Įvairūs prietarai yra svarbi žmonijos kultūros dalis. Dauguma iš jų yra nekenksmingi, tiesiog – žavus gyvenimo priedas, paįvairinantis ir nuspalvinantis kasdienybę. Kai kurie prietarai yra taip įaugę į kraują, kad net nesusimąstoma, iš kur jie kilę ir ką iš tikrųjų reiškia. Nieko blogo būti truputėlį prietaringam, juk taip gyventi įdomiau! Svarbu, kad tie prietarai nekenktų kitiems ir netrukdytų gyventi savo gyvenimo.

 

gimtadienio žvakutės

  • Išpilta druska. Išpylus druską, reikia žiupsnelį jos mesti per petį. Įdomu, kad garsiame ir daugybę diskusijų sukėlusiame L. Da Vinčio paveiksle „Paskutinė vakarienė“ galima įžiūrėti pavirtusią druskinę su išsipylusiais prieskoniais šalia Judo, mokinio, kuris išdavė ir dėlto Jėzus buvo nukryžiuotas, rankos. Nuo tada druska tapo išdavystės ir blogio simboliu. Tikima, kad metant druską per kairį petį, piktoji dvasia apakinama ir nebegali pakenkti.

 

  • Penktadienis, 13-oji. Skaičiaus 13 žmonės dėl protu nepaaiškinamų priežasčių vengė nuo seniausių laikų. Net Mesopotamijos Hamurabio teisyne tokio skaičiaus pastebimai vengiama. 1307 metų spalio 13 dieną labai daug tamplierių ordino narių buvo suimti ir kankinti. Tačiau nėra žinoma, ar ta diena buvo penktadienis. Penktadienis, 13-oji pradėjo kelti baimę nuo tada, kai 1907 buvo išspausdintas apysaka „Penktadienis, 13-oji“ apie verslininką, kuris bando sužlugdyti akcijų rinką.

 

  • Juodos katės nelaimę daugelyje šalių pranašauja nuo pagonybės laikų, kai jos buvo siejamos su raganomis ir velniais. Įdomu, kad juodos katės Japonijoje ir D. Britanijoje yra laikomos sėkmės simboliu.

 

  • Sudaužyti veidrodžiai – blogos lemties ženklas? Pirmuosius veidrodžius išrado senovės romėnai. Tada jie tikėjo, kad veidrodyje matosi ne tik žmogaus atvaizdas, bet ir į paslaptingą veidrodžių karalystę patenka ir dalelė sielos. Jeigu veidrodis sudūžta, kartu su juo sudūžta ir jame esanti sielos dalelė, o tai savaime blogas ženklas. Romėnai taip pat tikėja, kad žmogaus kūnas atsinaujina kas septynerius metus, todėl reikia septynerių metų, kad siela atsigautų po to, kai sudūžta veidrodis.

 

  • Sukryžiuoti pirštus – prieš krikščionybę žmonės tikėjo, kad dvasios gyvena ten, kur susikerta formos, todėl sukryžiuodami pirštus tikėjausi pergudrauti dvasias. Pirštus pradėjo kryžiuoti ir persekiojami pirmieji krikščionys. Tada tai buvo tikėjimo ir solidarumo ženklas. Tik tada jie dažniau sukryžiuodavo skirtingų rankų pirštus.

 

  • Pabelsti į medį – prietaras atsirado pagonybės laikais, kai tikėta, kad medžiuose gyvena dievybės ir dvasios. Žmonės belsdavo į medį, norėdami joms padėkoti arba paprašyti, kad neapleistų ir toliau neštų sėkmę ir laimę.

 

  • Eiti po kopėčiomis buvo blogas ženklas jau senovės Egipte. Pastatytos kopėčios, atremtos į sieną, sudaro trikampį, o trikampis yra sakrali geometrinė sistema. Eiti per trikampį – tai reiškia negerbti dievų. Krikščionybės laikais būdavo draudžiama eiti po kopėčiomis, nes tikėta, kad kopėčios buvo atremtos į Kristaus kryžių, todėl eiti po jomis reiškia išdavystę, nedorumą, mirtį. XVII amžiuje Anglijoje nuteistieji mirti kartuvėse turėdavo praeiti po kopėčiomis.

 

  • Pūsti gimtadienio žvakutes – sunku patikėti, bet, regis, žvakutes ant tortų ir pyragų pūsdavo net senovės graikai. Tada jie tikėjo, kad dūmai, pasirodę užpūtus žvakutes, yra Olimpo dievų dovana. Dzeuso duktė, Mėnulio deivė Artemidė savo gimimo dieną paprašė išpildyti 6 norus. Vienas iš jų buvo išsaugoti skaistybę. Vėliau ji tapo jaunų motinų ir nėščiųjų globėja. Jos garbei būdavo kepamas apvalus pyragas ir papuošiamas žvakutėmis. Tada iš atsirado ši graži gimimo dienos tradicija. Įvedus krikščionybę iš pradžių ji buvo panaikinta, bet pastebėjus, kad draudimai nepadeda bažnyčia vėl leido kepti gimtadienio tortus ir pūsti žvakutes ant jo.