Kai šaltis perveria ne tik pirštus, bet ir visą kūną, o drebulys neatslūgsta net grįžus į šiltą patalpą, daug kas ima svarstyti: ar čia tiesiog žiemos kaprizai, ar organizmas siunčia rimtesnį signalą? Kodėl vieni atlaiko minusus lyg šiauriečiai vikingai, o kiti sušąla vos išėję pasivaikščioti? Šalčio netoleravimas dažnai laikomas smulkmena. Tačiau mokslas rodo, kad jis gali įspėti apie hormonų, kraujotakos, imuniteto, net psichologinės būklės pokyčius.

 

Vidinio termostato veikimasFrozen.,Sad,Woman,Sit,On,Couch,At,Freezing,Cooled,House

 

Nors atrodo, kad šąlame dėl oro sąlygų, iš tiesų viską valdo smegenys. Kūno šilumos išsaugojimo sistemą valdo pagumburis – smulkus, bet galingas smegenų centras, kuris veikia kaip tikras namų termostatas. Jis nuolat renka informaciją iš odos receptorių, kraujo temperatūros, net emocinių dirgiklių. Vos temperatūrai nukritus keliomis dešimtosiomis laipsnio, pagumburis iškart paleidžia gynybos mechanizmus: sulėtina šilumos nuostolius arba pradeda ją aktyviai gaminti.

 

Kai temperatūra krinta, organizmas elgiasi strategiškai: kraujagyslės galūnėse susitraukia, kad šiltas kraujas būtų nukreiptas į gyvybiškai svarbius organus – smegenis, širdį, plaučius. Tai evoliucinis išlikimo algoritmas. Pirštai ar ausys tam tikra prasme paaukojami, kad išliktų svarbiausia – gyvybė. Todėl net švelnus vėjas gali be vargo atšaldyti rankas, nors liemuo dar visai neblogai jaučiasi.

 

Kaip kūnas gamina šilumą? Pirmasis pagalbininkas – raumenų drebulys. Tai ne silpnumo ženklas, o genialus fiziologinis triukas: raumenys mikroskopiškai susitraukinėja, o tuomet išsiskiria šiluma. Dėl stipraus drebulio kūno šilumos gamyba gali išaugti net 4–5 kartus. Kitas, daug tyliau dirbantis mechanizmas – rudieji riebalai. Tai visiškai kitokia riebalinio audinio rūšis nei įprasti baltieji riebalai. Rudieji riebalai šilumą gamina degindami energiją, tarsi maži biologiniai radiatoriai. Kūdikiai jų turi labai daug – 2–5 % visos kūno masės. Suaugusieji jų turi vos 0,1–0,5 %, o su amžiumi rudųjų riebalų aktyvumas dar labiau mažėja.

 

Beje, įdomu tai, kad moterys jautresnės šalčiui nei vyrai, tik tai nėra subjektyvus pojūtis. Tam įtaką daro keli veiksniai: estrogenai skatina kraujagysles greičiau susitraukti, todėl galūnės atšąla greičiau.

 

Riebalinio audinio pasiskirstymas moterims palankesnis šilumą išsaugant liemens srityje, bet ne galūnėse, todėl ledinės rankos dažnai tampa jų vizitine kortele. Žemesnė bazinė medžiagų apykaita reiškia, kad kūnas gamina mažiau šilumos ramybės būsenoje.

 

Amžino šalčio įkaitai

 

Kartais žmogus gali sušalti net mūvėdamas dvi poras kojinių, sėdėdamas šiltame biure ar gurkšnodamas karštą arbatą. Ir tai nebūtinai rodo silpną toleranciją šalčiui – jis dažnai yra simptomas, o ne priežastis. Štai kas įprastai slypi po užsitęsusiu drebuliu.

 

Geležies stoka ir mažakraujystė. Tai bene dažniausia priežastis, dėl kurios visada šalta, nepaisant aplinkos temperatūros. Neįtikėtina, bet geležies trūkumą turi net apie 30 % pasaulio moterų, o kai kuriose amžiaus grupėse – net iki 40 %. Geležis būtina raudoniesiems kraujo kūneliams, kurie perneša deguonį. Jei jos trūksta, audiniai gauna mažiau deguonies, o lėtesnis metabolizmas gamina mažiau šilumos. Rezultatas – sušilti negebantis kūnas. Mažakraujystę turintys žmonės dažnai pastebi ir kitus signalus: silpnumą, blyškumą, plaukų slinkimą, pagreitėjusį širdies plakimą. Visgi kartais šaltis būna pirmasis ir vienintelis simptomas.

