Dabartiniai naujų technologijų laikai ypatingi ne tik lyčių lygybės įsitvirtinimu ir seksualine laisve, bet ir trumpalaike meile, įsipareigojimų atidėliojimu. Kartais į krizę patekusi šeima pasirenka lengviausią kelią – skyrybas. Apie tai, kaip protingai išgyventi partnerystės krizes, kalbamės su psichologe, sertifikuota Lietuvos geštalto konsultante Dženeta Neverauskiene.

 

Ar santykių krizės poroje skirstomos į kokius nors etapus?

 

Šiuo klausimu įvairių autorių nuomonė šiek tiek skiriasi. Aš dirbu pagal geštalto psichoterapijos modelį. Šeimos vystymosi stadijos, arba vadinamieji perėjimo – kritiniai taškai, yra šie: vedybos, vaiko gimimas, vaiko socializacija (ėjimas į darželį, mokyklą), vaiko vaikystė, paauglystė, vaiko išėjimas iš namų savarankiškam gyvenimui. Taip pat netikėti šeimos struktūros pokyčiai, pavyzdžiui, šeimos nario mirtis, senelių ar giminaičių apsigyvenimas kartu, skyrybos. Statistiškai Lietuvoje 10 % ištuokų įvyksta per pirmuosius 4–5 bendro gyvenimo metus. Tai pats populiariausias šeimos iširimo laikotarpis. Antroji banga būna per 17–25 santuokos metus, kuri sutampa su vaiko išėjimu iš namų tose šeimose, kurioje tėvai gyveno dėl vaikų.

 

 

Ar populiarus pasakymas, kad meilė trunka trejus metus, ne iš piršto laužtas? Kodėl būtent treji metai yra pavojingi įsimylėjėlių porai?

 

Manoma, kad meilė išlieka ilgus metus, tačiau skirtingose pakopose ji apibrėžiama skirtingais terminais. Remiantis Meri Ensvort teorija, poros tarpusavio ryšiai apima tris pagrindines elgesio sistemas – prieraišumo, dauginimosi ir globos. Santuoka remiasi emocine, seksualine ir šeimynine priklausomybe. Šeimyniniams ryšiams plėtojantis, seksualinė trauka, iš pradžių buvusi pagrindinė poros sudedamoji dalis, užleidžia vietą prieraišumo ir globos etapams. Todėl ryšiai, grindžiami tik seksualiniu potraukiu, ilgai netrunka.

 

 

Gal galėtumėte išskirti pavojingiausius etapus?

 

Patys pavojingiausi etapai yra būtent minėtieji 4–5 ir 17–25 metai. Kaip pora juos pereis, priklauso nuo abiejų partnerių asmenybių bei gebėjimo spręsti iškylančius sunkumus, atsirandančius ne tik per kritinius laikotarpius, bet ir per banalius buitinius, rodos, visai smulkius, nesutarimus.

 

 

Ar vaikų gimimas gali prisidėti prie atšalusių santykių šeimoje?

 

Taip, gali, nes tai vienas kritinių periodų šeimoje: keičiasi nusistovėję poros santykiai. Mylimieji turi pereiti į kitą etapą, o kiekvienas pasikeitimas (net jeigu jis yra į gerą), įneša stresą ne tik šeimai, kaip sistemai, bet ir kiekvienam žmogui. Tarkime, gyvenamosios vietos, darbo pakeitimas ir t. t.

 

 

Kada vertėtų sunerimti?

 

Trumpai tariant, kai tarp partnerių sumažėja pasitenkinimas santuoka ir porai darosi sunku išspręsti kylančius sunkumus, sunku veiksmingai bendrauti. Tuomet dažnėja neigiamų emocijų demonstravimas arba jaučiamas pasyvus nepasitenkinimas.

 

 

O kokie yra brandžios šeimos bruožai?

 

Svarbiausia – emocinis palaikymas. Pasak profesoriaus Skolniko, šeimoje turi būti šilti ir malonūs tarpusavio santykiai, vieningumas, geri tėviškų vaidmenų modeliai, požiūris į konfliktą kaip į normalų reiškinį. Kaip jau minėjau, labai svarbu ir gebėjimas kalbėti bei girdėti vienam kitą, kokia tema bebūtų: ar neišplauti indai, sudaužytas automobilis ar kita…

 

Ką visų pirma reikėtų daryti pajutus, kad santykiai šlyja?

 

Visų pirma reikėtų mėginti tarpusavyje išsiaiškinti, išsakyti vienas kitam tai, dėl ko esate nepatenkinti ir kas jūsų konkrečiai netenkina. Taip pat derėtų aptarti, kiek vienas iš partnerių gali pakeisti esamą situaciją, kad kitas pasijustų geriau. Jeigu produktyvus pokalbis nevyksta, rekomenduočiau kreiptis pagalbos į psichologą. Specialistas gali padėti jums susikalbėti ir išgirsti vienam kitą bei padėti ieškoti netenkinančios padėties sprendimų.

 

 

Kokios dažniausios šeimos iširimo priežastys?

 

Pasak mokslininkų Amato ir Boot, dauguma pasirenka skyrybas dėl netikroviškų lūkesčių ir visuomenės tolerancijos skyryboms, nors jų santuokai iškilusias problemas dar būtų galima išspręsti kitaip. Dažnai skyrybas lemia ne tiek ydingas sutuoktinių būdas, kiek butiniai nesutarimai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažnai pora kalba „skirtingomis kalbomis“, vienas kito klausydami, bet negirdėdami. Dažnai pasirodo, kad tos detalės, kurios kelia daugiausia konfliktų ir rūpesčių, nesunkiai išsprendžiamos tiesiog pradėjus girdėti vienas kitą, ko iš tiesų norisi.

 

 

Ar psichologas dar gali šeimai padėti, jeigu vienas nori skirtis, o kitas – išsaugoti santykius?

 

Negaliu vienareikšmiai atsakyti, kad tikrai gali padėti. Šiuo atveju psichologas sau kelia kitą užduotį: arba pagelbėti šeimai išspręsti problemas ir susitaikyti, arba, jeigu tai jau neįmanoma, padėti išsiskirti kuo draugiškiau, stengiantis kuo mažiau traumuoti vienas kitą, ypač vaikus, jeigu jų yra šeimoje.

 

Kaip išvengti santykių krizės?

 

Tiek asmeniniame gyvenime, tiek tarpusavio santykiuose krizių išvengti neįmanoma. Svarbu gebėti jas laiku pastebėti ir imtis tinkamų priemonių jas įveikti.