Eglė Balčiūnienė dirbasrityje, apie kurią vis dar kalbame per mažai, nors ji paliečia kone kiekvieną. Būdama atminimo dizainerė ir „Memorus“ vadovė, ji kuria ne tik estetiškas kapavietes ar atsisveikinimo sprendimus – ji padeda žmonėms įprasminti ryšį su tais, kurių nebėra šalia. Jos profesinis kelias neįprastas: psichologija, aplinkos projektavimas, jautrus dėmesys vidiniam žmogaus pasauliui ir gebėjimas tai paversti prasminga erdve susijungė į vieną ypatingą pašaukimą. Šiame pokalbyje su Egle atsiskleidžia, kad atsisveikinimas gali būti ne tik liūdnas, bet ir kupinas meilės.

 

Eglė Balčiūnienė

Eglė Balčiūnienė

Egle, jūsų profesinis kelias gana neįprastas – psichologija, aplinkos projektavimas, kapaviečių estetika, atsisveikinimo kultūra. Kaip visos šios sritys susijungė jūsų gyvenime?

 

Jeigu atsigręžčiau atgal, tuo metu tikrai neplanavau, kur visa tai nuves. Tiesiog nuosekliai ėjau ten, kur jaučiau prasmę ir ką diktavo vidus. Nuo jaunų dienų mane traukė dvi kryptys – žmogus ir aplinka. Viena vertus, psichologija, klausimas: „Kodėl žmogus jaučia ir elgiasi taip, kaip jaučia?“ Kita vertus, noras kurti estetiką, transformuoti erdvę ir per ją kurti jausmą.

 

Ilgą laiką šios sritys ėjo greta. Studijavau apželdinimą, dirbau su aplinkos projektavimu, tuo pačiu gilinausi į psichologiją: stebėjau žmones, jų sprendimus, santykius. Tačiau tikroji jungtis atsirado per asmeninę patirtį, kai išlydėjau artimą žmogų ir pati kūriau jo kapavietę. Tada aiškiai pajutau, kad tai nėra vien estetinis sprendimas. Tai koncentruota erdvė, keli kvadratiniai metrai, kuriuose telpa santykis, atmintis ir emocija. Būtent čia susijungė viskas, ką iki tol dariau: estetika, psichologija ir prasmės paieška.

 

Natūraliai pradėjo ateiti klientai, o su jais – ir daug gilesni pokalbiai. Supratau, kad žmonėms reikia ne tik sutvarkyto kapo – jiems reikia aiškumo, palaikymo ir sprendimų, kurie turėtų prasmę, perteiktų jų požiūrį, jausmus, ryšį su artimuoju. Tai paskatino mane dar giliau eiti į atsisveikinimo temą: studijuoti, analizuoti, stebėti žmonių būsenas skirtinguose netekties etapuose. Vėliau iš to gimė ir konkretūs sprendimai, pavyzdžiui, atsisveikinimo konsultacijos, kapaviečių dizainas, lietuviška urnų kolekcija. Aiškiai mačiau, kad rinkoje trūksta estetikos, individualumo ir tikro ryšio su žmogumi. Šiandien galiu pasakyti, kad tai, kas iš pradžių atrodė kaip skirtingos kryptys, iš tiesų logiškai susijungė į vieną. Mano darbas vyksta tarp žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio sprendimo – padėti sukurti atsisveikinimą, kuris būtų ne tik gražus, bet ir prasmingas. Tik visai neseniai supratau, kad tai nėra atsitiktinumas – tai yra mano profesinė kryptis ir pašaukimas.

 

Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad norite dirbti būtent su netekties, atminimo ir atsisveikinimo tema?

 

Tai nebuvo vienas konkretus momentas – veikiau procesas, augęs per patirtį dirbant su žmonėmis ir jų istorijomis. Dirbdama kapaviečių dizaino srityje pradėjau matyti, kad už kiekvieno sprendimo slypi kur kas daugiau nei estetika. Mane vis labiau traukė ne forma, o prasmė – kaip žmonės išgyvena netektį ir kaip jie nori prisiminti. Lūžis įvyko per pirmuosius projektus. Pamenu situaciją, kai sutvarkiau kapavietę jaunai merginai, o jos mama, priimdama darbą, pravirko. Pirma mintis buvo, kad gal kažkas ne taip. Tačiau ji pasakė: „Viskas tobula. Verkiu, nes neįsivaizdavau, kad gali būti taip gerai. Mano dukrai labai patiktų.“ Tą akimirką aiškiai supratau, kad tai nėra apie dizainą. Tai apie ryšį, apie gebėjimą išgirsti žmogų ir padėti jam išreikšti tai, ko jis pats kartais negali sudėti į žodžius. Būtent tada atsirado aiškumas: mano darbas yra ne tik kurti, bet ir lydėti. Kurti ne objektą, o prasmingą atsisveikinimą, kuris žmogui tampa vidine atrama.

 

Kiek jūsų pasirinkimus lėmė asmeninė patirtis, o kiek – profesinis smalsumas?

 

Šie du dalykai natūraliai susipynė. Asmeninė patirtis suteikė jautrumo, empatijos, gebėjimo išbūti šalia žmogaus, nes esu išlydėjusi du pačius artimiausius žmones. Profesinis smalsumas leido šią patirtį struktūruoti ir ieškoti sprendimų. Psichologijos studijos padėjo giliau suprasti gedėjimo procesus ir žmogaus reakcijas – kas vyksta žmogaus viduje, su kokiomis būsenomis jis susiduria. O praktika su klientais atskleidė realius žmonių poreikius ir jų patirties tikrovę. Galiausiai tai tapo natūralia šių dviejų dalių sinteze.

 

Ar ši veikla jus pakeitė kaip žmogų? Jei taip, kuo labiausiai?

 

Labai. Ji išgrynino mano vertybes ir prioritetus, atsirado daugiau sąmoningumo ir dėkingumo. Pradėjau kitaip vertinti laiką, santykius ir kasdienius dalykus – mažiau paviršiaus, daugiau tikrumo. Atsirado ir daugiau vidinės ramybės santykyje su gyvenimo laikinumu. Supratau, kad jei šiandien esame kartu ir esame sveiki – tai jau yra labai daug, net jei kasdienybėje tai kartais nuvertiname. Šis darbas nuolat primena, kas iš tiesų svarbu. Po jautresnių projektų, ypač susijusių su vaikais, grįžtu namo su dar stipresniu dėkingumu už tai, ką turiu. Tai žemiškas, bet kartu stiprus suvokimas. Todėl šiandien nebelaukiu „tinkamo momento“. Jeigu noriu kažką pasakyti žmogui – pasakau. Nes dirbdama šioje srityje aiškiai matau, kaip greitai viskas gali pasikeisti.

 

Kas pačiai sunkiausia šiame darbe, o kas – prasmingiausia?

 

Sunkiausia – būti šalia žmogaus tada, kai jo skausmas labai šviežias ir neturi formos. Kai jausmai dideli, bet dar neranda žodžių tai išreikšti, perteikti. Tokiose situacijose tenka ne tik klausytis, bet ir jausti – atpažinti, kas slypi „tarp eilučių“, kas lieka neišsakyta, ir tai paversti vizualiais sprendimais, simboliais.