 

Skydliaukės veiklos sutrikimai. Skydliaukė – tai mažas organas kakle, kuris reguliuoja viso kūno hormonų pusiausvyrą. Kai skydliaukė nustoja dirbti visu pajėgumu, atsiranda hipotirozė – būklė, kai metabolizmas smarkiai lėtėja. Lėtas metabolizmas = mažiau šilumos. Be šalčio pojūčio, hipotirozė dažnai pasireiškia nuovargiu, sausa oda, plonais ar slenkančiais plaukais, svorio priaugimu be aiškios priežasties, lėtesniu širdies ritmu, užmaršumu. Jei šaltis tampa nuolatiniu palydovu, o kartu atsiranda bent du iš minėtų simptomų, laikas atlikti TSH ir FT4 tyrimus. Skydliaukė labai jautri stresui, nėštumui, menopauzei ir autoimuninėms ligoms, todėl laiku diagnozuota hipotirozė gerokai palengvina gyvenimą.

 

Kraujotakos sutrikimai. Kai kraujas cirkuliuoja lėtai, šiluma tiesiog nepasiekia galūnių. Dėl to rankos, pėdos ir nosis nuolat šąla, nepaisant šiltos aplinkos. Viena dažniausiai pasitaikančių priežasčių – Reino sindromas. Tai šalčio ar nervinio streso sukeliami priepuolinio pobūdžio plaštakų (rečiau pėdų) pirštų, kraujotakos sutrikimai. Reino sindromu serga 5–10 % žmonių visame pasaulyje, dažniau moterys. Beje, nuo kraujotakos sutrikimų dažniau kenčia tie, kurie per mažai fiziškai aktyvūs, ilgai sėdi, ypač sukryžiavę kojas. Kai raumenys nejudinami, jie nespaudžia kraujagyslių ir nepadeda kraujui grįžti aukštyn, todėl galūnės atšąla.

 

Per mažai kalorijų ar baltymų. Dietos gali atšaldyti kūną. Kai suvartojama per mažai kalorijų, organizmas išjungia gyvybiškai nereikalingas funkcijas: sulėtina medžiagų apykaitą, širdies ritmą, sumažina šilumos gamybą. Ypač svarbus baltymų trūkumas: tyrimai rodo, kad jie didina termogenezę – šilumos gamybą valgant. Tad per mažai baltymų reiškia mažiau šilumos. Dėl šios priežasties griežtų dietų besilaikantys žmonės dažnai skundžiasi šaltomis rankomis ir nuolatiniu šalčio pojūčiu net vasarą.

 

Lėtinio nuovargio sindromas, išsekimas, stresas. Kai kūnas pavargęs, išsekęs, kamuoja nuolatinis stresas, jis pereina į taupymo režimą. Streso hormonas kortizolis keičia kraujagyslių elgseną, o kūnas ima palaikyti tik svarbiausias funkcijas – šilumos gamyba nebe prioritetas. Be to, emocinis stresas sužadina simpatinės nervų sistemos aktyvumą: tai tas pats mechanizmas, kuris įsijungia jaučiant fobiją ar stiprią baimę ir sukelia šaltkrėtį. Nenuostabu, kad lėtinį stresą patiriantys žmonės dažnai sako: „Man visada šalta, nors namie tropikai.“

 

Infekcijos ir imuninė reakcija. Drebulys – vienas ankstyviausių signalų, kad organizmas ruošiasi kovoti su infekcija. Taip kūnas kelia vidinę temperatūrą prieš prasidedant karščiavimui: smegenys nurodo kraujagyslėms susitraukti, o raumenims drebėti. Įdomu, kad vaikams šaltis kartais būna vienintelis infekcijos požymis. Štai šlapimo takų infekcijos vaikams gali būti visiškai be karščiavimo, be skausmo. Vaikas tiesiog tampa vangus, mieguistas ir… nuolat sušalęs.

 

Menstruacinis ciklas. Moters kūnas kas mėnesį pereina per termoreguliacijos kalnelius. Po ovuliacijos dėl progesterono temperatūra pakyla 0,3–0,5 °C, tad dauguma moterų tuomet jaučiasi šilčiau. Tačiau prieš pat menstruacijas progesteronas smunka ir kartu krinta kūno temperatūra. Dėl šio staigaus kritimo kai kurioms tampa neįprastai šalta. Kitoms – atvirkščiai: kraujotaka aktyvesnė, todėl jaučiasi sušilusios.

 

Per mažai skysčių. Net švelni dehidratacija gali sukelti šaltį. Kai trūksta skysčių, kraujas tirštėja, sulėtėja jo tėkmė, o šiluma nesklandžiai keliauja kūnu. Tuomet galūnės tampa šaltesnės, o drebulys sustiprėja. Papildomas veiksnys – gėrimų pasirinkimas. Kava, nors ir šildo trumpam, ilgainiui skatina skysčių netekimą. Alkoholis sukelia klaidinančią šilumos bangą, nes išplečia kraujagysles, tačiau iš tiesų skatina greitesnį kūno šilumos praradimą, ypač esant šalčiui.

 

Kaip veiksmingai sušilti?

 

Sušilti galima daug greičiau supratus, ką kūnas daro gamindamas šilumą ir kaip jam padėti šiame procese.

 

Šiluma iš vidaus: maistas, kuris „užkuria krosnį“. Greitai sušilti padeda angliavandeniai, nes jie akimirksniu pakelia energijos lygį ir didina termogenezę. Dar geriau – derinti angliavandenius su baltymais, kurie suteikia ilgiau trunkantį šilumos stabilumą. Lengvas užkandis: bananas + jogurtas, avižos, riešutų sviestas – realus vidinis radiatorius.

 

Karšti, bet ne verdantys gėrimai. Šilti skysčiai padeda pakelti kūno temperatūrą, gerina kraujotaką ir suteikia komfortą. Tačiau per karšta arbata (daugiau kaip 60 °C) dirgina gleivinę, gali skatinti dehidrataciją, net padidinti organizmo šaldymo reakciją, nes kūnas stengiasi atsivėsinti. Optimalu – šiltas, ne deginantis gėrimas.

 

Trigubas sluoksniavimas – aukso standartas. Efektyviausia apranga žiemą: pirmas sluoksnis (bazinis) – šalinantis nuo kūno drėgmę; antras (izoliacinis) – išlaikantis šilumą; trečias (išorinis) – apsaugantis nuo vėjo ir drėgmės. Svarbūs ir drabužių audiniai. Šilumą puikiai palaiko vilna (ypač merinosų, nes reguliuoja drėgmę, šildo net sušlapusi, nesukelia perkaitimo), pūkai (vienas geriausių izoliatorių, itin lengvi ir šilti (bet tik tada, kai sausi), polipropilenas / poliesteris (puikiai išgarina prakaitą, tinka pirmajam sluoksniui). O medvilnė, nors įprastai yra geras pasirinkimas, šaltomis dienomis gali tapti pavojinga. Sudrėkusi tampa šalta, sunki, pradeda vėsinti kūną, net gali padidinti hipotermijos riziką. Tai ypač aktualu sportuojant ar daug judant lauke.

 

Kada gresia pavojus?

 

Šalčio pojūtis nebūtinai reiškia pavojų, tačiau yra aiškios ribos, kada situacija tampa rimta ir reikia reaguoti. Svarbu žinoti, kaip atpažinti hipotermijos pradžią, kas jai ypač jautrūs ir kokiais mitais vis dar tikime, nors jie gali klaidinti.

 

Kai kūno temperatūra nukrinta žemiau 35 °C, prasideda hipotermija. Pirmieji ženklai: nekontroliuojamas drebėjimas, blyškumas, sustingę pirštai, vangumas, sumišimas. Jei drebėjimas liaujasi, o žmogus tampa mieguistas ar pasimetęs – tai jau pavojingas etapas, kai būtina skubioji pagalba.

 

Labiausiai susidurti su hipotermija rizikuoja senjorai ir maži vaikai. Pastarieji greičiau netenka šilumos dėl mažos kūno masės ir didelio paviršiaus ploto, o senjorų termoreguliacija nebe tokia efektyvi. Didelę riziką patiria ir sergantys širdies, kraujagyslių, skydliaukės ligomis, taip pat išsekę ar išalkę žmonės – jų kūnai tiesiog neišskiria tiek šilumos, kiek reikia.

 

Jei kyla įtarimas dėl hipotermijos, svarbiausia žmogų švelniai ir nuosekliai šildyti, vengiant staigių temperatūros pokyčių. Pirmiausia nukentėjusįjį nuvesti į šiltą sausą vietą, nuvilkti šlapius drabužius ir aprengti sausais, sluoksniuotais. Šildyti kūno centrą – krūtinę, pilvą, kaklą – naudojant antklodes, kūno šilumą ar šiltus (ne karštus!) šildymo šaltinius. Svarbu neduoti karšto gėrimo, jei žmogus apsnūdęs ar sutrikęs, nes kyla užspringimo rizika. Pasireiškus sunkesniems simptomams – sumišimui, sulėtėjusiam kvėpavimui, nedrebulio fazei – kviesti greitąją pagalbą. Nevalia intensyviai trinti galūnių ar greitai šildyti – tai gali pabloginti būklę, nes šalta kraujotaka staiga sugrįžta į širdį ir ją apkrauna.

 

9 naudingi patarimai, kaip nesušalti lauke

 
  • 30 sekundžių taisyklė. Prieš išeidami į lauką stabtelėkite pusei minutės ir pažvelkite į veidrodį. Ar uždengtos trys pagrindinės šilumos netekimo zonos – galva, kaklas ir liemuo? Ar nėra tarpų tarp pirštinės ir rankovės, tarp kelnių ir batų? Tokia trumpa savikontrolė gerokai sumažina riziką peršalti ar pradėti drebėti jau po kelių minučių.
  • Judėjimo pertraukos kas 15–20 min. Ilgai stovint ar lėtai vaikštant kraujotaka galūnėse greitai sulėtėja. Kelios pritūpimų, rankų mostų ar žingsniukų vietoje serijos gali padidinti kraujotaką iki 20 %, o tai tiesiogiai reiškia daugiau šilumos. Tai ypač naudinga vaikams – jie greitai atšąla, bet greitai ir sušyla.
  • Rankų odos barjerinė apsauga. Išsausėjusi, sutrūkinėjusi oda praranda šilumą daug greičiau – tai moksliškai įrodytas faktas, susijęs su pažeistu lipidiniu sluoksniu. Prieš išeinant į lauką naudinga patepti rankas riebiu kremu, kuris ne tik saugo, bet ir švelnina nemalonų geliančio šalčio pojūtį.
  • Kvėpavimas per nosį. Nosies gleivinė veikia kaip natūralus filtras ir šildytuvas: ji sušildo įkvepiamą orą, mažina kvėpavimo takų spazmo riziką. Kvėpavimas per burną atšaldo bronchus, net gali padidinti drebulį, nes organizmas bando kompensuoti šalto oro srautą.
  • Jokių drėgnų pirštinių ir kojinių. Drėgmė šaltį sustiprina kelis kartus – šlapios pirštinės gali sumažinti rankų temperatūrą dvigubai greičiau nei sausos. Jei pajutote drėgmę, verta turėti atsarginį komplektą, ypač keliaujant su vaikais.
  • Pūkinės striukės priežiūra. Pūkai šildo ne patys savaime, o sulaikydami orą. Kai jie susiguli ar sušlampa, izoliacinės savybės beveik išnyksta. Kartkartėmis purtykite striukę, o išskalbtą būtinai džiovinkite su specialiais kamuoliukais, kad pūkai atsigautų.
  • Tinkami batai. Šilumą išlaiko oras, o ne storos medžiagos. Jei batai per ankšti, kraujotaka pirštuose sulėtėja ir jie šąla net su storomis kojinėmis. Geriausi batai – su šiek tiek laisvesne nosimi ir vidiniu sluoksniu, kuris sulaiko šiltą orą.
  • Šalikas kaip filtras. Uždengtas kaklas ir dalis veido apsaugo kvėpavimo takus nuo šalto oro šoko. Tai sumažina bronchų spazmų, kosulio, net galvos skausmo riziką. Ypač aktualu turintiems jautrius kvėpavimo takus.
  • Nesišildyti alkoholiu. Alkoholis sukelia kraujagyslių išsiplėtimą, todėl žmogus trumpam pajunta kylančią šilumą. Tačiau tuo pat metu kūno šiluma greičiau pasišalina per odą – vidinė temperatūra pavojingai krinta, nors asmuo to nejaučia. Tai viena didžiausių hipotermijos rizikų.
 

Įdomu

 
  • Moterų rankų temperatūra vidutiniškai būna 2–3 °C žemesnė nei vyrų, todėl šaltyje jos greičiau praranda komforto pojūtį.
  • Emocijos, ypač nerimas, baimė ir ilgalaikis stresas, gali ne tik sukelti jutiminį šalčio pojūtį, bet ir fiziškai sumažinti odos bei galūnių temperatūrą.
  • Lieknų žmonių rudųjų riebalų aktyvumas didesnis nei nutukusių.
  • Net 69 % geležies stoką turinčių moterų skundžiasi šalčio netoleravimu.
  • Ilgalaikis nuolatinis šaltos aplinkos poveikis skatina organizmą kaupti atsargas. Tai gali padidinti alkio hormoną greliną iki 15 %, todėl šaldami tampame gerokai alkanesni.
  • Nustatyta, kad šalčiui jautriausia zona nėra rankos ar kojos – tai smakras ir paausiai. Čia yra ypač daug kraujagyslių, kurios akimirksniu susitraukia.
  • Trumpalaikis šalčio poveikis gali pagerinti dėmesio reakcijos laiką iki 20 %, nes iškart suaktyvėja pagumburio ir antinksčių ašis. Todėl šaltas oras kartais pažadina geriau nei kava.
 

Autorė Jūratė Survilė