Viduržiemis daugeliui tampa rimtu iššūkiu sveikatai. Saulė šviečia vos kelias valandas per mėnesį, vyrauja žema temperatūra, o aplink daugybė peršalimo ligų kamuojamų žmonių. Tad šiuo laikotarpiu būtina stiprinti organizmą. Ir tai galima daryti ne tik kasdien einant pasivaikščioti ar paisant sveikos gyvensenos taisyklių, tačiau ir į pagalbą pasitelkus vaistinius augalus. Pasirodo, net žiemą galima mėgautis sveikatai itin palankiomis šviežiomis žolelėmis.

 

Geriausias metas ieškoti lietuviškos „citrinos“Pine,Needles,Tea,In,White,Cup.,Healthy,Winter,Beverage,In

 

Kone visi augalai, iš kurių šaltuoju sezonu ruošiamos gydomosios ir sveikatą stiprinančios arbatos, renkami vasaros mėnesiais. Tačiau net nespėję jų prisirinkti nepavėlavo. Vaistažolių žinovai žiemą bene labiausiai vertina pušis, kurios spyglių arbata nuo seno naudota įvairiems susirgimams gydyti ir organizmui stiprinti. Pušų spyglius žolininkai vadina lietuviška „citrina“ ir sako, kad naudingiausi – kai skinami švieži. Pušų spygliai turi ir dar vieną privalumą – renkami iš lietuviams artimos aplinkos, o skinant tinkamose vietose galima nesibaiminti dėl aplinkos taršos ar juolab cheminių medžiagų. Pušų spyglius derėtų rinkti atokesnėse vietose, jokiu būdu ne pakelėse, apžiūrėti medį, patikrinti, ar šis nepažeistas ligų. Spygliai skinami nuo plonesnių šakelių. Svarbu plikai nenuskabyti medžio, vienu kartu galima prisirinkti nedidelį maišelį spyglių. Dalį sunaudoti iškart (laikyti šaldytuve iki 7 dienų), likusius spyglius džiovinti tamsioje, sausoje vietoje ir laikyti drobiniame maišelyje.

 

Specialistai sako, kad pušų spyglių arbatą galima gerti ištisus metus, tačiau žiemą pati vertingiausia. Pušų, eglių ir kadagių spygliuose bei pumpuruose (šie bus skinami pavasarį) apstu biologiškai aktyvių medžiagų, tokių kaip eteriniai aliejai, kartumą suteikiančios sveikatai palankios medžiagos, sakai, flavonoidai, karotenoidai, vitaminas C. Šios medžiagos slopina uždegimą, skatina atsikosėjimą, padeda sergant įvairiomis kvėpavimo sistemos ligomis, ypač peršalimu ir gripu, taip pat skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Labiausiai mėgstama pušų spyglių arbata (nuoviras). Juo vaistinių augalų žinovai pataria gydytis nuo bronchito, peršalimo, gripo. Tokia žiemiška arbata naudinga ir sergant sąnarių ligomis. Tai puikus gėrimas ligų profilaktikai. Dėl pušų spygliuose esančio chlorofilo ir vitamino C vartojama stokojant šio vitamino ir sergant mažakraujyste. Vaistininkas, žolininkas Marius Lasinskas dalijasi tokiu nesudėtingu receptu:

 
  •  1–2 šaukštelius šviežių pušų spyglių švelniai sutrinti pirštais arba mediniu šaukštu.
  •  Užpilti karštu, bet neverdančiu vandeniu.
  •  Laikyti termose apie 1 val.
  •  Gerti tokią arbatą galima kasdien. Vienas puodelis pušų spyglių arbatos naudingas ligų profilaktikai, 3–4 – deramam vitamino C kiekiui gauti, 5–6 – padeda išsivaduoti nuo peršalimo.
  •  Gerti 7 dienas, o tuomet daryti 3 dienų pertrauką. Po jos vėl galima mėgautis šia gaivia ir vertinga arbata.
 

Lauko augalai pietų lėkštėje

 

Knygos „Ką kanda šalna? Medžių žievės miltai, šaknų pesto ir kiti laukiniai šaltmečio patiekalai“ autorė Ieva Šidlaitė rašo, kad netgi žiemą Lietuvoje galima rasti daugybę valgomų augalų. Tiesa, būtina sulaukti bent kelias dienas trunkančio atodrėkio. Bene lengviausiai aptinkami ir vertingų medžiagų gausūs žieminiai grybai – ugniabudės, kreivabudės, pintys. Jie auga ne miško paklotėje, o ant medžių. Vyraujant pliusinei temperatūrai galima ieškoti ir rinkti visžalių augalų – pipirlapių, notrelių ir kiškių kopūstų. Jų ragauti po truputį, pamažu pripratinant skonio receptorius prie kartoko, bet gaivaus skonio. Šiais augalais galima gardinti troškinius, sriubas, salotas. Mat gerokai vertingesni nei plastiką primenantys salotų lapai ar pomidorai. Būtent žiemos mėnesiais patyrę žoliautojai renka šakeles ir medžių žievę girai ar rauginamiems produktams pagardinti. Jeigu gerai žinoma, kur auga bruknės ir spanguolės, net po sniegu pavyktų rasti keletą užsilikusių uogų. Jos gali tapti nuostabiu sveikų užpiltinių pagrindu.

