Viduramžiais už teisę ir tvarką atsakingi asmenys tikėjo, kad visuomenės stabilumą galima palaikyti griežtomis bausmėmis. Dėl to už visus nusikaltimus – nuo smulkių nusižengimų iki žmogžudysčių – buvo taikomos itin žiaurios bausmės. Teisingumas dažnai buvo atsitiktinis ir negailestingas, o įstatymai neretai pasitelkiami ne teisingumui užtikrinti, bet baimei kurstyti ir visuomenei atgrasyti.

 

Bendruomenės susivienijimasMedieval,Torture,Room,Items,And,Executioner,Tools.,Scaffold,,Torment,Chair,

 

Iki XVI a. nebuvo nuolatinių policijos pajėgų, todėl manyta, kad pati auka ir vietos bendruomenė yra atsakingos už nusikaltėlio suradimą ir suėmimą. Taip bendruomenė tiesiogiai prisidėdavo prie kovos su nusikalstamumu. Teisingumas buvo vykdomas vietiniu, o ne nacionaliniu lygmeniu, ir daugumą nusikaltimų nagrinėjo dvaro teismas.

 

Šiuose teismuose privalėjo dalyvauti visi vietos kaimo gyventojai. Vyrai buvo suskirstyti į dešimties asmenų grupes: jei vienas grupės narys pažeisdavo įstatymą, likusieji turėdavo jį sugauti ir perduoti teismui. Vėliau dvylikos vyrų prisiekusieji, išrinkti kaimo bendruomenės, spręsdavo bylą ir nustatydavo bausmę.

 

Dažniausios bausmės buvo piniginės baudos arba viešas pažeminimas, pavyzdžiui, prirakinimas prie gėdos stulpo. Už sunkesnius nusikaltimus kaltinamieji kartais būdavo laikomi kalėjime, kol sulaukdavo teismo sprendimo.

 

Kalėjimų kasdienybė

 

Tuo laikotarpiu kalėjimų buvo palyginti nedaug, nes vietos bendruomenės nebuvo pasirengusios mokėti už jų išlaikymą. Kalinimo sąlygos buvo apgailėtinos, o ligos lengvai plito. Kaliniai turėdavo patys mokėti už patalpų „nuomą“ ir maistą, todėl tie, kurie neturėjo lėšų, tapdavo priklausomi nuo labdaros ir buvo apgyvendinami pačiomis prasčiausiomis, dažnai nehigieniškomis sąlygomis. Dėl bado ir netinkamo elgesio kai kurie net mirdavo. Daugelis kalinių taip pat negalėdavo sumokėti paleidimo mokesčio, todėl likdavo įkalinti neribotam laikui.

 

Kai kurie kalėjimai buvo naudojami ir kaip kankinimų vietos. Vienas liūdniausiai pagarsėjusių viduramžių kalėjimų buvo „The Clink“, įsikūręs Vinčesterio rūmų komplekse. Kalėjimo prižiūrėtojai nebuvo atsakingi už kalinių gerovę – jų pareiga buvo tik užtikrinti, kad kaliniai nepabėgtų. Prižiūrėtojų algos buvo prastos, todėl dažnai siekdavo padidinti savo pajamas, reikalaudami iš turtingesnių kalinių pinigų už švelnesnį elgesį, geresnes patalpas, maistą ar gėrimus, taip pat už grandinių atlaisvinimą.

 

Turtingi didikai kartais galėdavo išsipirkti iš kalėjimo, o kitais atvejais buvo laikomi dėl savo politinės įtakos ar galios. Istoriniai šaltiniai rodo, kad korumpuoti pareigūnai, žinodami kalinių finansines galimybes, pernelyg dažnai naudojo smurtą, siekdami išgauti dar daugiau pinigų.

 

Nepaisant viso to, įkalinimas dažniausiai nebuvo laikomas savarankiška bausme, o veikiau laikina priemone ar šoku, skirtu nusikaltėliui sulaikyti iki teismo. Dažnai manyta, kad pigiau ir veiksmingiau nusikaltėlį nuplakti, suluošinti ar nubausti mirties bausme, nei ilgą laiką laikyti kalėjime. Daugelyje miestų buvo statomos kartuvės, kuriose pakarti nusikaltėliai tapdavo atgrasymo priemone kitiems.

 

Galinga Dievo bausmė

 

Viduramžiais teisė spręsti, kas yra kaltas, o kas – ne, buvo laikoma Dievo prerogatyva. Dėl to Bažnyčia reikalavo visuotinio paklusnumo savo valdžiai ir kartu su šalies didikais laikyta turinčia galią bei turtus nustatyti, už kokius nusikaltimus ir kokiomis bausmėmis bus baudžiama. Šios bausmės svyravo nuo gana švelnių iki nepaprastai žiaurių.

 

Vis dėlto pasitaikydavo ir švelnesnių nuobaudų. Kai kurios bažnyčios suteikdavo nusikaltėliams prieglobstį su sąlyga, kad šie vėliau stos prieš teismą arba paliks šalį. Be to, dvasininkai, padarę nusikaltimus, galėjo pasinaudoti vadinamosiomis dvasininkų lengvatomis. Tai reiškė, kad juos teisdavo bažnyčios teismai, kurie dažnai taikydavo švelnesnes bausmes.

 

Nekaltas, bet nubaustas

 

Viduramžių Anglijoje teisingumo sistema buvo grįsta tikėjimu, kad žmogaus kaltę ar nekaltumą gali atskleisti Dievo valia. Vienas tokių sprendimo būdų – teismas kovos būdu, t. y. manyta, jog, nepriklausomai nuo kovotojų fizinių gebėjimų, nugalės tas, kuris yra nekaltas. Tačiau praktikoje toks teisingumas dažnai būdavo neaiškus ir neteisingas. Ne visi kaltinamieji buvo apmokyti, tinkamai aprūpinti ar fiziškai pajėgūs kovoti, kad apgintų savo nekaltumą.

 

Istoriniai šaltiniai liudija, kad moterys, vaikai, senyvo amžiaus žmonės, ligoniai, luošieji, dvasininkai ir žydai dažniausiai pasitelkdavo gynėjus. Įdomu tai, kad Anglijoje gynėjai ypač dažnai buvo reikalingi turto bylose, nes jose neretai buvo sunku nustatyti pradinę nuosavybę, o kaltė ar nekaltumas priklausė tik nuo kaltinamojo žodžio.

 

Yra išlikęs pasakojimas apie Anglijos valstietį, kuris, norėdamas atgauti skolą, išlaužė kaimyno namo duris ir įėjo į jo sodybą. Tuo metu grįžęs kaimynas sulaikė valstietį ir apkaltino jį vagyste. Nors kaltinamasis bandė įrodyti savo nekaltumą, jam buvo paskirtas išbandymas. Jis buvo surištas ir įmestas į tvenkinį: jei nuskęstų – būtų laikomas nekaltu, jei išplauktų – kaltu. Valstietis išplaukė, visgi jis buvo žiauriai nubaustas – išdūrė akis ir sužalojo lytinius organus.

 

Vis dėlto kai kurie istorikai teigia, kad tokie išbandymai atliko tam tikrą socialinę funkciją. Egzistavo dvi pagrindinės išbandymų formos – ugnies ir vandens. Buvo tikima, kad Dievas per išbandymą atskleidžia kaltę. Ugnies išbandymo metu kaltinamasis turėdavo nešti įkaitintą geležies strypą apie tris metrus. Jei po trijų dienų žaizda visiškai užgydavo, asmuo laikytas nekaltu; jei ji supūliuodavo – kaltu.

 

Vandens išbandymo metu kaltinamąjį panardindavo į vandenį, pririštą virve su mazgu. Jei žmogus nugrimzdavo iki mazgo gylio, jis buvo laikomas nekaltu ir ištraukiamas dar prieš nuskęstant. Jei jis plūduriuodavo, manyta, kad vanduo jį atstūmė, todėl asmuo laikytas kaltu.

 

Svarbiausia šių išbandymų dalis buvo jų rezultatų interpretavimas. Mokslininkų manymu, bendruomenė dažnai jau turėdavo nuomonę apie kaltinamojo kaltę ar nekaltumą, todėl išbandymo baigtis būdavo aiškinama atsižvelgiant į bendruomenės žinias apie asmenį ir platesnes bylos aplinkybes. Net ir vandens išbandymo atveju buvo galima skirtingai vertinti, kiek žmogus nugrimzdo, kaip elgėsi vandenyje ar kaip buvo tempiama virvė. Dėl to šie išbandymai buvo ne tiek objektyvus teisingumo matas, kiek bendruomenės sprendimo patvirtinimas.

 

Kova už savo arba svetimo gyvybę

 

Kaltė taip pat galėjo būti nustatoma siunčiant kaltintoją ir kaltinamąjį į dvikovą. Tai buvo teisiškai sankcionuotas teismo būdas, taikytas tuomet, kai trūko liudytojų ar patikimų įrodymų. Buvo tikima, kad Dievas neleis laimėti neteisiajai pusei. Anglijoje šis paprotys įsitvirtino po 1066 m. normanų užkariavimo.

 

Dvikovos vykdavo viešai, specialiai tam pažymėtose aikštėse, prižiūrint teisėjams ir stebint miniai. Kova baigdavosi tada, kai viena pusių būdavo nužudoma, nebegalėdavo tęsti kovos arba pasiduodavo, taip pripažindama pralaimėjimą. Tačiau toks „teisingumo“ būdas neturėjo nieko bendra su tiesa, nes sprendimą dažniausiai nulemdavo fizinė jėga, kovos įgūdžiai ir pasirengimas.

 

Ilgainiui praktikoje atsirado dar viena galimybė laimėti šį išbandymą – pasamdyti kovotoją, kuris kaudavosi kaltinamojo ar kaltintojo vardu. Tai dar labiau iškreipė teisingumo sistemą turtingųjų naudai, nes jie galėjo tiesiog nusipirkti įrodymus.

 

Autorė Monika Budnikienė