 

Kalbant apie neseniai įvykusią netektį, vienas sudėtingiausių suvokimų buvo tai, kad nėra „teisingų“ žodžių. Nėra frazių, kurios galėtų sumažinti skausmą, nors natūraliai norisi padėti. Todėl tas noras padėti turėjo tapti ne impulsyvus, o struktūruotas. Pastebėjau, kad tokios būsenos žmogus dažnai ima veikti: organizuoti, priiminėti sprendimus, bet pats iki galo nesuvokia, kodėl tai daro. Vėliau šiuos sprendimus neretai lydi kaltė. Todėl paradoksalu, bet svarbiausia čia ne sprendimai, o buvimas. Leidimas žmogui išbūti savo emocijoje ir turėti šalia kažką, kas gali tai atlaikyti kartu. To mokiausi pradėdama nuo savęs, ir tai yra didelis darbas. Per tiek metų darbo su savimi ir su kitais jaučiu, kad esu pažengusi ir galiu iš tikrųjų padėti. O prasmingiausia – padėti sukurti atsisveikinimą, kuris žmogui tampa atramos tašku. Kai praėjus laikui jis gali sugrįžti į tą momentą su jausmu, kad viskas įvyko taip, kaip turėjo būti. Kad atsisveikinimas buvo ne tik gražus, bet ir tikras – atitinkantis situaciją, atspindintis žmogaus gyvenimą ir jo ryšį su artimuoju.

 

ekologiskos kavos ir vasko urnos su is

Ekologiškos kavos ir vaško urnos.

Jūs dirbate su kapaviečių dizainu. Kaip estetika tokioje jautrioje vietoje gali tapti ne paviršiumi, o prasminga kalba?

 

Estetika tokioje vietoje nėra apie grožį dėl grožio. Ji tampa prasminga tada, kai padeda žmogui išgyventi, suprasti ir integruoti netektį. Filosofė Kathleen Marie Higgins kalba apie tai, kad menas, muzika, simboliai ar erdvė gedėjimo metu padeda žmogui vėl susijungti su pasauliu po netekties. Ir tai tiksliai atsispindi kuriant kapavietes – estetika čia veikia ne kaip dekoras, o kaip patirties dalis. Per medžiagas, formas, šviesą, simbolius kuriamas ne tik vaizdas, bet ir jausmas. Tai gali būti ramybė, švelnumas, tęstinumo pojūtis. Tokia erdvė leidžia žmogui būti su savo išgyvenimu – ne jį slopinti, o išbūti. Kaip yra pastebėjęs filosofas Arthuras Danto, grožis gedulo kontekste veikia tarsi tarpininkas – jis gali transformuoti aštrų skausmą į ramesnį liūdesį, suteikti jam formą. Galbūt todėl instinktyviai nešame gėlių, renkamės muziką, kuriame simbolius – per estetiką bandome susikalbėti su tuo, kas sunkiai nusakoma žodžiais. Savo praktikoje tai puikiai matau: kapavietė tampa ne tik atminties vieta, bet ir erdve, kur žmogus gali sugrįžti, pabūti, išgyventi. Ji palaiko ryšį, suteikia tam tikrą vidinę atramą. Todėl estetika čia nėra paviršius. Ji yra gili – psichologinė, netgi egzistencinė. Tai kalba, kuri padeda išreikšti tai, ko kartais neįmanoma pasakyti žodžiais.

 

Ką kapavietė gali pasakyti apie žmogų, jo gyvenimą ar artimųjų ryšį su juo?

 

Kapavietė gali pasakyti labai daug, kartais net daugiau nei žodžiai. Ji tampa tarsi tylia istorija apie žmogų ir santykį su juo. Per pasirinktus sprendimus atsiskleidžia, koks tas žmogus buvo: santūrus ar išraiškingas, artimas gamtai ar labiau klasikinis, vertinęs paprastumą ar simboliką. Net detalės – medžiagos, formos, augalai – gali subtiliai perteikti jo gyvenimo būdą ir vertybes. Tačiau ne mažiau ji pasako ir apie artimuosius. Kiek dėmesio skiriama, kaip kuriama erdvė, kiek joje yra prasmės – visa tai atspindi ryšį, kuris buvo ir kuris išlieka. Kartais kapavietė būna rami ir minimali, kartais – labiau išpildyta, tačiau abiem atvejais svarbiausia ne kiekis, o jausmas. Iš esmės tai yra vieta, kur susitinka du pasakojimai – žmogaus gyvenimo istorija ir artimųjų meilė jam.