 

Laukinių ir dekoratyvinių augalų žinovė Edita Medeina, kurianti asmeninį tinklaraštį medeinos.lt, dalijasi patirtimi ir rašo, jog sniegui atitirpus idealu kasti augalų šaknis. Žiemą, kai nevyksta augalų vegetacija, galima išsikasti kiaulpienių šaknų. Jose gausu organizmui naudingų rūgščių. Iš sudžiovintų kiaulpienių šaknų ruošiama gydomoji kava. Itin vertinamos miškinių sidabražolių šaknys. Mat šis augalas pasižymi stipriomis nuo uždegimų saugančiomis savybėmis. Norintiems paskanauti ko nors saldaus ir natūralaus, verta paieškoti dvimetės nakvišos šaknų. Ne miške, o savo sode galima išsikasti jurginų šaknų. Šios tinka patiekalams ruošti kaip ropės. Patys drąsiausi gali paragauti medžio žievės. Šioji naudojama kaip vaistinė priemonė, ruošiamas nuoviras. Tam tinka šaltekšnis, ąžuolas, beržas ir liepa. Šaltekšnio žievės arbata gelbsti sutrikus virškinimui, ąžuolo žievės nuoviras naudojamas plaukams skalauti. Laukinius augalus maistui ir vaistams renkantys žinovai primena, kad visi jie vartotini saikingai. Mat ne tik nesunku suklysti renkant, bet ir ruošiant. Lietuvoje esama ir nuodingų augalų. O kai kurie nenuodingi tokie tampa pašalus. Tad išsiruošus medžioti laukinių gėrybių būtina pasiruošti ir pasidomėti, kas naudinga, o kas gali pakenkti.

 

Tinkamai išnaudota palangė

 

Į miškus ir laukus žiemą žmonės išsiruošia, nes juk būtent šaltuoju metų laiku norisi kažko šviežio ir žalio. Bet ne visi tokie ryžtingi, kad žiemą kapstytų žemę, o ir laukinių augalų skoniai iš pradžių būna per sodrūs ir kartūs. Tad gera išeitis – žiemos darželis ant palangės. Net šaltymečiu įmanoma užsiauginti įvairių žalėsių, tik svarbu tam tinkamai pasiruošti. Nedidelius vazonėlius ar lovelius statyti ant pietinės ar pietrytinės palangės. Galima naudoti specialias lempas. Tokiu atveju iš tiesų galima tikėtis puikaus rezultato. Nors namuose auginami žalumynai tikrai nebus tokie vešlūs, kaip parduotuvių lentynose, bet visada po ranka ir gerokai pigesni. Geriausia vieta žolelėms auginti laikoma virtuvė. Mat čia daugiausia šilumos ir drėgmės. Norintiems išmėginti savo jėgas ir greitai džiaugtis rezultatu, sodininkai ir daržininkai rekomenduoja pipirnes. Jos suveša labai greitai. Tam tinka netgi gerai sudrėkinti popieriniai rankšluosčiai arba servetėlės, ant kurių pakanka paberti sėklų. Joms sudygti pakanka vos kelių dienų, o po poros savaičių ploname substrato sluoksnyje jau galima rinkti derlių. Pipirnės turi daug vitaminų, nelepios. Puikiai tinka salotoms ir mėsos patiekalams gardinti. Vazonėliuose mielai auga rozmarinai, bazilikai, petražolės, itin naudingi raudonėliai ir mėtos. Visos šios žolelės ne tik gardžios, bet ir naudingos sveikatai.

 

Visgi tikrieji vaistiniai augalai veša vazonuose ir puoselėjami ne vienus metus. Pavyzdžiui, medėjantysis alavijas, daugeliui labiau žinomas liaudišku alijošiaus vardu. Vaistams geriausia tinka antramečių ar dar senesnių augalų lapai, nuplauti šaltu virintu vandeniu ir nusausinti. Juos skinti galima ištisus metus. Alavijais gydomos opos, egzemos, nušalimai, naujos ar įsisenėjusios, gilios ar pūliuojančios žaizdos, o tepalu – kai kurios odos ligos. Po šaukštelį šviežių alavijų sulčių gerti rekomenduojama sergantiems gastritu, mažakraujyste ar vidurių užkietėjimu. Keletą lašų sulčių pravartu įsilašinti į nosį sloguojant. Kitas daugelio namuose aptinkamas vaistinis augalas yra kalankė. Liaudies medicinoje šis iš Afrikos kilęs augalas dažniau vadinamas naminiu ženšeniu arba „paleistuve“. Tai daugiametis, visžalis augalas. Jo lapai pailgi, sultingi, kraštuose prisagstyti mažų lapelių, žiedai geltoni, raudoni, violetiniai, oranžiniai. Kalankė gali augti esant sausam orui, tačiau nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Vaistams vartojami lapai, kuriuos skinti galima ištisus metus. Naminis ženšenis – veiksmingas vaistas nuo opų ir žaizdų. Kalankių sultys yra pirmasis padėjėjas malšinant nudegimo skausmus, spartinant jų bei kitų žaizdų gijimą, slopinant uždegimus, gydant stomatitą ar parodontozę.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė