęs adresato sumišimą, pasijunta kaltas. Gavėjas nerimauja dvigubai – jaučiasi suvaržytas, o paskui susierzina dėl netinkamo atsakymo ir nusiminusio teikėjo“, – keblius santykius aiškina M. Wilsonas.

 

Paplitęs įsitikinimas, kad komplimento vertė sumažėja kartojant daug sykių. Dėl panašių priežasčių žmonės vengia kartoti, kad myli. Tačiau moksliniai tyrimai paneigia mitus. Kasdien reikia ne tik maisto ar miego, bet ir komplimentų. Jų poveikis gerai nuotaikai nesikeičia, nepaisant kiekio.

 

Prarandame daugybę galimybių patirti autentišką ryšį. „Ar pastebėjote, kokiose situacijose pasipila pagyrimų lavina? Kada šaukštai būna po pietų. Žmonės kalba ilgas ir graudžias kalbas per laidotuves. Galiausiai išeidamas iš darbo sulauki tiek gerų žodžių, kiek nesi girdėjęs per penkerius metus kolektyve. Kodėl žmonės tyli ir nesako tiesiai į veidą, o pradeda girti netekę?“, – klausia J. Stuart.

 

Visuomenės ypatybės

 

Kas trukdo dalinti komplimentus? „Tyrimai rodo, kad žodžių dosnumas priklauso nuo lyties. Moterys giria dažniau, palyginti su vyrais. Jos pastabesnės, dėmesingesnės, iškalbingesnės. Negaili pagyrimų nei šeimos, nei darbo aplinkoje. Vyrai – kuklesni. Dažniau sako komplimentus moterims nei vienas kitam“, – teigia prof. M. Wilsonas.

 

Socialinė lingvistė Janet Holmes sako, kad lyčių skirtumai atspindi skirtingas funkcijas. Moterys giria aplinkinius, kad suartėtų, palengvintų komunikaciją, atpalaiduotų, pralinksmintų. Vyrų komplimentai skamba kaip įvertinimas.

 

Reikia atsižvelgti į kultūrinius skirtumus. Štai japonai kur kas rečiau giria vienas kitą, palyginti su europiečiais ar amerikiečiais. „Japonų kultūroje kolektyvinis indėlis vertinamas labiau nei individualūs pasiekimai. Kinijoje vaikai mokomi pastebėti savo trūkumus, o ne pranašumus. Kita kultūrinė ypatybė – kuklumas ir nuolankumas. Tai atgraso nuo komplimentų sakymo ir gavimo“, – tvirtina ji. Kultūrinį identitetą išduoda reakcijos į komplimentą. Japonas linktels galvą vietoj padėkos, vokietis apsiribos sausu „ačiū“, o amerikietis išreikš plačią jausmų amplitudę.

 

Padidina gerovę

 

Laimei, galima išmokti priimti ir sakyti komplimentus. „Stenkitės pamatyti tai, ką kiti turi gero ir kalbėti apie tai garsiai. Paradoksas – kuo dažniau girsite kitus, tuo geriau galvosite apie save. Įgūdis vertinti teigiamus dalykus nuo aplinkinių atsigręš į vidų“, – tvirtina M. Wilsonas. Įrodyta, kad sakant komplimentus gerėja empatija ir pasitenkinimas gyvenimu.

 

Grįžtamasis ryšys turi neįtikėtiną poveikį. Išbandykite darbo aplinkoje, pavyzdžiui, atsakant į kliento ar kolegos elektroninį laišką, pagirti keliais autentiškais ir nuoširdžiais žodžiais. Būkite konkretūs dėl to, kuo žavitės. Vietoj bendros frazės „Viskas puiku“ parodykite dėmesį detalėms: „Ačiū už operatyvumą. Dirbti su jumis – vienas malonumas“ arba „Dėkoju už profesionalumą. Jūsų indėlis labai svarus ir reikalingas“. Pasiūlykite šeimai iššūkį, pavyzdžiui, kasdien pasakyti vienas kitam mažiausiai tris komplimentus. Žmonės jausis dėkingi ir norės bendrauti, mėgautis dėmesiu ir sulaukti daugiau gerų žodžių. Gerumas – užkrečiamas, todėl netrukus visi pradės sakyti daugiau komplimentų.

 

Rizika įžeisti

 

Viena iš priežasčių, kodėl būtina išmokti sakyti komplimentus, – kai kurie žodžiai tam tikrose situacijose gali virsti negražiomis replikomis, sukelti pyktį ir konfrontaciją. „Negalima girti už pasiekimus ar gebėjimus, kurių, remiantis išankstine nuomone, nesitikėjote. Taip žmogus nuvertinamas ar pašiepiamas: „O tu visai neblogai vairuoji“, „Neįtariau, kad gerai kalbi angliškai“, „Oho, prabangiai gyveni“. Po meilikavimais gali slėptis seksualinis priekabiautojas. Vyrams nedera komentuoti mažai pažįstamų moterų išvaizdą“, – perspėja psichologas prof. Eddie Brummelmanas iš Amsterdamo universiteto.

 

Izraelio universiteto mokslininkų tyrimas atskleidė, kad su kūnu ir išvaizda susiję komentarai analizuojami smegenyse ilgiau, todėl sulėtėja kognityvinė veikla. Per daug asmeniški komplimentai darbo aplinkoje pablogina produktyvumą, ypač moterų. Italijos mokslininkai pastebėjo, kad komentarai apie išvaizdą padidina nerimo ir depresijos lygį. Pagyrimai, nors ir teigiami, subtiliai sustiprina tradicinį moterų, kaip sekso objekto, vaidmenį. Tai nėra sveikintinas dalykas.

 

„Komplimentai gali sudaryti įspūdį, kad asmuo vertinamas arba teisiamas. Be to, išryškina galios skirtumą. Priimta, kad mokytojas giria mokinius, tačiau nėra įprasta, kad vaikai girtų pedagogą. Vadovas skatina pavaldinius, bet ne atvirkščiai. Jei žemesnę vietą hierarchijoje užimantys asmenys meilikauja esantiems aukščiau, tai vertinama kaip pataikavimas“, – perspėja prof. E. Brummelmanas.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė