Žinoma žolininkė Janina Danielienė, pasveikusi nuo IV stadijos žarnyno vėžio, teigia, kad sveikatos pagrindas – dvasios stiprinimas. Moteris ne tik augina vaistinius augalus, skaito paskaitas, veda seminarus, mokymus šia tema, bet ir padeda sergantiesiems atgauti dvasinę stiprybę. „Reikia viską daryti su džiaugsmu ir rūpintis savo dvasios namais – organizmu“, – sako pašnekovė.

 

 

Prieš kiek laiko pasijutote blogai?

 

Gydytojai IV stadijos žarnyno vėžį konstatavo prieš 19 metų, tačiau blogai pasijutau gerokai anksčiau. Tuo metu įtemptai dirbau, pradėjo kristi svoris. Dirbau mokytoja, statėme mokyklą Kauno rajone, teko vadovauti ir kitiems darbams. Maniau, kad mano savijauta pablogėjo dėl to, kad kasdien lydėjo nervinė įtampa, turėjau daug veiklos, dėl didelio darbo krūvio pervargdavau. Į medikus kreipiausi, kai supratau, kad sveikata pašlijo dėl žarnyno problemų. Jie jokios ligos nepastebėjo, patarė sveikiau maitintis. Tuomet išvykau į Palangos sveikatos mokyklą. Sutikau su gydytojų pasiūlytu mitybos režimu, kurį sudarė grūdai, daržovės ir vanduo. Visiškai nevartojau druskos ir cukraus. Pradėjau propaguoti maudynes šaltame jūros vandenyje. Anksčiau nebuvau to dariusi. Į namus grįžau po 10 dienų, netekusi nemažai svorio, bet fiziškai labai sustiprėjusi. Jaučiausi gerai, todėl stengiausi šio režimo laikytis ir toliau.

 

 

Kada liga pradėjo progresuoti?

 

Netrukus mano vyrą ištiko insultas, ir jis mirė. Dėl patirtos įtampos, streso liga pradėjo progresuoti. Tuo metu jaučiausi prastai, bet išvykau studijuoti į Austriją. Šioje šalyje turėjau galimybę laikytis panašaus mitybos režimo kaip ir Palangos sveikatos mokykloje. Rytais bėgdavau maudytis nuo kalnų trykštančiuose vandens šaltiniuose, valgydavau daržoves, žuvį, javainius. Visiškai atsisakiau mėsos. Pusę metų sveikata buvo nebloga, tačiau grįžusi į Lietuvą vėl daug dirbau, trūko poilsio, mityba buvo netinkama, todėl ir sveikata pašlijo. Vieną dieną, skaitydama paskaitą prieš auditoriją, susigūžiau iš skausmo. Po paskaitos prie manęs priėjo moteris, prisistačiusi gydytoja, ir pasakė, kad aš sunkiai sergu. Ji tai matė iš mano laikysenos, išvaizdos. Moteris patarė man būtinai apsilankyti pas ją tyrimams atlikti. Ši pastabi ir atkakli gydytoja, kurios niekada nepamiršiu – Elena Lukoševičienė – rūpinosi manimi ir palaikė paaiškėjus, kad sergu IV stadijos žarnyno vėžiu. Negrįžau net į namus, iš karto buvau nuvežta į onkologinę ligoninę operacijai.

 

Labai troškau gyventi, niekada nepraradau vilties, kad pasveiksiu ir meldžiausi.

 

 

Kaip manote, kodėl susirgote vėžiu?

 

Daug galvojau apie tai. Manau, taip nutiko dėl to, kad visą gyvenimą gyvenau įtemptu ritmu, labai daug dirbau, nuolat mokiausi. Taip pat įtakos turėjo paveldimumas. Mano mamos giminėje beveik visi susidūrė su šia liga. Bet mano mamai pavyko įveikti vėžį, ji taip pat laikosi liaudies medicinos patarimų.

 

Po operacijos buvau labai nusilpusi, svėriau tik 46 kg (prieš ligą – 65 kg). Buvo pradėta taikyti chemoterapija. Per visą laikotarpį, praleistą ligoninėje, labai daug skaičiau. Mano palata panėšėjo į knygų apie sveiką gyvenseną biblioteką.

 

Medikams mano atvejis buvo išskirtinis, nes auglio augimas keletą kartų buvo sustabdytas, kas paprastai būna labai retai. Be to, neįtikėtina buvo tai, kad aš taip ilgai dirbau, iki kol man buvo diagnozuotas vėžys. Gydytojai mano, kad tam įtakos galėjo turėti mityba, kurios laikiausi, ir maudynės šaltame vandenyje.

 

 

Iš kur sėmėtės žinių apie sveikatą?

 

Tuo metu, kai buvau gydoma, mano ligos istorija domėjosi medikai ir studentai. Atvirai pasakojau jiems apie savo gyvenimą, kuriame mačiau daug savo klaidų, nepagarbos savo organizmui. Žinoma, ir pati sėmiausi žinių. Tai turėjo įtakos tam, kad dabar, augindama vaistažoles, išmanau apie žmogaus organizmą ir galiu padėti kitiems. Begalę naudingų žinių pasisėmiau skaitydama knygas, laikraščius, žurnalus apie sveikatą, susitikdama su žymiais žolininkais, pasišventusiais medikais. Be to, mano mama ir močiutė buvo žolininkės, o mano mamos prosenelė buvo ne tik žolininkė, bet ir pribuvėja. Vaikystėje nesu ragavusi jokių vaistų, visuomet buvau gydoma liaudies medicinos priemonėmis.

 

 

Kaip kovojote su liga išėjusi iš ligoninės?

 

Išėjusi iš ligoninės nusprendžiau, kad su liga kovosiu viena, nes nenorėjau niekam būti našta. Apsigyvenau Ukmergės rajone, vienos parapijos klebonijoje. Svajojau puošti altorius lauko gėlėmis ir taip būti naudinga… Niekada nepraradau geros nuotaikos, o kovoti su liga man padėjo tikėjimas – malda, dalyvavimas kasdienėse Šv. Mišiose.

 

Be to, buvau pakviesta dirbti tikybos mokytoja mokykloje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir studijuodama Austrijoje įgijau teisę dėstyti katechetiką, todėl vėl įsitraukiau į veiklą. Kartu su vietos bendruomenės nariais įkūrėme vaikų ir jaunimo centrą, organizavome dvasingumo ir meno stovyklas sunkiau auklėjamiems vaikams. Bėgo laikas, ir niekas jau neklausinėjo apie mano ligą, nors daug kas prisiminė, kokia buvau, kai atvažiavau į parapiją: visa sudžiūvusi, vėjo perpučiama, šlakuota…

 

Dabar jau nebijau šios ligos ir žodį „vėžys“ tariu labai ramiai. Kai pas mane apsilanko žmonės, sergantys šia liga, stengiuosi juos padrąsinti, įkvėpti jėgų, suteikti vilties gyventi, nes tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis įveiks vėžį. Mane operavęs nuostabus chirurgas Vytautas Tiknius, kai kasmet atvažiuodavau su rože jam padėkoti, sakydavo: „Mūsų įnašas ligos gydyme yra mažiausias. Mes tik išpjauname ligos židinį. O toliau viskas priklauso nuo jūsų pačių ir nuo Dievo valios.“ Todėl bent 80 % gydymo sėkmės priklauso nuo paties žmogaus: nuo mitybos, nuo to, kaip savimi rūpinsiesi, kaip kiti į tave žiūrės, kaip paskirstysi veiklą, kuria užsiimi, kokį kelią pasirinksi tarnauti kitiems…

 

Mano pagrindinis tikslas – padėti žmonėms po onkologinių operacijų, patarti, kaip išvalyti ir prižiūrėti organizmą. Visada išsamiai išsiaiškinu žmogaus ligos eigą, konsultuojuosi su gydytojais. Todėl kiekvieną žmogų, išgirdusį diagnozę, raginu nenuleisti rankų. Gydytojų atlikti tyrimai parodo tik kūno būklę, bet nėra būdų, kaip nustatyti dvasinę būseną. Dažnai būna, kad dvasiškai silpnam žmogui liga parodo naują kelią. Nors atrodė, kad mano jėgos neišsenkančios, tačiau vėliau supratau, kad privalau rūpintis savo dvasios namais – organizmu.

 

 

Kaip manote, kas lemia žmonių sergamumą?

 

Po 5 metų man buvo atliktos dar trys onkologinės operacijos, tačiau ligos židinius pastebėjau jų eigos pradžioje, kreipiausi į medikus ir man pavyko ištverti gydymą, sustiprėti taikant tas priemones, kurių išmokau po pirmosios operacijos. Šiandien nevartoju jokių cheminių vaistų, savo organizmą stiprinu tik vaistiniais augalais, geriu daug arbatų, gryno vandens, ne vieną laukinį vaistinį augalą naudoju ruošdama salotas, sriubas. Kartais medicina yra bejėgė, o sergančiųjų vis daugėja. Atrodo tarsi gyventume vėžio klane. Tam įtakos turi daug veiksnių: Černobylio tragedija, nuolatinė įtampa, kova už būvį, darbas keliuose darbuose, cheminių vaistų vartojimas, dvasinis nestabilumas… Dėl nevisavertiškos mitybos arba permaitinimo saldumynais, perdirbtu maistu, judėjimo stokos vyrauja labai didelis vaikų sergamumas. Manau, didžiausias žmogaus priešas yra liežuvis. Viena vertus, žmogus nori skaniai pavalgyti, kas dažniausiai būna nenaudinga ir kenksminga, kita vertus, negražiai šneka, užgaulioja, menkina ir niekina kitus.

 

Mano manymu, medikai patiria per didelį krūvį. Dažnai žmonės mano, kad gydytojai skiria jiems per mažai dėmesio, tačiau aš esu linkusi ginti medikų poziciją. Pas mane apsilankiusiam žmogui, jeigu reikia, galiu skirti tiek laiko, kiek jam reikia pasikalbėti, atsiskleisti. Dažnai liga slypi žmogaus dvasinėje būsenoje. Tuomet sakau, kad jis neturėtų kaltinti medikų dėl savo būklės, pats turėtų stengtis. Jeigu žmogus netiki, kad gali pats sau pagelbėti, tuomet papasakoju, kaip man pavyko pasveikti. Išgyti man padėjo žolelės, kruopos, daržovių, vaisių sultys, šaltinio vanduo, kurio išgerdavau 2–3 litrus per dieną, maudynės šaltame vandenyje, visavertis, džiaugsmingas gyvenimas ir galvojimas apie šalia esančius žmones. Svarbiausia – neverkšlenti, nes tai atima jėgas. Esu dėkinga Dievui, kad turiu stiprų charakterį, kuris sulig kiekvienu išbandymu, jaučiu, stiprėja. Labai svarbu gauti artimųjų palaikymą, o aš laiminga, nes jaučiu visų meilę, pagarbą ir pagalbą. Manau, darnioje šeimoje, bendruomenėje sergama rečiau. Taip yra dėl to, kad žmogus gauna stipresnį moralinį pagrindą, jaučia gyvenimo džiaugsmą.

 

 

Manote, kad ligą jums padėjo įveikti sveika gyvensena?

 

Be abejo! Nors negalėčiau savęs apibūdinti kaip sveikuolės, nes ir vėl daug dirbu, mažai miegu bei pamirštu, kad gyvenu kūne, t. y, savo dvasia kūne… Tačiau stengiuosi propaguoti sveiką gyvenseną, o labiausiai – palaikyti sveiką dvasią. To siekti man padeda tikslo turėjimas. Viską stengiuosi daryti su džiaugsmu. Manau, sveikatos pagrindas ir yra sveika dvasinė būsena. Reikia išmokti nesinervinti. Jeigu aplinkybės nesiklosto taip, kaip buvau suplanavusi, stengiuosi prie jų prisitaikyti. Reikia mokėti priimti situaciją tokią, kokia ji yra.

 

 

Kokios žolelės vertingos gydantis nuo vėžio?

 

Po operacijų organizmą stiprina daug vaistinių augalų. Vartojau tas žoleles, kurios auga mūsų kieme: gysločius, takažoles, jonažoles, sidabražoles, dilgėles, kiaulpienes, kraujažoles, siauralapius gauromečius… Itin naudingos medetkos, ramunėlės, raudonieji dobilai, kartieji kiečiai – jų turėtų būti kiekvienuose namuose. Virškinimui gerinti, medžiagų apykaitai palaikyti naudingos varnalėšų, kiaulpienių, rūgčių gyvatžolių, miškinių sidabražolių šaknys, daugelio medžių žievės. Labai vertinu juodauogių šeivamedžių žiedus, uogas, lapus, kurie stiprina imunitetą ir valo organizmą. Taip pat naudingi beržų lapai, pumpurai. Tinka ir gluosnių, ąžuolų, drebulių, putinų, šermukšnių, ievų žievės. Be to, organizmą puikiai stiprina juodieji serbentai, džiovinti jų lapai bei uogos. Tiesiog visa augalija, kuri mus supa, kurią Kūrėjas mums dovanoja, yra geriausia priemonė padėti mums išgyventi.

 

 

Kaip ruošiate žoleles?

 

Žoleles ruošiu pati. Savo namuose turiu įsirengusi žolelėms džiovinti, arbatoms ruošti skirtą laboratoriją, kurią prižiūri tam tikros institucijos. Stengiuosi žolelių per daug nesmulkinti, nes bet koks metalinio daikto, pavyzdžiui, peilio prisilietimas, atima gydomąją galią.

 

Po chirurginės operacijos, chemoterapijos ir spindulinės terapijos vis dažniau gydytojai rekomenduoja kreiptis į žolininkus, kurie gali padėti sustiprinti organizmą. Nors tuo metu iš manęs buvo likę tik kaulai ir oda, aš beprotiškai troškau gyventi. Norėjau pasveikti, kad galėčiau padėti kitiems. Už viską dėkoju Dievui.