Lietuvoje žiemos, nors vis švelnesnės, gali būti šaltos, net sniegingos. Tad planuojant sodą ar gėlyną svarbu rinktis augalus, kurie atlaiko šalčius. Lepesnius ir jautresnius būtina tinkamai laiku uždengti. Sužinokime, kaip tai padaryti.

 

Žiemą žaliuoja ne tik spygliuočiaiLate,Autumn,Or,Winter,Private,Natural,Garden.,Frosty,Conifers,And

 

Spygliuočiai – ne tik vieni populiariausių, bet ir atspariausių augalų mūsų klimato zonoje. Mat gerai ištveria net stiprias šalnas, išlieka dekoratyvūs visus metus. Geriausias tokio ištvermingo spygliuočio pavyzdys – paprastoji eglė (Picea abies). Šis medis gali augti tiek sode, tiek natūraliose buveinėse. Itin nereiklūs ir atsparūs yra kadagiai (Juniperus). Kadagių rūšių įvairovė leidžia jiems tapti sodo akcentu. Be to, nesudėtinga formuoti. Galiausiai Lietuvos soduose puikiai auga ir visus metus nuostabiai atrodo kalninės pušys (Pinus mugo). Dėl kompaktiškumo ypač tinkamos alpinariumams ar mažoms erdvėms. Visgi, norint užsiauginti spygliuotį medį ar krūmą, taip pat tinkamai jį suformuoti, prireikia mažiausiai 5–10 metų. Tad nenuostabu, kad naujose sodybose vis daugiau vietos užima madingi žoliniai augalai. Kai kurios jų rūšys irgi itin atsparios. Be to, išskirtinė išvaizda suteikia sodo dizainui natūralumo. Lietuviškas žiemas gerai atlaiko miskantai (Miscanthus). Šis augalas, dar vadinamas drambliažole, atrodo tikrai dekoratyviai. Miskantai mėgstami natūralistiniuose želdynuose, o aukštesnės veislės naudojamos erdvėms atskirti ar sukurti privatumą nuo kaimynų. Kiek žemesnės, bet gražia sidabrine žalia spalva vilioja viksvos (Carex). Numylėtos sodininkų, mat išlieka dekoratyvios net apsnigtos.

 

Daugiausia žalumos ir džiaugsmo akims niūromis žiemomis dovanoja visžaliai lapuočiai. Tiesa, būtina pasirinkti tokias rūšis, kurios Lietuvoje gali išgyventi nepridengtos. Mūsų šalies soduose be didesnių pastangų iki 2,5 m aukščio galima išauginti bugienį (Ilex). Šis krūmas išsiskiria dekoratyviais lapais – tamsiai žali, odiški, banguoti, stambiai dantytais pakraštėliais. Rudenį bugieniai sunokina ryškias raudonas uogas, kurios gali kabėti visą žiemą. Uogos nevalgomos, tačiau galima naudoti kaip floristikos dekorą. Rudens ir žiemos mėnesiais dekoratyviai atrodo gebenės (Hedera). Ši visžalė liana prisitvirtina prie atramų ar kitų paviršių orinėmis šaknimis. Tinka auginti tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Gebenės atsparios ligoms ir kenkėjams, ištveria užterštą miestų orą. Nors gali apšalti šaltesnėmis žiemomis, tačiau gerai išlaiko formą ir spalvą. Kitas populiarus visžalis lapuotis – japoninis bereinutis (Pieris japonica). Lietuvos sodininkai jį pamėgo, nes prasidėjus žiemai lapai įgauna dekoratyvų raudoną atspalvį. Šiuos kompaktiškus krūmus rekomenduojama sodinti grupėmis. Vienas originaliausių būdų šaltymečiu sode sukurti žaliąją oazę – po medžiais pasodinti šliaužiančiųjų žiemių (Vinca minor). Žiemės tankiai suauga ir sudaro vientisą kilimą, kuris gražiai atrodo net šaltą žiemą.

 

Kada, ką ir kaip uždengti

 

Patyrę želdynų ekspertai primena, kad poilsis vaismedžiams, vaiskrūmiams ir dekoratyviems sumedėjusiems augalams prasideda tada, kai orai atvėsta ir vidutinė dirvos temperatūra šaknų zonoje būna žemesnė nei 5 °C šilumos. Tuomet jie ima ruoštis žiemai, nustoja augti ūgliai, bręsta audiniai, didesnė maistinių medžiagų dalis pereina į šaknis. Pasibaigus vegetacijai nukrinta lapai. Augalų poilsis skirstomas į tris fazes: parengtinę, giliąją ir priverstinę. Kiekvienu etapu skirtingai reaguoja į žiemos negandas. Vėlai rudenį ir žiemos pradžioje sodo augalai, kol dar yra parengtinės ramybės fazėje, labiau bijo šalčio. Staigiai atšalus greitai nukenčia nesubrendę ūgliai. Tačiau, jei atšąla pamažu, augalai visai nenukenčia. Vis labiau stingant šviesos jie pereina į giliąją ramybės fazę, kai meristeminės ląstelės nebesidalija, o medžiagų apykaita labai sulėtėja. Tuo laikotarpiu augalai nevegetuoja, net jei gana šilta, ir pakitusias orų sąlygas ištveria geriausiai. Tačiau žiemos antroje pusėje, kai nugrimzdę į priverstinę ramybę, ypač žalingi dažni atodrėkiai, kai kaskart po jų grįžta ilgalaikiai šalčiai. Nors sodo augalų pasiruošimas žiemoti – natūralus procesas, jis labai priklauso nuo vietos sode, priežiūros vegetacijos metu (tręšimo, apsaugos, derliaus normavimo, genėjimo). Jeigu dirvožemis sausas, perdžiūvęs ir trūksta drėgmės, šaltis prasiskverbia gilyn į dirvą, todėl sausą rudenį augalus patariama laistyti.

 

Ne mažiau svarbu atsižvelgti į realias aplinkos sąlygas. Pirmiausia įvertinti, ar žiema (ne)snieginga. Sniegas – geriausia apsauga nuo šalčio, mat jis blogas šilumos laidininkas: sulaiko šilumą dirvoje ir saugo augalus nuo nušalimo. Po sniegu temperatūra gali būti net 15 °C aukštesnė negu plikos dirvos. Jeigu sniego nėra, lepesnius augalus būtina mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, drožlėmis, pridengti eglišakėmis. Mulčiuojama, kai dirva jau šiek tiek įšalusi, iki 10 cm storio sluoksniu 50–100 cm spinduliu aplink kamieną. Tam, kad kamienai nenušaltų, rudens pabaigoje ar žiemos pradžioje (0–5 ºC) patariama nubaltinti vandens emulsiniais dažais su fungicidais. Jeigu sodas neaptvertas – prieš žiemą aprišti šviesiu popieriumi, kad atspindėtų saulės spindulius, gelbėtų nuo žvarbaus vėjo ir kiškių daromos žalos. Temperatūrai nukritus žemiau 5 laipsnių jau galima uždengti rožes, plačialapes hortenzijas ir raganes. Prieš prasidedant tikrosioms šalnoms visų iki tol neuždengtų augalų šaknis verta papildomai mulčiuoti. Nors visžaliai augalai laikomi ištvermingais, netinkama priežiūra gali smarkiai pakenkti jų sveikatai ir grožiui.

 

Kokių klaidų dažniausiai pasitaiko?

 
  • Nepakankamas laistymas rudenį. Jei rudenį augalai nelaistomi, žiemą dažnai džiūsta, nes negali pasisavinti vandens iš įšalusios dirvos.
  • Per daug trąšų vėlyvą rudenį. Azoto trąšos paskatina ūglių augimą, kurie nespėja sumedėti ir nušąla. Tai silpnina augalo atsparumą žiemai.
  • Nepašalinamas sniegas. Sunki, šlapia danga dažnai nulaužia tujų ar eglučių šakas. Jas reikia reguliariai nukratyti arba aprišti.
  • Neapsaugoma nuo saulės. Jauni spygliuočiai, ypač tujos, dažnai nukenčia nuo vasario ir kovo saulės. Neapdengus spygliai paruduoja, o augalas silpsta.
 

Dar galima apželdinti kapines

   

Lietuvoje išlikusios gilios tradicijos želdinti ir lankyti kapus. Paprastai šaltajam sezonui ruošiamasi dar neprasidėjus rudeniui. Visgi netgi įpusėjus spaliui dar galima pasiruošti Vėlinėms. Tinkamai pasirinkus laiką ir augalus, rudeninis kapų apželdinimas gali būti itin sėkmingas. Šiuo metu dar sodinami visi dekoratyvūs daugiamečiai augalai: šliaužiantieji kadagiai, pušaitės, dekoratyvūs žemaūgiai krūmeliai, tokie kaip raugerškiai (Berberis), žemaūgės lanksvos (Spiraea betulifolia). Jei kapavietėje auga populiarūs sezoniniai augalai, pavyzdžiui, žilės arba kalocefalai, juos galima palikti per žiemą – nepraras gražios išvaizdos. Sodinti galima iš dalies visžalius Damerio kaulenius (Cotoneaster dammeri). Jie auga gulsčiai, iki 10–20 cm aukščio. Pavasarį žydi baltais žiedeliais. Rudeniop sunoksta purpurinės spalvos uogos, išsilaikančios iki pavasario. Įsišaknyti suspės ir per visą žiemą išsilaikys perkūnropės (Jovibarba), šilropės (Sempervivum). Tai žemučiai augalai mėsingais lapais, susuktais į skrotelę. Dažniausiai žalios spalvos su pilkšvu atspalviu, rečiau purpurinės. Rudenį nepamainomi šiliniai viržiai (Calluna vulgaris). Nors yra daugiamečiai, kapuose paprastai sodinami rudens ir žiemos sezonui. Mažai pakitę gerai išsilaiko iki pavasario. Norint palikti ne vieniems metams, būtina sodinti į rūgščią dirvą, o pavasarį nukirpti iki žydėjimo vietos. Lieka žali kupsteliai, vėliau išauginantys šoninius ūglius, kurie rudenį vėl apsipila naujais žiedais.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė