Netgi nekrikščionys puikiai žino, kas yra Šv. Raštas. Dauguma yra girdėję ir apie keturias evangelijas, sudarančias Naująjį Testamentą. Tačiau tik visai neseniai pasigirdo kalbų ir net kilo skandalų dėl to, kad šios keturios evangelijos – Mato, Morkaus, Luko ir Jono – pasirodo, turi nemažai konkurenčių. Tai vadinamosios apokrifinės evangelijos. Apie ką jose buvo rašoma ir kodėl bažnyčios valdžia nusprendė jų atsikratyti visam laikui?

 

 

Skaitomiausia knyga

 

Krikščionybė, raštuose kalbanti apie meilę artimui ir rūpinimąsi vargšais, istorijoje daugybę kartų nusižengė savo deklaruotoms vertybėms. Tiksliau sakant, nusižengė bažnyčios tarnai – kunigai, vyskupai ir jų įkvėpti tikintieji. Nepaisant to, ši religija ir jos ištakos – katalikybė, protestantizmas ir t. t. – yra viena populiariausių pasaulyje. O jos pagrindinė šventoji knyga – Biblija – išversta į daugiau kaip 2 000 kalbų, todėl ją gali skaityti apie 90 % pasaulio gyventojų. Negana to, kas savaitę išspausdinama apie 1 mln. jos egzempliorių, o nuo 1455 m. iš viso išspausdinta net 4 milijardai Biblijų. Skaičiai iš tiesų įspūdingi, ir niekas negalėtų paneigti, kad tai yra viena skaitomiausių knygų pasaulyje. Tačiau kaip, kieno ir kada ji buvo parašyta?

 

 

Ar galima pasitikėti?

 

Bibliją sudaro Senasis ir Naujasis Testamentas. Senasis Testamentas – tai žydų religinių raštų rinkinys, pradėtas rašyti, kaip manoma, apie 1200 m. pr. Kr. Beje, žydai ir pripažįsta tik šią Šv. Rašto dalį. Tačiau krikščionys žydų raštus papildė Naujuoju Testamentu. Jis buvo pradėtas rašyti I a. po Kr., o kai kurios dalys ir II amžiuje. Ką tai reiškia? Tai, kad kai kurios Jėzaus išsakytos mintys buvo užrašytos praėjus net keliasdešimt metų po jo mirties, o kai kurie Naujojo Testamento skyriai atsirado praėjus net šimtmečiui po krikščionybės pradžios. Taigi savaime kyla klausimas – ar galima pasitikėti tuo, kas rašoma šventojoje knygoje? Tačiau labiausiai pribloškia tai, kad Bibliją sudaro ne visi liudijimai, laiškai, evangelijos, o tik tie, kurie buvo kruopščiai atrinkti bažnyčios hierarchų.

 

 

Atrinktos evangelijos

 

Šis oficialus evangelijų kanonizavimas įvyko IV a. Nikėjos susirinkime. Čia ir buvo nutarta, kad tik minėtieji keturi evangelistai ir jų darbai gali būti patikimi šaltiniai apie Jėzaus gyvenimą ir jo skelbtas tiesas. Daug amžių uolūs krikščionys nė nenumanė, kad pirmojo tūkstantmečio pradžioje nemažai tikinčiųjų rimtai skaitė ir evangelijas pagal Tomą, Jokūbą, Petrą, Mariją Magdalietę ir netgi neseniai atrastą evangeliją pagal Judą Iskarijotą. Šios ir nemažai kitų evangelijų, darbų ir apreiškimų vadinamos apokrifiniais arba paprasčiau – tiesiog slaptais. Tik XIX a. buvo rastos pirmosios apokrifinės evangelijos, o 1945 m. Egipte, Nag Hamadžio vietovėje, rastas turbūt garsiausias radinys – moliniuose induose sudėti apokrifiniai tekstai, iš kurių daugiausia šurmulio sukėlė evangelija pagal Tomą.

 

 

Jėzus turėjo vaikų?

 

Šis apokrifinis tekstas iki šiol domina ne tik tyrinėtojus, istorikus, teologus, bet taip pat daugumą paprastų žmonių. Nemažai prie to prisidėjo Dano Brauno knyga „Da Vinčio kodas“. Romane autorius savaip interpretuoja evangelijoje pagal Tomą surašytus Jėzui priskiriamus posakius. Pavyzdžiui, pats įrašydamas trūkstamus žodžius, D. Braunas padaro išvadą, kad Jėzus ir Marija Magdalietė buvo mylimieji. Rašytojo romano idėja – kad Jėzus ir Marija Magdalietė susilaukė dukters, iš kurios vėliau kilo Prancūzijos Merovingų karališkoji dinastija. Visa tai esą nuslėpė Kristų lydėję apaštalai vyrai ir ankstyvosios bažnyčios tėvai. Apokrifinės evangelijos, kuriose minima ir garbinama Marija Magdalietė, Romos imperatoriaus Konstantino įsakymu Nikėjos susirinkime išimtos iš Naujojo Testamento, o pati Marija Magdalietė apšaukta paleistuve. Iš tiesų nėra patikimų duomenų pagrįsti šiuos išvedžiojimus. Tačiau užuominų apie artimesnius Jėzaus ir Magdalietės santykius esama, todėl diskusijos, ypač tarp krikščionybės skeptikų, tęsiasi iki šiol.

 

 

Teologų aiškinimai

 

Teologai aiškina, kad keturios evangelijos atrinktos ne bet kaip, o kruopščiai išstudijavus jų atitikimą ar viena kitos papildymą. Pavyzdžiui, žiūrėta, ar evangelistai papasakojo tuos pačius svarbius įvykius, pastebėta, jog jų pasakojimai vienas kitą papildo. Tarkime, evangelijoje pagal Joną papasakotas įvykis, kuomet didelė minia susirinko pasiklausyti Jėzaus. Šis, apžvelgęs minią, paklausė Pilypo: „Kur pirksime duonos jiems valgyti?“ Kas toks buvo Pilypas, kur vyko šis susitikimas, rašytojas neatskleidžia. Tačiau tai sužinome iš evangelijos pagal Luką, kuris pasakodamas tą patį įvykį praneša, kad viskas vyko netoli Betsaidos gyvenvietės. Evangelistas Jonas visai kitoje evangelijos vietoje yra užsiminęs, kad Pilypas kilęs iš Betsaidos, todėl tampa aišku, jog Jėzus į jį kreipėsi ne dėl kokių nors paslaptingų priežasčių, o tiesiog dėl to, kad Pilypas yra vietinis ir jis puikiai žino, kur nusipirkti pavalgyti. Teigiama, kad panašiu principu sutikrintos visos evangelijos, ir tik šios pasirodė pasakojančios įvykius sinchroniškai. Apokrifinės – atmestos – evangelijos skelbia dalykus, kurie niekur kitur esą neminimi. Be to, visi apokrifiniai tekstai parašyti dar vėliau – III ar IV amžiuje. Todėl jų patikimumu galima taip pat abejoti kaip ir patvirtintųjų tekstų.

 

 

Skeptikų pastebėjimai

 

Nepaisant gana rimtų argumentų, skeptikai ar sąmokslų mėgėjai pateikia savo įdomių pastebėjimų. Tarkime, niekur nėra aprašyta apie Jėzaus vaikystę, lyg jos net nebūtų, arba atrodo, kad ji buvo paprasčiausia vaikystė, išskyrus kelis epizodus, minimus ir patvirtintose evangelijose. Tačiau minėtasis nepripažintas evangelistas Tomas Jėzaus vaikystę aprašo gana išsamiai ir įspūdingai. Jo tekste rašoma apie fantastinius, kartais net žiaurius dar vaiko Jėzaus stebuklus. Jis prakeikia vaiką, trukdžiusį jam žaisti, ir pastarasis esą ima džiūti, prakeikia berniuką, sudavusį jam į šoną, ir šis neva miršta. Kaimynus, pasiskundusius Jėzaus elgesiu, neva ištinka aklumas. Tačiau čia aprašomi ir gražūs Jėzaus stebuklai, pavyzdžiui, paukščių iš molio lipdymas ir gyvybės jiems įkvėpimas. Kitas įdomus pastebėjimas, kad ne visos kanonizuotos evangelijos tiksliai atitinka viena kitą. Pavyzdžiui, įžymioji Lozoriaus prikėlimo scena aprašyta tik Jono evangelijoje. Nejaugi toks svarbus stebuklas kaip žmogaus prikėlimas iš mirusiųjų nenusipelnė kitų evangelistų dėmesio? Be to, įtarimų kaip tik ir kelia toks išskirtinai kelių evangelijų vienodumas, nors šalia jų dar yra keliasdešimt, pateikiančių kitokių, intriguojančių faktų. Gal bažnyčia jų tiesiog nenorėjo matyti ir žinoti dėl savų priežasčių? Netgi lyginant keturias patvirtintas evangelijas, aiškiai matyti, kad Jono evangelija skiriasi. Koją 100 % patikimumui kiša ir tokie faktai, kaip Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Skamba revoliucingai, tačiau graikų Biblijos originaluose teigiama, kad Jėzus esą buvo nuimtas nuo kryžiaus dar gyvas, ir tik gerokai vėliau jo mirtis buvo mistifikuota bažnyčios hierarchų.

 

 

Faktai ir įdomybės

 

  • Geriausiai žinomos tokios apokrifinės evangelijos: arabiškoji vaikystės knyga, egiptiečių evangelija, Jokūbo proto evangelija, Judo evangelija, Nikodemo evangelija, Petro evangelija, pseudo Mato evangelija, Tomo evangelija, Tomo vaikystės evangelija, žydų evangelija.
  • Judo evangelija ilgą laiką buvo žinoma iš kitų senovinių rašytinių šaltinių. Pavyzdžiui, 180 m. Liono vyskupas Irenėjus mini ją savo veikale Adversus haereses kaip vieną eretiškų tekstų. Evangelija rasta XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Ilgą laiką ji buvo juodojoje rinkoje, kol galų gale 2000 m. parduota rimtiems mokslininkams. Skirtingai negu patvirtintose evangelijose, joje Judas yra ne Jėzaus išdavikas, bet jo valios vykdytojas.
  • 1958 m. viename Jeruzalės vienuolyne buvo rastas Aleksandrijos vyskupo Klemenso laiškas, kuriame jis aiškiai kalba apie slaptąją Morkaus evangeliją ir netgi pateikia gana ilgų citatų, kurių nevalia žinoti žmonėms. Ką tokio nuveikė Dievo Sūnus, ko negalima žinoti visiems tikintiesiems?
  • Tyrinėtojai pastebėjo nors ir smulkių, bet svarbių neatitikimų tarp keturių evangelijų. Tarkime, Jėzaus kilmės neaiškumas. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad jis yra kilęs iš neturtingos šeimos. Tačiau Mato evangelijoje tvirtinama, kad Jėzus per Saliamoną yra Dovydo giminės, taigi teisėtas žydų karalius. Luko evangelijoje irgi miglotai aiškinama, kad Jėzus yra aristokratas. Tačiau Morkus teigia, jog Jėzus buvo neturtingas dailidė iš Nazareto. Tad kurioje evangelijoje slypi tiesa?