 

Kokie simboliai kapavietėse šiandien kartojasi dažniausiai ir ką jie reiškia?

 

Šiandien kapavietėse ryškėja kelios simbolikos kryptis, kurios atspindi tiek tradiciją, tiek vis didėjantį asmeniškumo poreikį. Religiniai simboliai – kryžiai, angelai, Jėzaus ar Marijos atvaizdai – nors pasitaiko rečiau nei anksčiau, vis dar išlieka svarbūs. Jie siejami su tikėjimu, viltimi, apsauga ir tęstinumo jausmu. Taip pat vis dažniau matome gamtos motyvus: augalus, medžių siluetus, gėles, natūralaus pavidalo akmenį. Tokia simbolika kalba apie gyvybės ciklą, natūralumą, ramybę ir sugrįžimą į gamtą. Ji pasirenkama tada, kai norima švelnesnio, mažiau formalaus ryšio su atmintimi.

 

Taip pat stiprėja individualumo paieškos per medžiagas ir jų apdirbimą. Pavyzdžiui, akmens formos, primenančios kalnus ar natūralų reljefą, gali simbolizuoti stiprybę, ilgaamžiškumą ar žmogaus ryšį su tam tikra vieta. Pastebimas ir sugrįžimas prie tautinių, baltiškų simbolių fragmentų. Jie kalba apie šaknis, tapatybę, ryšį su kultūra ir tradicija. Iš esmės šiandien simboliai kapavietėse tampa ne tik dekoratyvūs, bet ir asmeniški – jie pasakoja apie žmogų, jo vertybes ir santykį su pasauliu.

 

Ar kapavietės dizainas visada turi būti santūrus, ar jis gali būti ir asmeniškas?

 

Kapavietės dizainas nebūtinai turi būti tik santūrus – jis gali būti ir itin asmeniškas. Svarbiausia čia ne pats stilius, o tai, ar jis atitinka žmogų ir jo gyvenimą. Santūrumas dažnai siejamas su pagarba, todėl jis išlieka svarbus. Tačiau pagarba nereiškia vienodumo ar formalumo. Ji gali būti išreikšta ir per individualius sprendimus: spalvas, simbolius, medžiagas ar bendrą nuotaiką. Vis dažniau regime, kad žmonės nori, jog kapavietė būtų ne tik tvarkinga, bet ir turėtų „veidą“, t. y. kad pasakotų apie žmogų ar šeimą: jų vertybes, pomėgius, gyvenimo būdą. Svarbiausia rasti pusiausvyrą – kad asmeniškumas nevirstų pertekliniu dekoratyvumu ar pompastiškumu, o estetika išliktų rami ir apgalvota. Tuomet kapavietė tampa ne tik graži, bet ir prasminga. Tokia, kuri iš tikrųjų atspindi žmogų ir leidžia artimiesiems išlaikyti gyvą ryšį.

 

Kuo, jūsų akimis, skiriasi suaugusiųjų ir vaikų kapaviečių estetika bei jautrumas?

 

Dirbdama šioje srityje matau, kad yra temų, apie kurias kalbama retai, nors poreikis joms tikrai egzistuoja. Viena jų – vaikų kapaviečių projektavimas ir įrengimas.

 

Suaugusiųjų kapavietėse dažniau dominuoja aiški struktūra, solidumas, kartais daugiau tradicijos ir „svorio“. Vaikų kapavietėse jautrumo lygis visiškai kitoks – čia svarbu lengvumas, švelnumas ir tam tikras trapumas. Tokiose situacijose sprendimai reikalauja ypatingo dėmesio ir atsakomybės. Svarbu ne tik estetika ar techniniai sprendimai, bet ir tai, kad kapavietė nebūtų nei perkrauta, nei per daug formali – kad išlaikytų subtilų, prasmingą ryšį su vaiko atminimu. Praktikoje tai dažnai reiškia individualius sprendimus: mažesnes apimtis, lengvesnes formas, natūralesnes medžiagas, apgalvotus simbolius. Dažnai atsiranda daugiau šviesos, minkštumo, net tam tikro gyvumo pojūčio. Tačiau svarbiausia ne forma, o jausmas. Siekiama, kad erdvė būtų ne tik graži, bet ir jautri, atliepianti artimųjų santykį su vaiku. Kiekvienu atveju ieškau balanso – tarp paprastumo, estetikos ir pagarbos, bet kartu ir tarp netekties skausmo bei švelnaus ryšio, kuris išlieka.

 

Kaip kapavietę paversti ne tik priežiūros objektu, bet ir gyvo ryšio vieta?

 

Pirmiausia turi keistis pats požiūris. Kol kapavietę matysime tik kaip tvarkytiną vietą, ji ir liks priežiūros objektu. Kai ją pradėsime matyti kaip santykio erdvę, atsiras visai kita prasmė. Labai svarbu, kad kapavietė atspindėtų patį žmogų – jo charakterį, gyvenimą, tai, kas jam buvo artima. Tai gali atsiskleisti per subtilias detales: augalus, spalvas, simbolius ar bendrą nuotaiką. Kurdami kapavietės dizaino projektą, šiuos dalykus visada aptariame su artimaisiais, nes siekiame sukurti ne tik estetišką, bet ir prasmingą erdvę, kuri palaikytų ryšį. Svarbus ir pats buvimas – ne tik ateiti sutvarkyti, bet leisti sau pabūti: prisiminti, tyliai pabendrauti mintyse. Gyvas ryšys atsiranda ne iš formos, o iš dėmesio. Kai žmogus ateina ne iš pareigos, o iš noro pabūti, kapavietė tampa ne vieta, kurią reikia prižiūrėti, o vieta, į kurią norisi sugrįžti.

 

Ar sutiktumėte su mintimi, kad kapavietė yra ne tik vieta mirusiajam, bet ir erdvė gyviesiems?

 

Taip, visiškai sutinku. Iš tiesų kapavietė dažnai yra net labiau reikalinga gyviesiems nei mirusiajam. Tai vieta, kur žmogus gali ateiti, sustoti, pabūti su savo mintimis ir jausmais. Kur nereikia skubėti, nereikia „laikytis“ – galima tiesiog būti. Kapavietė tampa erdve santykiui tęsti. Per buvimą, prisiminimą, tylą žmogus palaiko ryšį su tuo, kuris išėjo. Ir labai svarbu, kokia ta erdvė yra. Jei ji sukurta su prasme, estetika, atitikimu žmogui, ji tampa ne tik fizine vieta, bet ir vidinės ramybės tašku. Todėl aš kapavietę visada matau kaip dviejų pasaulių susitikimo vietą – atminties ir dabarties, išėjusio žmogaus ir likusiųjų gyventi.

 

Kokios istorijos pačiai ilgiausiai išlieka atmintyje?

 

Ilgiausiai išlieka ne pačios situacijos, o žmonių ryšiai. Tie momentai, kai per atsisveikinimą aiškiai pajunti meilę – kartais net stipresnę nei gyvenime. Ypač įstringa istorijos, kuriose yra daug tikrumo – kai pasakojamos apie artimuosius tarsi jie būtų šalia. Itin paliečia situacijos, kur atsisveikinimas tampa ne tik skausmingu, bet ir jungiančiu, šviesiu momentu. Tokios istorijos išlieka ilgam, nes primena, kiek daug prasmės gali būti net itin sunkiuose momentuose. Per tiek metų sukaupta nemažai konrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, kai po pokalbio su našle nusprendėme kapavietėje įkomponuoti akmens riedulį, ant kurio kas rytą sodyboje vyras gerdavo kavą; kai mamos kapavietėje atkartojome jos pačios austą juostos raštą; kai dukrai skirtame paminkle įkomponavome jos pieštą paveikslą. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad už kapavietės slypi šeimos ar asmens istorija, ryšys, santykis – apie juos galvota prasmingai, ne bet kaip. Ir tai išlieka ne tik mano atmintyje, bet ir artimųjų bei kitų kapavietę lankančių žmonių širdyse.

 

Ar jaučiate, kad Lietuvoje atsisveikinimo kultūra po truputį keičiasi?

 

Taip, tikrai jaučiu. Pokytis gal ir nėra greitas, bet jis aiškus ir tendencingas. Žmonės vis dažniau ieško ne tik „kaip reikia“, bet ir „kaip noriu“. Atsiranda daugiau asmeniškų, sąmoningų sprendimų. Taip pat matomas didesnis dėmesys estetikai, paprastumui, mažiau formalumo. Žmonės drąsiau renkasi tai, kas jiems artima, o ne tai, kas įprasta, kaip daro kiti ir pan. Man atrodo, kad tai sveika kryptis, nes atsisveikinimas tampa ne tik tradicija ar duota norma, bet ir prasmingu, gyvu procesu. Prasmė dažniausiai slypi ne nusižengiant normoms, dogmoms ar religijai, o gebėjime formuoti požiūrį pagal asmeninį pajautimą. Norim ar ne, bet tendencijos keičiasi, ir tai matyti ne tik pasauliniu, bet ir Lietuvos mastu.

 

Ko mums, kaip visuomenei, dar trūksta kalbant apie netektį, gedulą ir atsisveikinimą?

 

Vis dar trūksta paprastumo ir atvirumo. Mes vis dar bijome šių temų, tarsi jos kažką prišauktų. Taip pat trūksta supratimo, kad gedėjimas nėra silpnumas ar problema, kurią reikia kuo greičiau sutvarkyti ar išspręsti. Tai natūrali žmogaus patirtis, kurią reikia išgyventi – tiek patiems, tiek leidžiant kitiems tai daryti. Labiausiai, manau, trūksta kalbos. Dažnai nemokame būti šalia žmogaus, kuris išgyvena netektį, nes jaučiame, kad turime „kažką daryti“. Išmokti tiesiog būti, išbūti kartu su kito skausmu, būtų viena didžiausių dovanų, kurią galime suteikti vieni kitiems.

 

Ar atsisveikinimo kultūra gali būti ne tik liūdna, bet ir brandi, šviesi, prasminga?

 

Taip, iš tiesų gali. Atsisveikinimas nebūtinai turi būti tik apie liūdesį. Jis gali būti ir apie dėkingumą už žmogaus gyvenimą, apie ryšį, kuris išlieka. Kai atsisveikinimas yra sąmoningas ir asmeniškas, jame atsiranda daugiau šviesos. Ne todėl, kad mažiau skauda, o todėl, kad atsiranda prasmė tame, kas vyksta. Tai subtili pusiausvyra – leisti sau liūdėti, bet kartu matyti ir tai, kas buvo gražu. Estetika, simboliai, ritualai – tai priemonės, kurios padeda atsisveikinimą padaryti šviesesnį, jaukesnį, prasmingesnį.

 

Kas šiandien pačiai padeda išlikti gyvai, jautriai ir neprarasti šviesos dirbant su tokiomis temomis?

 

Paradoksalu, bet būtent šis darbas man padeda tai išlaikyti. Jis aiškiai primena, kas yra svarbu. Kasdienybėje stengiuosi sąmoningai vertinti paprastus dalykus – laiką su artimaisiais, buvimą kartu, sveikatą. Svarbiausia – leidžiu sau jausti. Ne tik kitų žmonių istorijas, bet ir savo gyvenimą. Būtent tai padeda neprarasti gyvumo – leisti sau būti įvairiai, priimti savo jausmus. Taip pat kasdien praktikuoju dėkingumą – darbui, visatai, kitam žmogui.

 

Autorė Laura Auksutytė